Keturi patarimai
Įsivaizduokite: štai sėdite jūs prie Kalėdų stalo su visais savo artimais giminaičiais. Dėdė Filipas, išdidus pelno nesiekiančios organizacijos narys, pradeda melstis „Sveika Marija“. Jus tai glumina, nes tampa akivaizdu, jog jūsų pokalbis praėjusiais metais apie tai, kad nebibliška garbinti šventuosius, nuėjo šuniui ant uodegos ir nepadarė dėdei jokios įtakos.
O gal tarp jūsų giminaičių yra žydų ir, kalbėdamas apie Izaijo pranašystes jūs užsiminėte, kad atėjęs Mesijas Jėzus Kristus jas išpildė? Į jūsų interpretaciją giminaičiai reaguoja tarsi į granatos sprogimą lauko išvietėje – triukšmingai ir su pasipiktinimu. Abiem atvejais jūs esate nutildytas ir nurungtas – dar viena šventė su šeima, kur religinės diskusijos įžiebia sprogimą, galintį nunešti namo stogą.
Šiais metais, laukdami šeimos susibūrimo, mes galime pasiruošti ir Kalėdų šventės laukti su Kristaus išmintimi ir malone – tiek būdami ištikimi Evangelijai, tiek ir brangindami artimus ir mylimus žmones. Mes suprantame, kad žodis apie kryžių einantiems į pražūtį yra kvailystė, ir vis dėlto turime elgtis mandagiai ir maloniai; arba, kaip sako Paulius, mūsų kalba turi būti maloni ir druska pasūdyta (Kol 4, 6). Štai keturi praktiniai patarimai, padėsiantys jums pasiekti šį tikslą.
1. Pripažinkime malonę ir tiesą
Evangelijoje pagal Joną skaitome: Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14). Jėzus tobulai įkūnijo malonę ir tiesą, ir mes turėtume sekti Jo pavyzdžiu. Visgi dažnai esame linkę nukrypti į vieną arba kitą kraštutinumą – pabrėžiame arba malonę, arba tiesą. Kai kurie iš mūsų esame tarsi avinėliai, o kiti tarsi pitbuliai.
Mes gyvename pasaulyje tarp daugybės unikaliai sukurtų žmonių, todėl neturėtume stebėtis, kad spręsdami konkrečias problemas nesutariame. Tačiau nesutarimai neturėtų pakenkti mūsų pastangoms jautriai analizuoti mūsų skirtumus. Nors kartais akivaizdu, jog kiekvienas liksime prie savo nuomonės, mandagus dialogas daug geriau atspindi krikščionišką požiūrį nei poleminių raketų laidymas.
Viena iš priežasčių, kodėl krikščionys dažnai negeba suderinti malonės ir tiesos, yra per didelis pasitikėjimas savimi ir pagarbos kitam asmeniui trūkumas. Knygos „Nuolanki apologetika“ (Humble Apologetics) autorius Džonas Stekhousas (John Stackhouse) paaiškina šią mintį: „Visuomet turėtume kalbėti gerbdami savo oponentų intelektą, dvasinius interesus ir moralinį sąžiningumą. Turėtume elgtis taip, tarsi juose matytume Dievo atvaizdą. <...> Kalbėti turime nuoširdžiai, parodydami savo krikščioniškus įsitikinimus, bet kartu ir pripažindami savo pačių ribotumą ir tikrąjį mūsų artimojo orumą, o ne demonstruodami moraliai nepriimtiną cinizmą. Turime būti nuolankūs, nes nesame neklystantys Dievo įkvėpti pranašai, o „su autoritetu“, kaip niekas kitas, gali kalbėti tik Jis vienintelis.
Mes esame tik Jo pasiuntiniai: pasiuntiniai, norintys gero, bet kartais pamirštantys dalį žinios arba niekada tos dalies nesupratę; pasiuntiniai, kurių gyvenimas kol kas dar iki galo neatspindi Evangelijos; pasiuntiniai, pripažįstantys, kad pasaulyje yra daug neaiškumų ar nevienareikšmiškai vertinamų dalykų, dėl kurių Dievo žinia dar sunkiau patikėti; ir taip pat esame pasiuntiniai, galintys suprasti ir užjausti artimuosius, kurie dar nepasirengę patikėti tuo, ką jiems sakome.“
Jei esame nuolankūs, tai nereiškia, kad darome kompromisą su savo įsitikinimais dėl tiesos, kaip ir buvimas romiam nerodo silpnumo. Jėzus buvo visagalis ir vis dėlto Jis nusižemino iki mirties ant kryžiaus: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8).
Tačiau tik tada, kai turime pagrįstą įsitikinimą, kai esame skyrę laiko klausytis, mokytis ir apsvarstyti dalykus, turime pakankamai drąsos bendrauti su kitais išlikdami pažeidžiami ir nuolankūs. Ir atvirkščiai, puldami savo priešininką, tik parodome savo nesaugumą. Dar kartą noriu priminti – Jėzus yra mūsų pavyzdys. Būdamas Dievas, Jis nesilaikė savo dievystės, bet tapo tarnu (Fil 2, 6–7). Toks yra tikras krikščioniškas kelias.
2. Atsižvelkite į savo poziciją šeimoje
Bendravimas su šeima kartais būna ypač sudėtingas. Ir Jėzui tai buvo iššūkis. Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus 57 eilutėje skaitome Jėzaus žodžius: Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose. Čia Jėzus kalba apie žmones, tarp kurių Jis užaugo, ir savo šeimą, kuriai buvo sunku priimti Jo skelbiamą žinią. Tai nestebina, mat dažnai nepagarba kyla dėl to, kad kažką artimai pažįstame.
Turite suprasti savo užimamą poziciją šeimoje. Tetulė Luizė, keitusi jums vystyklus, kai buvote kūdikis, greičiausiai nebus iš karto linkusi klausyti jūsų pasakojimų apie Dievą. Net jeigu esate įgijęs teologijos mokslų daktaro ar profesoriaus laipsnį ir tarnaujate pastoriumi daugiau nei 20 metų, tam tikrame lygmenyje ji vis dar mato jus kaip mažą apsiseilėjusį vaiką. Turime įvertinti šias giminystės ryšių kliūtis ir prašyti Dievo suteikti mums išminties tas kliūtis tinkamai įveikti.
3. Valdykite savo emocijas
Kalbėdami apie tikėjimą su savo šeimos ar giminės nariais, kartais galime būti labai emocingi, o emocijų protrūkiai gali pasmerkti pokalbį žlugimui, ypač tose šeimose, kur jau anksčiau būta nesutarimų šiais klausimais. Taip yra iš dalies dėl to, kad nekintančiomis doktrinomis grindžiamas evangelinis tikėjimas skiriasi nuo kitų religijų, kurios linkusios prisitaikyti prie vyraujančios kultūros, taip pat ir prie atskiro asmens, šeimos ar tautos istorijos. Kadangi šie įsitikinimai persmelkia asmens tapatybę, asmeninio tikėjimo klausimai veikia ir platesnę kultūrą, į kurią jie įausti. Todėl turime valdyti savo emocijas ir neleisti joms visko sužlugdyti.
4. Esminius dalykus laikykime esminiais
Su giminaičiais ar namiškiais kalbėdami apie Evangeliją, daugybę kartų atsidursime „įvairiuose akligatviuose“. Galbūt pradėjome pokalbį norėdami paaiškinti, kaip Jėzus suteikia gyvenimo gausą, bet netikėtai pastebime, kad jau įsivėlėme į debatus apie kryžiuočius, žydų tautos išėjimo iš Egipto istoriškumą ar svarstymus apie Eucharistijos adoraciją. Kartais gerai yra šiuos dalykus panagrinėti, tačiau pernelyg dažnai mes darome tai Evangelijos kaina. Toks požiūris yra ne tik klaida, bet ir parodija. Kokia nauda žmogui, jei jis aiškinasi visus pasaulio teologinius galvosūkius, bet rimtai nevertina Jėzaus mirties ir prisikėlimo? Sakyčiau, kad svarbiausias dalykas yra liudyti apie mūsų Gelbėtojo – mirusio, prisikėlusio ir dabar gyvo – šlovę ir didybę.
Te Dievas gausiai palaimina jus ir jūsų šeimą šiuo artėjančių Kalėdų laikotarpiu, kai jūs apmąstysite, švęsite Kristaus gimimą ir liudysite, koks Jėzus Kristus yra nuostabus!
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
