Ramybė ir vidinė tyla

Prisimenate, kaip pasakojau, kad pirmą kartą susidūrusi su netikėtomis savo tyrimo išvadomis nudrožiau tiesiai pas psichoterapeutę? Žinojau, kad mano gyvenimas prarado pusiausvyrą, ir troškau įsigyti tų savybių, apie kurias sužinojau savo mokslinio darbo metu. Taip pat norėjau išsiaiškinti, kodėl kiekvieną kartą, kai būdavau labai sunerimusi ir įsitempusi, man užeidavo svaigimo priepuoliai. Tokiais momentais man pasidarydavo tamsu akyse ir visas kambarys imdavo suktis aplinkui. Keletą kartų buvau netgi apalpusi.

Šie svaigimo priepuoliai man buvo naujas dalykas, bet nerimas – anaiptol. Prieš pradėdama mokytis gyventi iš visos širdies, aš visada pajėgdavau vienu metu susidoroti su skirtingomis užduotimis, šeimos pareigomis ir nepaliaujama akademinio gyvenimo įtampa. Daugeliu atvejų nerimas buvo neatskiriamas mano gyvenimo palydovas.

Tačiau kai ėmiau geriau pažinti Gyvenimą iš visos širdies, mano kūnas tarsi pasakė: „Aš padėsiu tau pamilti šį naują gyvenimo būdą, nebeleisdamas tau nepaisyti nerimo.“ Nuo šiol, kai tik pasiduodavau nerimui, turėdavau tuoj atsisėsti, kad nesusmukčiau ant žemės.

Prisimenu, kaip Dianai, savo psichoterapeutei, pasakiau:

  • Nebegaliu taip toliau gyventi. Iš tiesų nebegaliu.

Ji atsakė:

  • Žinau. Suprantu tave. Kaip manai, ko tau reikia?

Aš sekundę pagalvojau ir tariau:

  • Man reikia rasti būdą, kaip išsilaikyti ant kojų, kai imu nerimauti.

Ji tylėdama palinksėjo galva ir laukė, kaip paprastai daro psichoterapeutai. Aš nieko daugiau nebesakiau, bet ji vis dar tylėjo ir laukė. Laukti teko ilgai.

Galiausiai man galvoje sušvito:

  • O, supratau. Aš nebegaliu gyventi būtent šitaip. Nebegaliu gyventi nuolat jausdama didelį nerimą. Man nereikia rasti būdo, kaip išsilaikyti nerimaujant, man reikia rasti būdą, kaip nerimauti mažiau.

Pasirodo, tylėjimas gali būti labai veiksmingas. Gal jis ir nemalonus, bet veiksmingas.

Kurdama planą, kaip mažiau nerimauti, pasinaudojau savo tyrimo duomenimis. Žmonės, kuriuos kalbinau, buvo ne tiek laisvi nuo nerimo ar nelinkę nerimauti, kiek sąmoningai jo vengiantys. Jie gyveno tokį gyvenimą, kuriame nerimas yra tikrovė, o ne gyvenimo stilius. Tai jiems pavyko puoselėjant ramybę bei tylą ir šiuos įpročius paverčiant gyvenimo norma.

Atrodytų, jog ramybė ir vidinė tyla yra tas pats, bet aš sužinojau, kad tai skirtingi dalykai ir kad mums reikia abiejų.

 Ramybė

Ramybę aš apibūdinu kaip būseną, kurioje mes tampame dėmesingi, imame objektyviai matyti tikrovę ir suvaldome savo emocines reakcijas. Ramiais žmonėmis vadinu tokius, kurie išlaiko objektyvų mąstymą sudėtingose situacijose ir išgyvena jausmus nepasiduodami tokioms stiprioms emocijoms, kaip baimė ir pyktis.

Kai laukiausi Elenos, kažkas man davė nedidelę Maud Bryt knygelę „Kūdikio meilė: ramaus vaikų auginimo tradicija“. Rašytoja motina, močiutė ir prosenelė buvo pribuvėjos Olandijoje, todėl knygoje remiasi jų išmintimi. Aš vis dar regiu save, sėdinčią naujutėlaičiame supamajame fotelyje, vieną ranką pasidėjusią ant išsipūtusio pilvo, o kitoje laikančią tą knygą. Prisimenu, kaip mąsčiau: „Tai mano tikslas. Aš noriu būti rami motina.“

 

Stebėtina, bet aš tapau gana ramia motina. Ne todėl, kad tai man natūralu, o todėl, kad aš daug lavinuosi. Labai daug. Be to, neįtikėtinai sektiną pavyzdį rodo mano vyras Stivas. Stebėdama jį supratau, kaip svarbu išlaikyti blaivų mąstymą ir ramybę sudėtingose situacijose.

Aš stengiuosi elgtis taip – lėtai reaguoti ir greitai pagalvoti: „Ar turime pakankamai informacijos, kad galėtume ką nors nuspręsti ar šitaip reaguoti?“ Taip pat mėginu visada atsiminti poveikį, kurį ramybė daro neramiam žmogui ar situacijai. Paniška reakcija sukelia daugiau išgąsčio ir baimės. Psichologė ir rašytoja Harriet Lerner sako: „Nerimas yra be galo užkrečiantis, bet lygiai taip pat užkrečianti yra ir ramybė.“ Kyla klausimas: ar norime savo nerimu užkrėsti kitus žmones, ar ramybe išgydyti save ir kitus?

Jei norime kitus gydyti ramybe, privalome ją lavinti patys. Čia svarbūs ir mažiausi dalykai. Pavyzdžiui, prieš į ką nors jautriai reaguodami, galime suskaičiuoti iki dešimties arba tarti sau: „Nesu tikra. Turiu apie tai daugiau pagalvoti.“ Kitas veiksmingas būdas – nustatyti, kokios emocijos dažniausiai sukelia mūsų reakciją, ir lavintis ramiai į jas atsiliepti.

Prieš keletą metų per televiziją rodydavo vieną įdomią socialinę reklamą, kurioje vyras su žmona šaukia vienas ant kito ir tranko durimis. Jie rėkė tokius dalykus, kaip: „Aš nekenčiu tavęs!“, „Nesikišk ne į savo reikalus!“ ir „Nenoriu su tavimi kalbėtis!“ Stebint reklamą būdavo sunku suprasti, kodėl jie taip staugia vienas ant kito, trenkę durimis išbėga ir sugrįžę vėl pradeda iš naujo. Tačiau po dvidešimties sekundžių rėkimo ir trankymosi pora susikimba rankomis ir nutolsta. Eidamas vyras sako žmonai: „Manau, jog mes pasirengę.“ Tuomet pasigirsta diktoriaus balsas: „Pasikalbėkite su savo vaikais apie narkotikus. Tai nebus lengva, bet galbūt tai išgelbės jų gyvybę.“

Ši reklama yra puikus ramybės lavinimo pavyzdys. Jei savo tėvuose nematėte ramybės pavyzdžio ir jos nelavinote vaikystėje, vargu ar tai bus mūsų pirmoji reakcija į neraminančias arba emociškai kritines situacijas.

Asmeniškai man geriausia pradėti nuo kvėpavimo. Gilus įkvėpimas prieš sureaguojant sumažina įtampą ir iš karto ima skleisti ramybę. Kartais aš pagalvoju: „Jaučiu, kad einu iš proto! Bet ar turiu pakankamai informacijos, kad taip jaudinčiausi? Ar jaudinimasis čia padės?“ Atsakymas visada būna „ne“.

 

Tyla

 

Tylos sąvoka ne tokia paini, kaip ramybės, tačiau ją, bent jau man, daug sunkiau įgyvendinti praktiškai.

Negaliu apsakyti, kiek kartų nenorėdavau nė girdėti, kaip žmonės vidinę tylą apibūdina kaip neatsiejamą kelionės į Gyvenimą iš visos širdies dalį. Ar tai būtų malda, ar meditacija, ar reguliarios pertraukėlės, skirtos ramiam apmąstymui ar pabuvimui vienumoje, – būtinybė nuraminti savo kūną ir protą, jų manymu, yra puiki priemonė išvengti nerimo ir streso.

Esu tikra, kad mano priešinimasis šiai idėjai kyla iš to, kad vien mintis apie meditaciją kelia man nerimą. Kai pamėginu medituoti, pasijuntu kaip pozuotoja. Visą meditacijos laiką praleidžiu galvodama, kaip liautis galvojus: „Gerai, dabar aš apie nieką negalvoju. Pienas, vystyklai, skalbimo milteliai... Stop! Gerai, apie nieką negalvoju. Negalvoju. O, Viešpatie! Kada visa tai baigsis?“

Nors ir nenoriu to pripažinti, tiesa ta, kad vidinė tyla man visada keldavo nerimą. Mano siauru įsivaizdavimu, tylėti reiškė sėdėti sukryžiavus kojas ant grindų, sutelkus dėmesį į tą sunkiai pagaunamą nieką. Tačiau rinkdama ir analizuodama vis naujas istorijas supratau, kad mano ankstesnis įsivaizdavimas buvo klaidingas. Štai kaip apibrėžiau vidinę tylą remdamasi tyrimo duomenimis:

Vidinė tyla nėra dėmesio sutelkimas į nieką; tai greičiau emociškai tuščios, rūpesčių nepripildytos erdvės kūrimas ir leidimas sau jausti, mąstyti, klausti ir svajoti.

