Kaip santuokoje išvengti kartėlio

Daugelis iš mūsų žino istoriją apie Trojos arklį. Dešimt metų antikinės Graikijos kariai buvo apgulę Trojos miestą, tačiau tvirti ištikimi gynėjai puikiai vykdė savo užduotį ir apgultį atlaikė. Galiausiai graikai atitraukė savo fronto liniją ir ėmėsi apgaulės – jie sukonstravo didžiulį medinį arklį, kurio viduje pasislėpė būrys karių.

Nusprendę, kad graikų kariai pasidavė, Trojos vyrai, vedami smalsumo, įsitempė didžiulę arklio statulą į savo teritoriją ir nuėjo miegoti. Tą naktį graikai išlindo iš savo slėptuvės arklio viduje ir užėmė Trojos miestą.

Trojos arklį velnias įstumia ir į mūsų santuokas. Kai jam nepavyksta savo tikslų pasiekti veikiant per išorinius veiksnius – finansinius sunkumus, tarpusavio vaidus, jis ima naudoti savo slaptą ginklą. O mes, kaip tie Trojos gyventojai, dažnai nereaguojame į tai rimtai, kol jis pridaro didžiulių bėdų.

Laiško hebrajams autorius įvardija tą slaptą velnio ginklą: Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį (Hbr 12, 15). Kartėlio šaknis yra labai nuodinga. Ji turi galios suteršti ir jūsų santuoką, ir jūsų santykius su Dievu.

 

Suteršti santykiai

Išmintingos poros saugosi, kad jų širdyse nesudygtų kartėlio šaknis, kuri turi galią susilpninti abipusį patrauklumą, nuslopinti intymų gyvenimą ir uždusinti santuokos džiaugsmą. Kai išgirstame sakant: „Aš tiesiog nebemyliu savo sutuoktinio“, neabejotinai, kaltininkas yra kartėlis.

Prieš daug metų, kai penki mūsų vaikai buvo maži, mes su žmona išgyvenome tarpusavio santykių krizę. Mums reikėjo šiek tiek pabūti atskirai, po vieną. Džudė buvo pavargusi nuo įtampos bei atsakomybės auginant vaikus ir nebeturėjo emocinės energijos, kurią galėtų skirti man. Grįžęs į namus jausdavau nusivylimą ir apmaudą. Po kelių dienų atpažinau problemą ir, nusprendęs atleisti savo žmonai, ėmiau ieškoti būdų, kaip galėčiau jai padėti buityje. Apmaudas ir nusivylimas laikinai buvo išskyręs du mylinčius žmones, tačiau Dievas šlovingai viską sutvarkė.

Nekontroliuojamas kartėlis, už kurį neatgailaujama, gali būti kaip dvasinė sniego gniūžtė, kuri besirisdama nuo kalno vis didėja. Jeigu tam nepasipriešinsime, kartėlis gali virsti visa naikinančia sniego lavina. Užuot išklausiusi vyrą, žmona sukritikuoja jį, ir vyras pasiduoda nusivylimui. Jis neatleidžia, ir širdyje savo daigus ima leisti kitos karčios šaknys ir gilėja susvetimėjimas. Vyras vėl ir vėl nepaskambina  žmonai ir nepasako, kad grįš vėliau, ir jos širdyje šaknis ima leisti kartėlis. Situaciją sunkina ir kitos aplinkybės, o po trejų metų, žiūrėk, sutuoktiniai jau miega atskiruose kambariuose.

Nenoras atleisti gali sugriauti ir mūsų santykius su Dievu. Jėzus apie tai įspėja: Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14–15).

Sutuoktinių poros, vedamos Šventosios Dvasios, rimtai žvelgia į šį įspėjimą. Mūsų su Džude santykiuose buvo situacijų, kai atsiprašydavome vienas kito pro sukąstus dantis – ir tai darėme ne dėlto, kad norėjome atleisti, bet dėlto, kad bijojome prarasti Dievo malonę.

Kaip galime kovoti su kartėliu savo santuokoje? Štai keli patarimai.

  1. Mokykimės Dievo akimis matyti savo nuodėmingumą

Pats pirmasis ginklas šioje kovoje – matyti savo, bet ne savo sutuoktinio, netobulumą. Jūsų gebėjimas atleisti kitam yra proporcingas tam kalnui jūsų paties nuodėmių, už kurias iš savo beribio gailestingumo Kristus atleido.

