Dievas nori, kad mes, krikščionys, būtume pavyzdžiai, ypač šeimose ir bažnyčioje. Jei norime tokiais tapti, turime ugdytis dievotumą, atspindintį Kristų. Apaštalas Paulius savo mokiniui Timotiejui rašė: Bedieviškų ir bobiškų pasakų venk, o ugdykis dievotumą. Kūno lavinimas nedaug naudos duoda, o dievotumas viskam naudingas – jis turi esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadą (1 Tim 4, 7–8). Turime sekti Jėzumi – Jis yra vienintelis žmogus be nuodėmės, Dievas-žmogus, vienintelis dovanojantis mums teisumą ir rodantis tobulą pavyzdį, kaip gyventi.
Pasimokyti galime ir iš Jėzaus sekėjų ar prieš Jį gyvenusių dievotų žmonių (žr. 1 Kor 11, 1). Vienas iš tokių pavyzdžių, ypač jaunuoliams, gali būti Jozuė. Būtent žvelgdami į Jozuės gyvenimą suprantame, kad geras vadovavimas prasideda tuomet, kai supranti, jog viskas, kas esi ir ką turi, yra iš Dievo malonės. Jozuė tai suvokė dar jaunystėje, kai tarnavo Dievui ir vedė Izraelio tautos žmones į Pažadėtąją žemę.
Norėčiau išskirti keturis Jozuės charakterio bruožus, kurių šiandien reikia tiek jauniems, tiek vyresniems krikščionims.
1. Nuolankus pasitikėjimas
Itin svarbiu Izraelio istorijai metu, dar būdamas jaunas, Jozuė buvo puikus nuolankaus pasitikėjimo pavyzdys. Kai vieną iš pirmųjų kartų Šventajame Rašte paminimas Jozuė, matome jo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, prieštaraujant populiariai minios nuomonei.
Jozuė buvo tarp žvalgų, pasiųstų į Kanaaną išžvalgyti žemės, kurią Dievas pažadėjo izraelitams. Didžioji dalis žvalgų grįžo niūriai nusiteikę – jie abejojo, ar izraelitai sugebės įveikti toje žemėje gyvenusius „milžinus“ (Sk 13–14). Tik Jozuė ir Kalebas (vieninteliai iš dvylikos žvalgų) visgi drąsino žmones eiti ir užimti tą žemę, nes jie tikėjo Dievo žodžiu (Sk 14, 7–10). Jie žinojo, ką Dievas pažadėjo ir kad Jis turi galią pažadus ištesėti. Jie pasitikėjo ne savo jėgomis, bet Dievu, kuriam tarnavo.
Kuo Jozuė ir Kalebas skyrėsi nuo kitų izraelitų? Jie tikėjo Dievo pažadais. Jų negąsdino nei žvalgomoje žemėje gyvenusių karių ūgis, nei miestų įtvirtinimai. Jie prisiminė, kaip Dievas išvedė izraelitus iš Egipto, kuris tuomet buvo galingiausia tauta žemėje, ir tikėjo Dievu. Jei Jis rado būdų, kaip įveikti galingą Egipto kariuomenę, Jis tikrai ras būdų įveikti ir kanaaniečių gentis! Dievas atlygino Jozuei ir Kalebui už tikėjimą – tik jiedu vieninteliai iš savo kartos įėjo į Pažadėtąją žemę, nes visi kiti, kurie murmėjo ir nepasitikėjo Dievu, mirė dykumoje (Sk 14, 29–30).
Nuolankumas ir pasitikėjimas gali atrodyti kaip viena kitai priešingos savybės, bet žvelgdami į Jozuę ir Kalebą matome, kad šios dvi savybės – lyg dvi tos pačios monetos pusės. Kai atrandame savo tapatybę ir saugumą Dieve, galime nurimti, žinodami, kad mūsų gyvenimą lemia ne mūsų silpnumas ir nuodėmė. Nors ir suvokiame, kokie silpni ir nuodėmingi esame, Dievas teikia mums jėgų gyventi. Tiesą sakant, Dievas pasirenka ir įgalina būtent tuos, kurie suvokia, kiek mažai jie gali padaryti patys.
2. Nuolanki priklausomybė
Jozuė gali būti laikomas vienu ryškiausių karo lyderių istorijoje. Jis vedė Izraelio armiją į pergalę, net ir kovojant prieš daug galingesnius priešus. Nenoriu sumenkinti Jozuės dovanų ir gebėjimų, bet atkreipkite dėmesį – jis žinojo, kad Dievas yra Tas, kuris galiausiai nugali savo tautos priešus. Tai Jozuė suvokė dar savo „karinės karjeros“ pradžioje, kai vadovavo izraelitams mūšyje prieš amalekiečius. Štai kaip Išėjimo knygos 17 skyriuje pasakojama apie Dievo įsikišimą: Kol Mozė laikydavo pakėlęs savo rankas, laimėdavo izraelitai; kai tik jas nuleisdavo, laimėdavo amalekiečiai. Mozės rankos pavargo; jie tad paėmė akmenį, ir jis atsisėdo ant jo. Aaronas ir Hūras laikė jo rankas, vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės; taip jo rankos buvo pakeltos iki saulės nusileidimo. Tuo būdu Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą savo kardu (Iš 17, 11–13).