 

Kai tik liausimės įsivaizdavę, kaip turėtų atrodyti vidinis tylėjimas, ir rasime būdą atlaisvinti savo prote šiek tiek erdvės, lengviau galėsime atverti širdį ir nugalėti kitą kliūtį vidinės tylos link – baimę. Kartais tai gali būti didžiulė, siaubinga baimė.

Jeigu valandėlei stabtelėsime, norėdami susikurti savo prote emociškai ramios erdvės, mūsų gyvenimo tiesa galės mus prisivyti. Mat mes įsikalbame sau, kad jeigu visada būsime kuo nors užimti ir niekada nesustosime, paspruksime nuo gyvenimo tikrovės. Štai kodėl tiesa, jog kartais jaučiamės tokie pavargę, išsigandę, sutrikę ir užsivertę, niekaip negali mūsų pavyti. Ironiška, kad tai, kas mus vargina, mėgina kuo toliau atitrūkti nuo paties nuovargio jausmo. Tokia jau yra nerimo ypatybė – nepaliaujamai misti pačiu savimi. Dažnai sakau, kad jeigu būtų pradėti rengti Dvylikos žingsnių susitikimai darboholikams, reikėtų išnuomoti visą futbolo stadioną.

Kita kliūtis pasiekti vidinę tylą ir ramybę yra vaikystėje susidarytas šių savybių vaizdinys. Nuo pat mažų dienų mums skiepijamas prieštaringas ir trikdantis požiūris į ramybės ir tylos vertę. Tėvai ir mokytojai šaukia: „Raminkitės!“ arba „Tylėkite!“, užuot save pavyzdžiu rodę, kaip reikia elgtis. Tad, užuot tapusi įpročiu, kurį norėtume ugdyti, ramybė kelia mums nuolatinį nerimą, o mintis apie tylą priverčia krūptelėti.

Šiame be galo sudėtingame ir neramiame pasaulyje mums reikia daug laiko, kad įprastume daryti ir siekti mažiau. Iš pradžių gali būti sunku puoselėti ramybę ir vidinę tylą, ypač prisimenant, kaip stipriai mūsų gyvenimą veikia stresas ir nerimas. Tačiau kai labiau įprantame tai daryti, nerimas nuslūgsta, ir mūsų protas ima aiškiai matyti, ką darome, kur link keliaujame ir kas mums suteikia tikrąją prasmę.

 

Problemų sprendimas

 

Tapkite sąmoningi. Mano gydymasis nuo nerimo apėmė ne tik daugiau tylos ir ramybės, bet ir daugiau fizinės mankštos ir mažiau kofeino. Pažįstu daugybę žmonių, kurie vakarais geria migdomuosius, o dieną maukia kavą, kad išliktų budrūs. Ramybė ir vidinė tyla yra veiksmingi vaistai nuo bendrosios nemigos ir energijos trūkumo. Vis labiau didindama kasdienes ramybės ir tylos dozes, sujungtas su vaikščiojimu lauke ir plaukiojimu, mažindama kofeino vartojimą, savo gyvenime pasiekiau tikrų stebuklų.

Ieškokite įkvėpimo. Mane įkvėpė ir perkeitė tai, ką sužinojau iš Harriet Lerner knygos „Artumo šokis“. Dr. Lerner teigia, kad žmonės skirtingai kovoja su nerimu. Vieni į jį reaguoja persidirbdami, kiti – sulėtėdami. Pirmieji linkę dalyti patarimus, gelbėti, perimti vadovavimą, kontroliuoti ir kištis į kitų žmonių reikalus, užuot susimąstę apie save. Antrieji, susidūrė su stresu, linkę sumažinti savo darbingumą. Jie ima prašyti pagalbos ir dažnai tampa šeimos kalbų, rūpesčių ar nerimo objektu. Dažnai jie pelno „neatsakingo žmogaus“, „probleminio vaiko“ ar „silpnos asmenybės“ vardą. Dr. Lerner paaiškina, kad tokį elgesį suprantant ne kaip įgimtą charakterio savybę, o kaip stuktūrinę reakciją į nerimą, mums tampa lengviau patikėti, jog galime pasikeisti. Linkusieji persidirbti (tokie kaip aš) turėtų susitaikyti su savo silpnybėmis nerimo akivaizdoje, o silpnieji turėtų labiau ugdyti savo stipriąsias savybes ir profesinius įgūdžius.

Imkitės veiksmų. Išmėginkite įvairias tylos ir ramybės formas. Turime rasti tai, kas mums tinka. Kalbant atvirai, niekada širdyje nejaučiu didesnės ramybės ir tvarkos nei tada, kai išeinu viena pasivaikščioti. Galbūt tuomet ir nejaučiu vidinės tylos griežtąja prasme, bet labai atsiveriu emociškai.

O kaip jūs sprendžiate problemas?

Parengta iš Brene Brown knygos „Netobulumo dovanos“, 2015.

Bendrinti: