Nenoriu būti piktas ir niurzgus senukas. Dievui nepatinka nuolat nepatenkinti ir murmantys žmonės (Ps 106, 24–26). Murmėjimas neteikia garbės Dievui, kuris žada, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28). Jei mes nuolat skundžiamės, tai gesina mūsų krikščioniškojo liudijimo šviesą, o kritiška, nuolat nerimaujanti dvasia slopina džiaugsmą ir užkerta kelią ramybei. Aš nenoriu būti senas niurzga…
Laiške filipiečiams skaitome: Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje (Fil 2, 14–15). Ir kiek toliau: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6–7).
Mane žavi 71 psalmės autorius – noriu būti panašus į šį senstantį žmogų. Žinome, kad jis sensta, nes skaitome jo maldą: Tad nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio (18 eil., LBD vert.); Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs (9 eil., LBD vert.).
Matydamas šio žmogaus požiūrį į senatvę, nusprendžiau keletą dalykų:
1. Su nuostaba ir dėkingumu prisiminsiu tuos tūkstančius kartų, kai nuo jaunystės pasitikėjau ir rėmiausi Dievu. Viešpatie Dieve, Tu esi mano viltis, mano pasitikėjimas nuo pat jaunystės (5 eil.). Dieve, Tu mokei mane nuo jaunystės, ir iki šiol dar skelbiu Tavo nuostabius darbus (17 eil.).
2. Verčiau ieškosiu prieglobsčio pas Dievą, nei įsižeisiu dėl savo bėdų. Tavyje, Viešpatie, ieškau užuovėjos; neleisk man niekada nusivilti! (1 eil., LBD vert.). Būk man tvirta pilis, kur visada galėčiau pabėgti! Juk Tu esi mano uola ir tvirtovė! (3 eil.).
3. Vis daugiau ir daugiau (ne mažiau ir mažiau) kalbėsiu Dievui apie Jo didybę, kol mano lūpose neliks murmėjimo. Aš nuolat girsiu Tave (6 eil.). [...] girsiu Tave vis labiau (14 eil.).
4. Tikėsiu (atkakliai įsikibsiu į Viešpatį) ir nepulsiu į neviltį, net būdamas slaugos namuose ar tuomet, jei pergyvensiu visus draugus. Aš vilties nenustosiu (14 eil.).
5. Aš rasiu žmonių, kuriems galėsiu papasakoti apie nuostabų Dievo išganymą, tai, ką Jis atliko, kad būtume išgelbėti, ir žinau, kad tokių žmonių niekada netrūks, nes jų yra nesuskaičiuojama daugybė. Mano lūpos pasakos Tavo teisius darbus, visada kalbėsiu apie Tavo išgelbėjimą, nors ir nepajėgsiu jų apsakyti (15 eil., LBD vert.). [...] ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu (18 eil.).
6. Nuolat prisiminsiu, kad Dievas yra didis ir nuostabus. Tai pranoksta mano įsivaizdavimą, bet netrukus aš dar geriau Jį pažinsiu. Dieve, Tavo teisumas siekia aukštąjį dangų, Tu padarei didingų darbų, – kas yra Tau lygus, Dieve? (19 eil.).
7. Visus savo skausmus ir vargus laikysiu Dievo dovana ir keliu, vedančiu į šlovę. Nors daug ir skaudžių vargų leidai man patirti, bet ir vėl atgaivinsi mane (20 eil.).
8. Stengsiuosi atsispirti stereotipams apie senus žmones (kurių, beje, dažnai laikosi ir patys senoliai), ir žaisiu, dainuosiu ar net šūkausiu iš džiaugsmo (nesvarbu, atrodau oriai ar ne). Dieve, aš girsiu Tavo ištikimybę psalteriu, skambinsiu Tau arfa, Izraelio Šventasis! Mano lūpos ir siela, kurią išpirkai, džiūgaus, kai Tau giedosiu (22–23 eil.).
Laimingas, keliaudamas Namo (drauge su jumis),
Džonas Paiperis
Iš www.desiringgod.org
vertė Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
