Jauna mama viena su savo kūdikiu – suplukusi, apseilėta... Gyvenimas atrodo nuobodus ir monotoniškas – kasdien vis tas pats: nekantriai laukia dar vienas kalnas skalbinių, indaplovė jau baigė plauti ir laukia, kol ją ištuštins, vėl reikia keisti sauskelnes... Pirmieji tėvystės metai primena bandymą šaukšteliu išsemti vandenį iš vonios – tai trunka per ilgai ir vyksta labai lėtai.
Asmuo, kuris rūpinasi senstančiais tėvais, taip pat dažnai jaučiasi pavargęs ir išsekęs. Ar mama jau pavalgė? Ar tėtis išgėrė vaistus? Ar mes galime sau leisti laikinąją priežiūrą? Kas prižiūrės tėvus, jei mums reikės kur išvykti? Šiame sunkiame kelyje nėra džiūgaujančios minios. Patarnavimas iš meilės – lėtas ir varginantis, sekinantis tiek fiziškai, tiek psichiškai.
Vidutinio amžiaus vyras triūsia darbe, nematydamas darbo pabaigos. Darbas jam nepatinka, tačiau tai padeda apmokėti sąskaitas ir aprūpinti šeimą. Su amžiumi jis jaučia vis daugiau negalavimų, didėja pilvo apimtis. Jis dirba sunkiai, kad išlaikytų tuos, kuriuos myli, tačiau vis susimąsto: nejaugi tai ir viskas? Kodėl gyvenimas atrodo toks nereikšmingas?
Jauna dvidešimtmetė baigė studijas ir rankose laiko diplomą. Nelengva rasti darbą, dažnai siūlomas menkai apmokamas darbas. Ji dirba vietinėje kavinėje ir laukia, kol jai paskambins iš personalo skyriaus. Baigusi mokslus, ji nesitikėjo visą dieną ruošti riešutų skonio latės kavą su ožkos pienu. Kas toliau?
Ar Dievas veikia mūsų kasdienybėje?
Rutina, monotonija ir neapibrėžtumas gali priversti mus tuo dvejoti. Ar tikrai tam esu pašauktas? Gal reiktų imtis ko nors kito ar visgi žengti tuo pačiu, jau pažįstamu keliu? Kartais Dievas pasitelkia mūsų nerimą, norėdamas mus pažadinti. Turėtume kažką daryti kitaip. Dievas mus veda į priekį ir net mūsų dvejones panaudoja tam, kad nuvestų ten, kur turėtume būti. Tačiau kartais išmintis ragina mus pasilikti ir tęsti pradėtus darbus. Vis dėlto ir tuomet vis dar galime svarstyti: Ar Dievas iš tiesų veikia?
Žinome, kad teisingas atsakymas yra „taip, Dievas veikia“, tačiau, ką daryti, jei mes nematome ir nejaučiame Dievo buvimo? Kur rasti užtikrinimą, kad Dievas veikia kasdienėse mūsų situacijose?
Pirma, Biblija mums primena, kad sunkiai dirbdami ar patekę į sudėtingas situacijas būtume kantrūs. Jėzus moko savo mokinius, kad krikščionio gyvenimas yra kaip ūkininkavimas: Dievo žodžio sėkla, pasėta į gerą dirvą, duoda vaisių kantrumu (Lk 8, 15). Brandai pasiekti reikia laiko. Šaknims reikia laiko įsitvirtinti, kamienui reikia laiko sutvirtėti, šakos taip pat turi sustiprėti, kad išlaikytų vaisių svorį.
Beveik viskam, kas vertinga, reikia laiko. Tūkstančiai meilės ir ištikimybės išraiškų padeda puoselėti gražią santuoką. Tam, kad vaikai užaugtų dievotais vyrais ir moterimis, daug metų liejamas kraujas, prakaitas ir ašaros. Dievobaimingos bendruomenės kūrimas reikalauja dešimtmečių ištikimo darbo ir pamokslavimo. Bendruomenės, miesto ar tautos transformacija neįvyksta per naktį. Dievas paprastai neskuba atlikti savo pašventinimo darbo – Jis lėtai, bet užtikrintai dirba, kad mes vis labiau panašėtume į Jo Sūnų.
Žemumų Viešpats
Antra, apaštalo Pauliaus laiškai atskleidžia, kaip Dievas veikia per paprastus žmones, atlikdamas nepastebimus dalykus, kad pasiektų savo dieviškų tikslų. Štai Laiško kolosiečiams pabaigoje Paulius mini Tichiką ir Onesimą – pasiuntinius, kurie, tikėtina, pristatė laiškus šventiesiems Kolosuose ir Efeze bei Filemonui (žr. Kol 4, 7–9; Ef 6, 21). Tai buvo mylimi broliai ir ištikimi tarnai, pašto pasiuntiniai, tarnaujantys Evangelijai. Kadangi jie ištikimai atliko savo užduotis, šie laiškai tebeskaitomi ir šiandien.