Mūšio baigtis priklausė nuo kažko, ko Jozuė negalėjo suvaldyti. Taip, jis kovėsi labai drąsiai, bet suvokė, kad kovos baigtis priklauso nuo Viešpaties. Dievas pažadėjo duoti Kanaano žemę savo tautai, o Jozuės pasitikėjimas Dievo galia ir ištikimybe suteikė jam reikalingo tikėjimo būti tokiu lyderiu, kokiu Dievas pašaukė jį būti.
Net jei mūsų laukiantys iššūkiai nėra tokie dramatiški kaip Jozuės gyvenime, mūsų pasitikėjimo pagrindas vis tiek yra tas pats tikėjimas – tikėjimas ne savimi ir net ne Dievo mums duotomis dovanomis ir talentais, bet Dievu Kūrėju, kuris dovanoja visas pergales. Jozuės pavyzdys primena, kad bet kokie įgūdžiai, galimybės, pasiekimai ar pergalės yra mūsų maloningojo Kūrėjo dovana. Tai Jis nusipelno visos garbės už visą gėrį ir pergales mūsų gyvenime! Nuolat sau tai priminkime, vis užduodami apaštalo Pauliaus retorinį klausimą: Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7).
Suvokimas, kad Dievas yra viso to, ką mes turime, šaltinis, veda į nuolankų pasitikėjimą, o tas pasitikėjimas išlaisvina mus paklusti Jo valiai ir leisti būti naudojamiems taip, kaip Jam atrodo tinkama.
3. Nuolankus paklusnumas
Dar būdamas jaunas Jozuė išmoko pasitikėti Dievo žodžiu ir juo vadovautis gyvenime. Jis žinojo, kad Dievo pažadai yra patikimi, todėl laikėsi savojo plano net tada, kai tekdavo susidurti su tikrai dideliais iššūkiais. Būtent Dievo žodis suteikė jam pasitikėjimo. Dar prieš įžengiant į Kanaano žemę, Dievas ragino: Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką darysi, klestės ir visur tau seksis. Atsimink, ką įsakiau, – būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi (Joz 1, 8–9).
Dievas drąsino Jozuę būti stipriu ir nebijoti, patvirtindamas, kad jis gali pasitikėti Dievo žodžiu. Bet kurio dievoto žmogaus pasitikėjimas neturi priklausyti nuo jo paties gebėjimų, kitų nuomonės ar spėjimų, kaip viskas baigsis; jis turi priklausyti nuo to, ką Dievas sako esant tiesa. Kai mes paklūstame Dievo žodžio autoritetui, parodome, kad pasitikime Dievo charakteriu. Mūsų dienomis daugelis žmonių vadovaujasi savo troškimais, tačiau Dievo žmonės nesilaiko šios tendencijos ir gyvena remdamiesi nekintančiu Biblijos mokymu.
4. Nuolanki kantrybė
Geriausi lyderiai yra žmonės, kurie išmoko būti ištikimi sekėjai. Net neturėdami titulo ar pareigų jie su visa komanda ištikimai siekia tikslų. Jozuė paklusdavo Dievui, tad jam nebuvo sunku paklusti ir vadovui, kurį Dievas jam skyrė.
Būdamas jaunas Jozuė pradėjo tarnauti kaip Mozės padėjėjas (Iš 17, 8–16) ir keturiasdešimt metų kantriai atliko šią tarnystę. Išėjimo knygos 33 skyriuje skaitome, kad Mozei grįžtant į stovyklą, jo tarnas Jozuė nepasitraukdavo nuo Palapinės (Iš 33, 11).
Tarnaujantiems Mozės šešėlyje turbūt kartais būdavo labai sunku, tačiau matome, kad Jozuė buvo klusnus Mozės pagalbininkas ir energingas misijų bendražygis. Įsipareigojimas kantriai tarnauti padėjo jam tapti žmogumi, galinčiu vesti Dievo tautą į Pažadėtąją žemę.
Jaunystėje Jozuės išmoktos pamokos padėjo jam tapti brandžiu ir dievotu lyderiu, kuriuo galima pasitikėti. Ir dėl jo vadovavimo Izraelis tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir žinojo visus Viešpaties darbus, padarytus Izraeliui (Joz 24, 31).
Pasitikėdamas Dievu ir Jo žodžiu Jozuė tapo nuolankiu žmogumi. Jo pasitikėjimas, priklausomybė, paklusnumas ir kantrybė puikiai atspindi Jėzų, kuris turėjo visas šias savybes ir buvo mūsų pavyzdžiu. Tepadeda Dievas daugybei šių dienų jaunuolių pasitikėti Juo, vadovauti ir būti pavyzdžiu, ugdant Kristaus charakterį.
vertė Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