Daugybę metų į savo nuodėmes prieš Dievą žvelgiau paviršutiniškai, o savo žmonos nuodėmes mano atžvilgiu vertinau žymiai rimčiau. Nemačiau savo nuodėmių taip, kaip jas matė Dievas, todėl nesuvokiau, kodėl aš turėčiau atleisti. Keturioliktaisiais mūsų santuokos metais pradėjau skaityti Džonatano Edvardso (Jonathan Edwards) pamokslus. Šis žmogus padėjo man pamatyti neaprėpiamą Dievo šventumą ir mano paties nuodėmingumo gylį.

Kai aš pamačiau, kokį kalną nuodėmių (tai turbūt prilygtų Everestui) Dievas man atleido, suvokiau, kad jei mano žmona ir visiškai mane atstumtų, jos nuodėmė prilygtų tik nedidelei kalvai, lyginant su manosiomis nuodėmėmis. Kaip aš galėjau sąmoningai ir kryptingai piktintis savo žmona, kai jos nusižengimai, palyginus su manaisiais, buvo tokie maži? Aklumas ir savo paties nuodėmingumo  nesuvokimas neleido man būti atlaidžiam ir gailestingam.

Išdidumas yra ta šaknis, kuri išaugina pasipiktinimą ir kartėlį. Išdidumas leido man į savo paties nuodėmes žvelgti su kur kas didesne paklaida ir matyti jas labai neryškiai (santykiu 20/300), bet savo žmonos nuodėmes aš mačiau labai ryškiai (20/20). Ši teisuoliškumo rūšis santuokai yra mirtinai pavojinga – ji nepalieka vietos atleidimui.

„Tu nesupranti, ką mano sutuoktinis man padarė!“ Aš iš tiesų nesuprantu. Bet jeigu tokiais teisingumo standartais, kokiais tu vertini savo artimą, Dievas įvertintų tave, amžinybė pragare tau būtų  garantuota. Krikščionys atleidžia, nes Dievas pirmas jiems atleido. Galiausiai, Kristaus atleidimas, užtikrintai mums suteiktas ant Kryžiaus, įgalina mus atleisti kitiems. Atleidimas yra antgamtinis veiksmas, ir jokiu kitu atveju mes nesielgiame panašiau į Dievą, kaip atleisdami kitam iš savo širdies gelmių.

  1. Suvokime, kad atleidimas yra sprendimas

Antrasis ginklas yra kur kas sudėtingesnis. Tie, kuriems atleidimas nėra svetimas, supranta, kokią vietą čia užima jausmai. Dažnai mes atleidžiame ir vėl atleidžiame, tačiau skausmas niekur nedingsta. Nervai vis tiek lieka įtempti, žaizdos kraujuoja, o skausmas vis dar pulsuoja.

Bet atleidimas yra sprendimas, ne jausmas. Negalime sukontroliuoti savo jausmų, tačiau galime kontroliuoti savo sprendimus. Viskas, ko Dievas prašo yra tai, kad mes nuolatos atleistume.

  1. Išlikite ištikimas ir nepasiduokite jausmams

Paskutinis ginklas prieš kartėlį reikalauja malonės skatinamo atkaklumo. 

Kai Petras paklausė Jėzaus, ar turėtų savo priešams atleisti septynis kartus, Jėzus atsakė: Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių (septyniasdešimt kart septynių – angl. vert.) (Mt 18, 22). „Septyniasdešimt kart septyni“ – tai skaičius, kalbantis apie niekada nesibaigiantį vyksmą. Kitais žodžiais tariant, turime atleisti ir atleisti, ir niekada nesustoti to daryti. Kiekvienoje dievotoje santuokoje sutuoktiniai daugybę kartų turi atleisti vienas kitam, kol Dievo malonė išgydo visas žaizdas ir grąžina intymumą į jų santykius.

Vardan Dievo meilės

Brangieji, nebūkime panašūs į antikinės Trojos gyventojus. Nors graikai negalėjo pasiekti pergalės tiesioginiu puolimu, tai padarė apgaulės būdu. Taip su mumis elgiasi velnias – jis bando artimus santykius sugriauti pasitelkęs slaptus ginklus – kartėlį ir nusivylimą.

Taigi išlikime budrūs, neleiskime kartėliui ir nusivylimui išsikeroti, stenkimės problemas spręsti tuoj pat, kai jos iškyla. Nesinaudokime teise atkeršyti. Kad ir kas nutiktų, žvelkime į Kryžių. Atleiskime, vardan Jėzaus meilės. Vėl ir vėl atleiskime, tuomet kartėlio šaknis nebjauros ir santuokos džiaugsmo. 

 

www.thegospelcoalition.org

vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: