Išlaisvinanti krikščioniškos vilties galia
Daug vilčių ir lūkesčių pastaruoju metu buvo supurtyta, daug jų neišsipildė ar žlugo – tarp tokių ir mūsų, kaip piliečių, lūkesčiai. Galbūt mes, gyvenantys Mineapolyje, tai pajutome aštriau nei kitur, tačiau mes tikrai ne vieni.
Miestai susiduria ne tik su izoliacija ir socialiniais neramumais, bet ir su kitomis kliūtimis ar naujomis grėsmėmis. Iš civilinės valdžios mes reikalaujame teisingumo, tačiau šiame gyvenime geriausiu atveju galime sulaukti tik tam tikro žemiško ir žmogiško atsakymo, ir tai tik geriausiu atveju. Šiuolaikinis teisingumas nepajėgus grąžinti prarasto laiko, o tuo labiau prarastų gyvybių. Teisingumas, kurio imasi ir kuriuo viliasi mūsų miestai, viso labo yra žmogiškas, ne dieviškas teisingumas. Miestai ir juose gyvenantys žmonės išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ir jie nesulauks tikro atstatymo bei išgydymo, jei neatsiras vyrų ir moterų, turinčių tikrą viltį.
Turbūt joks kitas laiškas visoje Biblijoje taip gerai neatskleidžia krikščioniškos vilties anatomijos ir psichologijos, kaip Laiškas hebrajams. Svarbiausioje vietoje – nuo dešimto iki dvylikto skyriaus – rašoma, kaip viltis veikė Mozės, Jėzaus ir pirmosios bažnyčios tikinčiųjų gyvenime ir kas padėjo išsaugoti tikrą viltį per buvusius išbandymus bei padės susiduriant su sunkumais ateityje.
Žvelgti į didesnį turtą
Pasakojimas apie svarbiausią Senojo Testamento įvykį – išėjimą iš Egipto – prasideda nuo pasakojimo apie svarbiausią tų laikų asmenybę – Mozę. Kai faraonas liepė išžudyti visus vyriškos lyties kūdikius, Dievas sužlugdė šėtono sąmokslą sunaikinti būsimą Dievo tautos gelbėtoją. Dievo numatytas išgelbėjimas prasidėjo dar tada, kai Mozė buvo išgelbėtas iš mirties – jį pintinėje upėje rado ir išgelbėjo faraono duktė. Taigi Mozė užaugo to žmogaus, kuris bandė jį nužudyti, namuose.
Užaugęs Mozė tikėjimu priėmė nepaprastą sprendimą – atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais (Hbr 11, 24–25). Jis tai padarė tikėjimu. Kaip tai vyksta? Toliau skaitome: Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį (Hbr 11, 26).
Būtent toks yra tikėjimas – žvelgdamas į netikinčiojo pasaulio turtus jis mato kur kas giliau ir plačiau nei paprastos akys. Ir tikrovė, matoma fizinėmis akimis, tampa ne tokia reikšminga, palyginus su Dievo tikrove, Jo žodžiu, Jo apreikštais tikslais ir pažadais. Dievas pašaukė Abraomą iš netikėjimo ir pažadėjo padaryti iš jo tautą bei ištesėti pažadą, kad jo giminėje gims palikuonis, kuris sutraiškys gyvatei galvą (Pr 3, 15).
Mozė susidūrė su panašia dilema – atėjus laikui, jam reikėjo apsispręsti. Ir kaipgi Mozė sugebėjo atsisakyti visos pagoniškų Egipto rūmų gerovės, privilegijų, patogumų ir ramybės? Tai buvo įmanoma tik todėl, kad jis žvelgė į atlygį. Jis žvelgė ne į ranka pasiekiamus, tačiau pranykstančius dabarties turtus, bet į amžinus, tolimus ateities lobius, kuriuos garantavo Dievo pažadai. Tokį ateities supratimą dažnai vadiname viltimi – kai tikėjimą nukreipiame ne tik į dabartį, bet ir į būsimus dalykus.
Taigi Mozė pradėjo gyventi viltimi. Jis žvelgė kiaurai pro jį supančius trumpalaikius pagoniško Egipto gerovės džiaugsmus ir pasirinko gėdos bei atmetimo kelią, nes regėjo didesnius turtus, kurie laukia Kristuje.
Žvelgti į būsimą džiaugsmą
Dar geresnis pavyzdys už Mozę yra po jo atėjęs pranašas. Pranašas, kuriuo Mozė vylėsi ir kuris jį pranoko: Juk Jis yra pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą (Hbr 3, 3). Mozė buvo ištikimas kaip tarnas, Kristus yra ištikimas kaip Sūnus (Hbr 3, 5). Ko galima pasimokyti iš Sūnaus vilties?
Laiško hebrajams autorius ragina skaitytojus būti ištvermingus – tai pats svarbiausias jo pamokymas. Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse (Hbr 12, 1). Taip, reikia jums ištvermės, – rašoma 10 skyriaus 36 eilutėje. Ištvermė reikalinga, kai bėgikas susiduria su vidiniais arba išoriniais sunkumais – išorinėmis kliūtimis ar vidiniu nuovargiu, sunkia trasa ar pasipriešinimu. Geresnio žmogiško pavyzdžio už Jėzų nerasime, bet turime ne tik žvelgti į Jį, bet ir matyti tai, ką matė Jis: ištvermingai bėkime [...] žiūrėdami į [...] Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių (Hbr 12, 2).
Pačiam Dievui, įsikūnijusiam žmoguje, reikėjo ištvermės ir vilties. Kur Jis žvelgė, kad rastų vilties iškęsti ne tik pasipriešinimą, bet ir kryžių? Jėzus žvelgė į Jo laukiantį džiaugsmą – džiaugsmą, kad užbaigs darbą, išgelbės nuotaką, o svarbiausia, kad nedelsiant grįš Tėvo akivaizdon ir atsisės Jo dešinėje.
Ta viltis, kurią Kristus turėjo tada, ir dabarties krikščionių viltis – ne išpūstas žmogiškas optimizmas. Tai ne lanksčios asmenybės galia, ne prigimtinė energija ar pozityvus mąstymas. Krikščionių viltis – antgamtinė. Kaip Mozės viltis žvelgė giliau už aplink esančią gerovę ir greito pasitenkinimo pažadus, taip ir Jėzus sąmoningai rinkosi sunkumus ir net mirtį, nepaisė kryžiaus gėdos ne todėl, kad mėgautųsi skausmu, bet todėl, kad tvirtai vylėsi (ir ta viltis ne iš mūsų), jog kitoje pusėje mūsų laukia džiaugsmas Dievo akivaizdoje, dėl kurio verta iškęsti visus sunkumus.
Ieškoti geresnių dalykų
Į Mozę ir į Jėzų žiūrėti kaip į pavyzdžius gali būti nelengva, nes jų žygdarbiai nėra įprasti. Tad iš ko dar galime pasimokyti? Laiško hebrajams autorius ragina mokytis vilties psichologijos ne tik iš Mozės, Jėzaus ar kitų Laiško hebrajams 11 skyriuje paminėtų asmenybių, bet ir iš paprastų, neįvardintų pirmosios bažnyčios krikščionių.
Drąsindamas savo skaitytojus ištvermingai sutikti patiriamus išbandymus, laiško autorius primena, kokie jie buvo ištvermingi ir kiek turėjo vilties, kai įtikėjo Kristumi, ir kaip ta viltis toje tikėjimo kupinoje atmosferoje pražydo: Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą, tiek patys išstatyti viešai paniekai ir smurtui, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi. Jūs užjautėte mane, kalinį, ir džiugiai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą (Hbr 10, 32–34).
Kai kurie iš jų už tikėjimą buvo įkalinti. Tais laikais valdžia neaprūpindavo kalinių maistu, todėl pirmiesiems krikščionims tekdavo susidurti su rimtu pasirinkimu: nunešdami maisto įkalintiems savo draugams, jie pripažintų, kad irgi yra krikščionys, ir taip pat patektų į pavojų. Jei iškiltų viešumon faktas, kad ir jie yra krikščionys, labai tikėtina, kad jų turtas taip pat būtų išplėštas. Tačiau pirmųjų krikščionių viltis buvo didesnė nei žemiški turtai, todėl jie eidavo ir pagelbėdavo draugams. Ir, kaip ir numatė, dažnai patys dėl to nukentėdavo.
Visgi krikščionys nesielvartavo praradę savo žemiškus turtus, nes žinojo, kad turi geresnį, išliekantį turtą (tas pats graikų kalbos žodis pirmą kartą pavartotas daugiskaita, o antrą kartą – vienaskaita). Jie noriai, netgi džiaugsmingai reaguodavo, kai netekdavo žemiškų turtų (daugiskaita), nes žinojo, kad turi vienintelį, amžiną, geresnį turtą – būtent Kristų kaip didžiausią atlygį.
Šis paprastų pirmųjų krikščionių pavyzdys moko, kad krikščioniška viltis nereiškia, jog visas gėris, džiaugsmas ir atlygis mūsų laukia tik ateityje. Taip, mes tikrai žvelgiame į ateitį, bet jau dabar turime geresnį ir išliekantį turtą Kristuje. Ne tik turėsime, bet jau dabar turime. Mūsų tvirta viltis stipriai susijusi su džiaugsmu, kurį jau dabar pradedame patirti Kristuje.
Būtent Kristus mus išlaiko ir dabar, Jis yra su mumis kiekviename žingsnyje, kai susiduriame su kliūtimis ar trukdžiais (vidiniais ar išoriniais). Krikščioniška viltis nereiškia, kad bėgame veltui, kad patys turime būti ištvermingi, kol Jis ateis. Ne. Tas, kuris pažadėjo būti su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20), jau dabar yra su mumis ir teikia savo Dvasią be saiko (Jn 3, 34).
Ieškokime būsimojo miesto
Mums iš tiesų reikalinga ištvermė. Gal kam nors atrodo, kad ištvermės reikia būtent dabar, bet krikščionims ištvermės reikėjo visais laikais.
Mes nebandome apsimesti, kad žemiškieji miestai – kur nėra tobulo teisingumo ir galimybių, yra daug šališkumo ir nesaugumo – gali patenkinti gilų amžinojo miesto ilgesį. Mes ieškome būsimojo miesto (Hbr 13, 14). Mes siekiame geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios, žinodami, kad Dievas mums paruošė Miestą (Hbr 11, 16). Laukiame miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas (Hbr 11, 10).
Todėl iš tolo regėdami Dievo pažadėtuosius dalykus mes pripažįstame, kad esame žemėje svečiai ir keleiviai (Hbr 11, 13). Pripažįstame, kad dar neparkeliavome namo. Dar ne. Tačiau mes turime viltį ir jos jau paragavome.
Toks džiaugsmas padeda mums, kaip šios žemės piliečiams, priimti žlugusius ir nuodėmingus miestus, nes mūsų viltis danguje – mes Dangaus karalystės piliečiai, – ir matydami atlygį, kuris laukia ateityje, esame pasiruošę mokėti kainą.
Iš www.desiringgod.org
vertė Jurga Domarkaitė
_64x64_9de.jpg)