Kristaus karalystė auga ir plinta ne tik dėl apaštalų pastangų, bet ir per paprastų, ištikimų tikinčiųjų triūsą. Kai kurie iš jų paminėti Pauliaus laiškuose, visgi dauguma jų lieka nežinomi. Bažnyčios istorijoje jie tėra niekuo neišsiskiriantys žmonės, tačiau jų darbai aidės per visą amžinybę. Kristus veikia ne tik gyvenimo viršūnėse – kai kopiame į Alpes, bet ir slėniuose bei lygumose. Jis yra Viešpats ir tada, kai mes keliaujame žemumomis, ir netgi tada, kai esame įklimpę ar įkritę į duobę. Jis veikia ir pačiuose atokiausiuose gyvenimo užkaboriuose.
Tichikui galėjo pasidaryti šalta ir vieną iš pergamentų jis galėjo panaudoti ugniai užkurti. Jis ir Onesimas galėjo atsisakyti misijos, pasitaikius pelningesnei galimybei. Vis dėlto jie ištikimai įvykdė jiems patikėtą misiją. Dievas stato savo Bažnyčią, panaudodamas mažus, bet paklusnius „laiškų nešėjus“ ar kitus bendradarbius.
Niekada nenuobodu
Trečia, kiekvienas gyvenimo etapas, kiekvienas vaidmuo ar laikotarpis yra proga šlovinti Dievą. Laiške kolosiečiams Paulius kreipiasi į žmonas, vyrus, vaikus, tėvus, vergus ir šeimininkus (Kol 3, 18–4, 1). Jam neatrodo, kad tai, ką darome namuose, šeimoje, darbe ar laukuose, yra nesvarbu. Žmonos turi paklusti savo vyrams, kaip dera Viešpatyje (Kol 3, 18); vaikai turi klausyti savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui (Kol 3, 20); vergai turi visur ir visada paklusti iš tyros širdies, bijodami Viešpaties (Kol 3, 22). Toks ištikimas klusnumas pagerbia Dievą.
Šio skyriaus šūkis užrašytas 17 eilutėje: Visa, ką darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu (Kol 3, 17). Mes galime garbinti Jėzų nuo pirmadienio iki penktadienio ir savaitgaliais. Mes galime šlovinti Jį atlikdami monotoniškas kasdienes užduotis. Kitaip tariant, niekada neturėtų būti nuobodu. Bet kuriuo metu, kad ir ką darytume, galime daryti tai kaip Viešpačiui! Darbuokimės ne tik tam, kad užsidirbtume pinigų, sulauktume pagarbos ar kitų pritarimo, bet tam, kad patiktume Dievui.
K. S. Luisas yra užrašęs garsią frazę: „Nėra paprastų mirtingųjų.“ Kiekvienas žmogus turi nemirtingą sielą. Galima sakyti, kad nėra ir kasdieniškų nereikšmingų akimirkų. Mūsų darbas, laikas su šeima, namų tvarkymas ar aplinkos priežiūros darbai nėra menkaverčiai: ar valgome, ar geriame, ar šiaip ką darome, visa darykime Dievo šlovei (1 Kor 10, 31). Kristus veikia net ir kasdieniškiausiose situacijose.
Kristus kasdienybėje
Dievas veikias kasdien – ar mes tai pastebime? Jis aktyviai darbuojasi kasdienio gyvenimo užkaboriuose ir kasdienybėje. Monotonija nėra priešinga ištikimam Evangelijos darbui. Priešingai, ištikimybė yra ugdoma kasdienės rutinos „krosnyje“, kur mes mokomės disciplinos, ugdome ištvermę bei kantrybę ir lavinamės, kad gebėtume įžvelgti veikiantį Kristų.
Nors ne visada ištikimas, kantrus kasdienis triūsas sulaukia didelio dėmesio, mūsų darbai Kristuje nebus veltui. Mes šloviname Kristų, atlikdami milijonus mažų kasdienio gyvenimo veiksmų: sūpuodami kūdikį, gamindami valgį, rūpindamiesi namais, dirbdami, kad aprūpintume šeimą, ar melsdamiesi.
Tad jei gyvenimas atrodo nuobodus, dienos – ilgos, darbai – kasdieniški, o tas nuolatinis triūsas – pernelyg užsitęsęs, nepraraskite vilties. Dievas darbuojasi jumyse ir jus keičia – akimirka po akimirkos, diena po dienos, metai iš metų – Jis daro jus panašius į savo Sūnaus atvaizdą. Jis stiprina jūsų tikėjimo „raumenis“, kad būtumėte tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbų, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58).
vertė Raimonda Jašinauskienė
_64x64_9de.jpg)
