Aš tikiu Dievo malone ir noriu padėti jums kovoti su įvairiomis baimėmis, kurios aplanko pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Apžvelkime devynias baimes, kurioms įveikti pateiksiu biblinių priešnuodžių. Šie priešnuodžiai veikia tikint ir pasitikint Viešpačiu. Metui atėjus, mes visi išeisime Amžinybėn, kad būtume kartu su Jėzumi, bet likusį laiką šioje žemėje galima nugyventi be baimės.
Gyventi pasikliaujant malone
Krikščionio gyvenimą įsivaizduoju tarsi dieviškos malonės srovę, atitekančią į mane iš ateities. Ji liejasi iš ateities į dabartį ir kriokliu leidžiasi į rezervuarą. Šis rezervuaras vis pilnėja ir pilnėja, vadinasi, žvelgdami į praeitį turėtume būti vis labiau dėkingi.
Dievo malonė niekada nesiliaus tekėjusi. Laiške efeziečiams skaitome vienas nuostabiausių Biblijos eilučių: Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Ef 2, 4–7).
Kaip jūs reaguojate į tą iš ateities tekančią srovę ir matydami kupiną praeities rezervuarą? Širdis turėtų būti pilna dėkingumo, žvelgiant į praeitį, ir kupina tikėjimo, žvelgiant į ateitį. Štai kodėl vadinu tai tikėjimu ateities malone. Tikiu, kad Dievo malonė aplanko akimirksniu kaip palaikanti Dievo jėga – laisva ir maloninga. Ji išlaiko mus kiekvieną akimirką – pasitikėkime Dievu.
Keturi tikėjimo vaisiai
Kalbėdamas apie ateities malonę ir tikėjimą ja, tikiu, kad Šventajai Dvasiai veikiant jūsų gyvenime įvyks keturi dalykai:
Pirma, augant ir vis labiau pasitikint Dievo pažadais, jūsų širdyje ims trykšti džiaugsmo šaltinis, vadinamas „tikėjimo džiaugsmu“ (Fil 1, 25). Jei jūs pasitikite, kad Dievas jumis rūpinasi, esate kur kas laimingesni, nei tada, kai Juo nepasitikėjote. Tad jūs tikrai būsite kupini džiaugsmo.
Antra, kai jūs džiaugsitės Viešpačiu, Dievas bus pašlovintas! Tik tai bus dar nematoma šlovė, nes džiaugsmas slypės tik jūsų širdyje. Visgi Dievas mato jūsų džiaugsmą ir yra pagerbtas, kai jūs tikite Jo pažadais ir džiaugiatės. Jis žvelgia šypsodamasis ir sako: „Šis džiaugsmas mane išaukština.“ Dievas labiausiai pašlovinamas, kai mes Juo gėrimės, – tai mano gyvenimo šūkis.
Trečia, jeigu jūs džiaugiatės Dievu ir taip Jį pašlovinate, jūs esate išlaisvinami pastebėti ir kitus žmones, ne tik galvoti apie savo varganą senatvę. Mums patinka bendrauti, bet dažnai susitikę kalbame tik apie savo skausmus: „Blogai matau, nebe taip gerai girdžiu, skauda sąnarius, sutrikęs virškinimas... Viskas blogai...“
Noriu, kad jūs, nesvarbu, kur gyvenate, gebėtumėte patarnauti. Jei manote, kad gyvenimą baigsite senjorų namuose, puiku – vargstančių žmonių yra visur, o jūs galbūt esate net kiek stipresnis už juos ir galite nuveikti ką nors gero. Jūs galite pagelbėti silpnesniems, juos pradžiuginti ar padrąsinti. Kaip svarbu nebūti susitelkus tik į save ir patarnauti kitiems!
Ketvirtas vaisius – savo darbais viešai pagarbinti Dievą. Tegul jūsų geri darbai šviečia! Dievas tikrai bus pašlovintas, kai būsite laisvi nuo savanaudiškumo ir pasiruošę pagelbėti kitiems. Ir tai nebūtinai turi brangiai kainuoti.
Viliuosi, kad Dievo žodžio ir Dvasios sustiprintas tikėjimas padės pasiekti šių keturių tikslų, tad dabar galime apžvelgti ir senatvėje dažnai aplankančias baimes.
1. Visiems būdinga senėjimo baimė
Baimė pasenti – viena bendriausių žmonių baimių. Izaijo pranašystėje skaitome: Belis krito, Nebojas guli sutrupintas. Išgabenami stabai, pakrauti ant gyvulių. Jie – sunki našta juos nešantiems. Jie pažeminti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, bet patys nešami į nelaisvę (Iz 46, 1–2). Įvairūs dievai sako: „Tu esi vergas. Tu man tarnauji. Imk mano stabą ir vežk, kur paliepsiu.“ Tai nėra geroji naujiena. Dauguma pasaulio religijų veikia būtent šiuo principu, bet ne krikščionybė. Tačiau jau 3 eilutėje skaitome: Klausykite manęs, Jokūbo namai [arba senjorų grupele bažnyčioje] ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo (Iz 46, 3). Matote, ne mes nešame, bet Dievas mus neša. Ar tuo tikite?
Prieš septyniasdešimt septynerius metus Dievui padedant Džonas Paiperis gimė iš Rūtos Paiper įsčių. Nuo tada Jis mane ir nešioja. Niekaip negalėčiau gyventi be amžinojo Dievo rankų. Ir Izaijo pranašystėje Dievas sako: Aš esu Tas, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 4). Jis nori, kad suprastume: Jis mus nešios ir globos!
Amžinasis Dievas yra tavo apsauga, Jo rankos – tavo prieglauda (Įst 33, 27). Jeigu jums sunku tuo patikėti, įsiklausykite į šią eilutę: O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui (2 Kor 9, 8).
Taip, mūsų fizinės jėgos vis senka. Silpsta kūnas, silpsta regėjimas, klausa, atmintis – viskas nyksta. Mūsų kūnai po truputį miršta. Mes visi mirsime, jei Jėzus, kurio laukiame, greitu metu negrįš. Bet aš tikiu, jog 2 Laiško korintiečiams 9 sk. 8 eil. pažadėta, kad kiekvienam geram darbui, kurio Dievas iš jūsų tikisi, jūs turėsite ir reikalingų išteklių – protinių, fizinių, finansinių, – ir pakankamai meilės. Jis nereikalauja, kad darytumėte tai, ko negalite ar nesugebate. Visa, ko jums prireiks, Dievas suteiks. Jis aprūpina viskuo, ko reikia. Nemanykite, kad Dievas jus vers daryti tai, ką darėte anksčiau, nors tam jau nebeturite jėgų. Ne, Jis to nelieps. Jis ragina daryti tai, ką galite. Ir tam užteks jėgų. Taigi nebijokite – Jis jus neš ir suteiks malonės tam, ką turite padaryti.
2. Sudėtingų pasirinkimų baimė
Antroji labiausiai paplitusi baimė turbūt yra sudėtingų pasirinkimų ar sunkių sprendimų baimė. Paminėsiu keletą situacijų. Kartais būna sudėtinga nuspręsti, kur gyventi. Daug žmonių sendami turi apsispręsti: liks gyventi savo namuose ar kraustysis kur nors kitur.
Nelengva nuspręsti ir tai, ką veiksite. Galbūt svarstote, ką veikti, galvojate, kad daug ko jau nebepajėgiate, nežinote, ką galite daryti. Anūkai jūsų nemėgsta, nes galvoja, kad priklausote kažkokiai sektai... Ir jums išties sunku suprasti, kaip su jais bendrauti.
Mes su žmona dažnai tariamės: „Gal turėtume vaikams parašyti žinutę telefonu? O gal paskambinti ir pasikviesti juos su anūkais į svečius? Kaip mums elgtis?“ O kaip elgtųsi meilė?
Jis pamoko nusidėjėlius
Štai keletas svarbių, šlovingų tiesų, kuriomis galime remtis tokiose sudėtingose situacijose. Psalmėse skaitome: Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės (Ps 32, 8); Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo. Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius (Ps 25, 8–9). Jei atsukate Dievui nugarą, Jį kaltindami, nesitikėkite gauti pamokymo, kaip teisingai elgtis. Bet jei nuoširdžiai kreipsitės į Jį pagalbos, Jis tikrai pamokys ar parodys kelią.
Išlaisvinti iš neryžtingumo
Man, kaip pastoriui, ne kartą teko ieškoti teisingų sprendimų. Ką daryti, kai dvejoji? Tokiais momentais man padėdavo istorija apie Mefi Bošetą iš 2 Samuelio knygos 19 skyriaus. Abšalomas, Dovydo sūnus, sukilo prieš tėvą ir išvarė jį iš miesto, tačiau Joabo padedamas Dovydas laimi kovą ir grįžta atgal. Nesiskutęs ir nesiprausęs Mefi Bošetas ateina pas Dovydą, o šis jo klausia: Kodėl nėjai su manimi? Mefi Bošetas atsako, kad Ciba jį apgavo ir apšmeižė jį karaliui, sakydamas: „Jis ne tavo, bet tavo sūnaus Abšalomo pusėje.“ Dovydas nežinojo, kaip tai patikrinti.
Ką daryti? Dovydas buvo karalius, per dieną jam tekdavo priimti daugybę sprendimų, o šiuo atveju jis nežinojo, ką daryti, todėl pasakė: „Aš nusprendžiau žemę padalinti per pusę.“ Žvelgdami į šią situaciją galėtume sakyti, kad tai neteisingas sprendimas, nes melagis Ciba gauna penkiasdešimt procentų žemės. Tačiau Dovydas turėjo veikti. Daugelį žmonių neryžtingumas tiesiog paralyžiuoja: kadangi jie nežino, kas geriau, todėl nedaro nieko. Neleiskime neryžtingumui mūsų paralyžiuoti.
Taigi aš, kaip pastorius, dažnai apmąstydavau šią istoriją, prašydamas Dievo pagalbos: „Dieve, prašau, nukreipk mane, įvertink mano pastangas...“ Juk mes kasdien turime spręsti daugybę problemų, apie kurias Biblijoje nekalbama. Todėl tiesiog nurimkite – Jis pamokys ir vadovaus jums.
Dievo valia
Vienas pažįstamas niekaip negalėjo apsispręsti, ar jam toliau gyventi savo bute, ar kraustytis į kitą. Aš jam patariau: „Dievo valia tau užrašyta 1 Laiške tesalonikiečiams: Nes tokia Dievo valia – jūsų pašventinimas (1 Tes 4, 3).“ Ir padrąsinau: „Siek šventumo ir daryk viską, ką nori.“ Jį tai išlaisvino.
Štai ko, manau, Dievas nori ir iš jūsų. Turėtumėte siekti šventumo ir prašyti: „Dieve, pašventink mane. Nenoriu būti savanaudis. Nenoriu gyventi pagal pasaulietiškus standartus. Noriu pagerbti ir pašlovinti Tave, padėk man pasirinkti teisingai.“
O kas, jei visgi priėmėte netikusį, savanaudišką sprendimą, bet to nesupratote ir tik kiek vėliau paaiškėjo, kad tai nebuvo geriausias sprendimas. Ką daryti? Tuomet sušvinta Evangelija: net ir suklydę, pasitikėkite Kristaus kryžiumi. Mums kasdien reikia atleidimo, kuris suteikiamas dėl Kristaus aukos ant kryžiaus.
3. Nepritekliaus baimė
Daug žmonių kovoja su baime, kad vieną dieną jiems pristigs pinigų. Kyla įvairūs klausimai: „Ar aš išgyvensiu iš pensijos? Kiek turėčiau paremti vaikus? Ar man pačiam nepritrūks pinigų? Nenoriu niekam būti našta...“
Prisiminkime šią Biblijos eilutę: Tas [Dievas], kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32). Jei Dievas atliko sunkiausią dalyką visatoje – atidavė savo Sūnų kančiai ir mirčiai, ko Jis nepadarytų dėl jūsų? Jis viską padarys dėl jūsų – Jis duos jums viską.
Klestėjimo evangeliją propaguojantis pamokslininkas pasidžiaugtų, kad tai sveikatos, turto ir klestėjimo pažadas. Tačiau toliau sakoma: Parašyta „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui.“ Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 36–37). Vadinasi, žodis „viskas“ reiškia visa tai, ko reikia Dievui pašlovinti ir žmonėms palaiminti.
Galbūt tu trokšti sveikatos, nori, kad sugytų tavo sulūžusi ranka, pasveiktum nuo artrito arba geltonosios dėmės degeneracijos. Tačiau šiandien tu vis dar sergi, ir galbūt net mirsi nepasveikęs. Todėl Laiške romiečiams 8, 32 užrašytas pažadas tau atrodo neteisingas. Vis dėlto parašyta, kad jūs turėsite tai, ko reikia, kad pagarbintumėte Dievą ir palaimintumėte žmones.
Laiške filipiečiams skaitome: O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje (Fil 4, 19). Tai puikus pažadas ir verta juo tikėti.
4. Baimė likti vienam
Nemažai žmonių kamuoja baimė likti vienam. Galbūt praradote sutuoktinį, o gal visą gyvenimą gyvenote vienas (-a). Galbūt anksčiau vienišumas nebuvo problema, tačiau dabar, kai draugai iškeliavo Anapilin, galbūt nerimaujate, kad niekas jūsų neprisimins.
Jėzus sako: Aš esu su jumis per visas dienas (Mt 28, 20). Jis pažada būti su mumis ne tik iki pasaulio pabaigos, bet ir kiekvieną mūsų gyvenimo minutę!
Džonas Patonas buvo misionierius Naujųjų Hebridų salose Ramiojo vandenyno pietuose. Kai vietiniai persekiojo misionierių, norėdami nužudyti, šis įlipo į medį ir pasitikėjo Dievo pažadu: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. <...> Aš esu su jumis per visas dienas (Mt 28, 18. 20).
Džonas Patonas liko gyvas. Štai ką jis paliudijo: „Be to nuolatinio mano brangaus Viešpaties ir Gelbėtojo buvimo bei Jo galios suvokimo niekas visame pasaulyje nebūtų galėjęs apsaugoti manęs nuo proto praradimo ir apgailėtinos pražūties. Jo žodžiai: „Štai Aš esu su tavimi visada, net iki pasaulio pabaigos“ man tapo tokie tikri, kad nebūčiau nustebęs, jei žvelgdamas žemyn, būčiau pamatęs Jį, kaip kadaise Jį matė Steponas. Jaučiau Jo palaikančią galią. <...> Prisimindamas tuos baisius įvykius prieš 20 metų, kai man buvo grasinta muškieta, pagaliais ar ietimi, sušvinta Dievo tiesa ir su džiaugsmu prisimenu, kad tąkart mačiau palaimintojo savo artimiausio ir brangiausio Viešpaties Jėzaus žvilgsnį ir šypseną“ (John G. Paton, 342).
Kokia palaima gyventi ir ištverti, tarsi matant „Tą, kuris yra nematomas“! Jis visada bus šalia jūsų.
Žinoma, nenuvertinkime ir žmonių pagalbos. Dievas pašaukė mus būti Bažnyčia. Jūs neturėtumėte likti vieniši, gyventi nesulaukdami pagalbos – tai būtų krikščionių bendruomenės nesėkmė... Tad raginu jus: kol galite, patarnaukite kitiems. Apsidairykite, ar aplink jus nėra vienišų žmonių. Galbūt pamokslininkams reikėtų daugiau pamokslauti, kaip gyventi dabar, kad vėliau būtų bent keletas žmonių, kurie jus prisimintų ir paskutinėmis jūsų valandomis jums padėtų. Ką pasėsite, tą ir pjausite. Jei jūs rūpinsitės kitais žmonėmis, tuomet, kai nebegalėsite to daryti, jumis pasirūpins kiti.
Bus daugiau
Pagal pamokslą, publikuotą www.desiringgod.org,
paruošė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
