Jėzus atėjo sunaikinti prakeikimo

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25–26).

Prieš kelias dienas šalia mažos mūrinės bažnyčios, stovinčios kukurūzų laukuose, palaidojome mano žmonos senelį, lankiusį tą bažnyčią visus devyniasdešimt septynerius savo gyvenimo metus. Man buvo suteikta didelė garbė pamokslauti jo laidotuvėse, ir aš pasirinkau šį tekstą iš Evangelijos pagal Joną. Šią ištrauką pasirinkau, nes tokius žodžius Jėzus ištarė Mortai, kai Lozoriaus kūnas gulėjo kape. O aš ruošiausi stoti prie senos sakyklos priešais karstą.

Negyvas kūnas – baisi tikrovė, todėl svarbu pasiaiškinti šiuos Jėzaus teiginius – turbūt labiausiai neįtikėtinus žodžius, pasakytus patikimiausio visų laikų žmogaus.

Tad ką Jėzus turi omenyje, sakydamas, kad Jis yra prisikėlimas ir gyvenimas? Kodėl tai skirta tik tiems, kurie tiki? Kaip žmogus gali numirti, bet būti gyvas?

  1. Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.  

Tam, kad suprastume, kodėl Jėzus taip keistai save apibūdino, turime grįžti prie siaubingos istorijos, nutikusios dar Edeno sode.

Dievas įspėjo Adomą ir Ievą, kad, jei jie suvalgys gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, mirs. Tačiau gyvatė įtikino Ievą, kad Dievas meluoja – jie nemirs, bet taps panašūs į Dievą (Pr 3, 4–5). Adomas ir Ieva tuo patikėjo ir valgė to vaisiaus (Pr 3, 6–7).

Ar suprantate, kas atsitiko? Kol Adomas ir Ieva tikėjo Dievu, jiems nieko netrūko, jie gyveno džiaugdamiesi nuostabiu bendravimu su savo Tėvu. Kol jie visa širdimi pasikliovė Dievu, buvo saugūs.

Tačiau jie patikėjo apgavikės gyvatės žodžiais ir ėmė kliautis savo supratimu (Pat 3, 5), ir tai atvėrė jiems siaubingą pasaulį. Pirmųjų žmonių ir mūsų, jų palikuonių, akys išvydo blogį ir baisią painiavą, kurios niekas nepajėgė suprasti. Baimė ir susikoncentravimas į save pavertė mus liguistais savanaudžiais, tapome lengvatikiais, lengvai pasiduodančiais įvairiausioms apgavystėms. Todėl Dievas prakeikė pirmuosius žmones, o mes šį prakeikimą paveldėjome, nes lygiai taip pat nusidedame (Pr 3, 17–19). Į žmogaus būtį įėjo mirtis, o su ja – visokie vargai ir kančios.

 Kai Jėzus pasakė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, tai reiškė, kad Jis atėjo sunaikinti prakeikimo. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti (1 Kor 15, 22). Jėzus savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui (1 Pt 2, 24). Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6, 23).

Tačiau Jėzus panaikina prakeikimą tik tiems, kurie Juo patiki. Štai kodėl Jis pasakė:

         Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. 

Kodėl Jėzui toks svarbus tikėjimas? Todėl, kad Adomo ir Ievos nuopuolis – tai susvyravęs ir žlugęs tikėjimas Dievu. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius (Rom 1, 25). Pakęsti tokio masto paniekos ir išdavystės Dievas negalėjo, toks nusikaltimas turėjo sulaukti teisingos bausmės.

Bet Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Jėzus atliko bausmę už šią išdavystę, prisiimdamas prakeikimą kiekvieno, kuris patikės Jo žodžiu, o ne velnio melu ar savo supratimu (Gal 3, 13). Ir kiekvienas, kuris Juo tiki, bus prikeltas iš mirties, kaip buvo prikeltas Jėzus (1 Kor 15, 52–53). Dar daugiau –

  1. Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. 

Palaukit, bet čia kažkoks absurdas – kaip įmanoma: mirti, bet būti gyvam?

Aš manau, kad Jėzus čia sako štai ką: „Visa, ant ko krito prakeikimas dėl nuopuolio, mirs. Visa, kas sena, praeis“ (2 Kor 5, 17). Kas gimė iš kūno, yra kūnas (Jn 3, 6). Mūsų kūnai ir juose įaugusi nuodėminga prigimtis mirs (išskyrus tų, kurie gyvens, kai sugrįš Jėzus (1 Kor 15, 51), nes Jėzus išlaisvina mus ir iš nuodėmės, ir iš mirties (Rom 8, 2). Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno? (Rom 7, 24–25).

Tačiau „kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“. Kai žmogus patiki Jėzumi, jis „gimsta iš naujo“ (Jn 3, 3). Šiems tikintiesiems Jėzus sako: <...> ir jūs manyje, ir Aš jumyse (Jn 14, 20). Niekas, būdamas viena su Prisikėlimu ir Gyvenimu, nemiršta. Kai miršta išorinis kūnas, atgimusi dvasia, kurią Paulius vadina „vidiniu žmogumi“ (2 Kor 4, 16), nemiršta. Štai kodėl apaštalas sako, kad „palikti kūną“ reiškia  „būti kartu su Viešpačiu“: Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose – kūne, mes nesame su Viešpačiu, – mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu, – tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu (2 Kor 5, 6–8).

Kas gimsta iš kūno – miršta, kas gimsta iš Dvasios – lieka gyvas.

  1. Ar tai tiki?

Tokį klausimą Jėzus uždavė Mortai, kai numirė Lozorius. Tas pats klausimas sukosi ir mūsų mintyse, kai laidojome mano žmonos senelį. Tai – pats svarbiausias gyvenimo klausimas. Jonas Krikštytojas sakė: Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Jn 3, 36).

Jėzus atėjo sunaikinti mirties prakeikimo. Ir ši dovana jums nieko nekainuos, jei tik Juo patikėsite. Tu gyvensi, nors ir numirtum; tu prisikelsi ir gyvensi per amžius.

www.desiringgod.org

vertė Jurga Domarkaitė

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2020 m. birželis, Nr. 476.

 

Bendrinti: