Ryšys su vaiku

Karyn B. Purvis, David R. Cross, W. L. Sunshine

Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius

Apie knygą „Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius“ sužinojome iš vaikų ir paauglių psichiatrės Jovitos Anikinaitės, kuri su kolege Monika Miseviče ir inicijavo šios knygos išleidimą. Štai ką jos rašo: „Šioje knygoje pateikiama ne tik naujausių mokslinių tyrimų duomenimis grįstų žinių, padėsiančių geriau suprasti savo atžalas, bet ir gausybė praktinių patarimų, kaip auginti vaikus, kurti ir palaikyti tvirtą ryšį su jais, kaip suprasti, kas slypi už vaiko elgesio. Ji kupina vilties, kad meile ir globa paremtas ryšys padės kiekvieno vaiko gyvenimo žaizdoms gyti.

Tai privalomas skaitinys visiems, kurie yra įvaikinę ar globoja vaikus. Knyga bus naudinga ir savo biologinius vaikus auginantiems tėvams bei su vaikais dirbantiems specialistams.“

Tad pateikiame skaitytojams šios knygos ištrauką.

Jūs esate vadovas

  •  Baik! – suverkšlena Reina. – Man skauda!

Džeisonas, kuris sėdi ant grindų, sviedžia dar vieną medinį kubelį į pusseserę. Prieš nukrisdamas ant žemės daiktas atsitrenkia mažai mergaitei į žandikaulį.

  •  Ai! Prašau neskriausti! – suinkščia ji.

Mama, nugirdusi šiuos žodžius virtuvėje, staiga atsiduria vaikų kambaryje.

  •  Kas čia vyksta? – ji pareikalauja vaikų pasiaiškinti.
  •  Jis nenustoja manęs mušti su šitais daiktais, – atsako Reina.

Mama atsiklaupia, kad būtų viename akių lygyje su sūnumi, ir tvirtai pareiškia:

  •  Negalima mėtyti kubelių. Leisk pažiūrėti tau į akis.

Mažas berniukas nusigręžia, bet mama išlieka atkakli. Ji klūpėdama prisikiša prie jo ir pakartoja:

  •  Leisk pažiūrėti tau į akis!

Sūnus nenustoja sukinėtis ir traukiasi, tačiau mama nepasiduoda. Ji švelniai dviem pirštais suima už smakro ir pakartoja prašymą:

  • Leisk pažiūrėti tau į akis.

Galiausiai vaikas sutinka į ją pažvelgti.

Ji vėl tvirtai pakartoja:

  •  Negerai mėtyti į žmones medinius kubelius. Negalima skriausti žmonių. – Akimirką ji laukia atsakymo, o neišgirdusi pasufleruoja: – Taip, mama.

Berniukas vis dar tyli, mama pakartoja:

  •  Aš pasakiau: „Taip, mama.“
  •  Taip, mama, – tyliai sako Džeisonas.
  •  Jeigu vėl mesi į ją kubelį, juos paimsiu ir tu nebegalėsi žaisti. Ar supratai?
  •  Taip, mama.
  •  Parodyk, kaip tu draugiškai žaidi.

Berniukas pradeda dėlioti kubelius, daugiau nemėtydamas į pusseserę.

  •  Kaip tu moki draugiškai žaisti, Džeisonai! – pagyrė mama. – Čia yra daug žaislų, su kuriais gali žaisti.

Po dešimties minučių mama patikrina kambarį, kad įsitikintų, ar daugiau nekyla problemų. Kai juos pamato, dar kartą pakartoja frazę:

  •  Kaip tu moki draugiškai žaisti!

Vaikai gali nustebinti savo galimybėmis beveik bet kokioje situacijoje perimti valdžią į savo rankas. Jie išbando ribas ir sutrikdo suaugusiuosius. Nepaisant visų iššūkių, turite išlikti atsakingas ir akimirksniu reaguoti į netinkamą elgesį.

Džeisono mama puikiai pasidarbavo, reaguodama į berniuko smurtišką elgesį su pussesere.

* Ji tučtuojau atsirado įvykio vietoje.

* Pasitikslino aplinkybes. („Kas čia vyksta?“)

* Aiškiai ir tvirtai išsakė savo lūkesčius paprasta kalba. (Negalima mėtyti kubelių. Negalima skriausti žmonių.“)

* Užtikrino, kad nori bendrauti. (Ji bandė užmegzti akių kontaktą.)

* Nurodė pasekmes. (Jeigu vėl mesi kubelį, juos paimsiu ir nebegalėsi žaisti.“)

* Išlaukė, kad vaikas pasakytų, jog viską supranta. („Taip, mama.“)

* Pastūmėjo vaiką sugrįžti prie teigiamos veiklos, nelaikant pykčio, ir pagyrė už gerą elgesį. („Parodyk, kaip tu draugiškai žaidi.“ „Čia yra daug žaislų, su kuriais gali žaisti.“)

* Buvo visiškai pasiruošusi priversti atsakyti už pasekmes, jeigu toliau jis elgtųsi netinkamai.

 

Dėl saugumo ir daugybės kitų priežasčių reikia sukurti taisykles, nubrėžti ribas ir priversti jų neperžengti, priimti sprendimus, susijusius su šeimos gyvenimu. Vaiko pasaulis yra labiau nuspėjamas ir ne toks įtemptas, kai tėvai nuolat veikia sistemingai ir autoritetingai.

Kai senieji metodai nebeveiksmingi

Drausminimo metodas „Rykštė vaiką taiso“ yra nenaudingas specialiųjų poreikių vaikams ir, tiesą sakant, tik padidina problemas. Tokių jaunuolių veiklai įtaką daro raidos atsilikimai, sutrikimai, didelė gėda ir užsitęsusi potrauminė būsena. Griežtos bausmės ir pamokymai neveiksmingi, norint pelnyti jų paklusnumą. Rizikos grupės vaikai geriau reaguoja į konstruktyvų požiūrį į drausmę, į tokią, kuri moko sąmoningiau mąstyti apie pasirinkimus ir pasekmes, o ne vien tik juos sugėdina.

Tokiems vaikams senamadiški drausminimo metodai neveiksmingi. Užmirškite apie:

* pyktį ir griežtas bausmes;

* pamokymus, pamokslus ar tiradas;

* papirkimą;

* grasinimą;

* verkšlenimą ir skundimąsi;

* debatus ir ginčus;

* šaukimą ir klykimą;

* gėdinimą.

Nė vienas šis veiksmas nepadeda pasiekti ilgalaikių ir pozityvių rezultatų. Tyrimas parodė, kad vaikai, gyvenantys su autoritariniais, griežtais ir per daug valdingais tėvais, elgiasi prasčiau negu vaikai, turintys tėvus, kurie juos auklėja skatindami ir puoselėdami. Bausmė gali laikinai priversti vaiką paklusti, bet ji neįdiegia naudingų įpročių arba neužkoduoja produktyvių gyvenimo įgūdžių.

Pamokymai taip pat siunčia klaidingą žinutę: tėvai visada yra geri, o vaikas – blogas. Tokie pamokslai vaikui brandina beviltiškumo jausmą – dauguma įvaikintųjų ar globojamųjų atvyksta į naujas šeimas, kankinami gėdos. Jie yra įtikėję: „Jeigu būčiau vertingas, žmonės mane mylėtų, neskriaustų arba nepaliktų.“ Netinkamas elgesys gali įsitvirtinti dėl tokio skausmingo įsitikinimo.

Net ir populiarūs drausminimo metodai, tokie, kaip „atskyrimo pertraukėlės“ ir vaiko siuntimas į jo kambarį, duoda priešingus rezultatus. Izoliacija skatina užsisklęsti ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o tai tik pablogina emocinę atskirtį, kuri yra vienas iš daugelio prieraišumo sutrikimo požymių. Kur kas veiksmingiau išlaikyti artimą ryšį, kai kalbate apie blogą elgesį, pavyzdžiui, galite pasiskirstyti bendrus namų ruošos darbus.

Kitas tradicinis drausminimo būdas, kurio reikėtų vengti – klausimų kalimas: „Ką tu galvojai?“ arba „Kodėl taip padarei?“. Toks agresyvus tardymas priverčia vaiką gintis, tarsi būtų patekęs į artilerijos šaudymą, todėl jis priverstas pasistatyti slėptuvę, vadinamąjį bunkerį. Jis nepasiruošęs – nei kognityviai, nei emocionaliai – atsakyti į jūsų klausimus, todėl užsidarys arba pradės elgtis netinkamai.

Jūs irgi švaistysite savo laiką, įsitraukdami į debatus. Net jeigu diskutuosite su vaiku, kuris turi pakankamai kalbos įgūdžių, tai prastas būdas. Per debatus jaunuolis gali išsireikalauti sau palankesnių aplinkybių. Leisdami įsivelti su jumis į diskusiją, jam suteikiate vienodą statusą, o taip negalima daryti. Jūsų įdėtos pastangos turi turėti didesnę reikšmę; jūs turite būti autoritetas, kurį reikia gerbti ir kuris yra rūpestingas.

Vaiką gėdinti ir tikėti, kad kitą kartą elgsis tinkamai, taip pat yra nerealu. Šitie vaikai yra emociškai pažeidžiami ir kaipmat gali prarasti savitvardą. Daugelis kenčia nuo neurologinių sutrikimų ir socialinių įgūdžių trūkumo. Be jūsų paramos jie neturi priemonių, kurių jiems reikia, kad kitą kartą elgtųsi kitaip. Nesugebėdami to padaryti tinkamai, kiekvieną kartą, kai susikirs arba bus iškoneveikti, apie save galvos vis blogiau ir blogiau. Dėl to ši žemėjanti elgesio spiralė bus it kokia pranašystė.

Naujas požiūris į drausminimą

Užuot pasikliovę tradiciniais drausminimo metodais, turite surasti požiūrį, kuris sujungia ryžtingumą, geranoriškumą ir perauklėjimą.

Pradėkite nuo savo reakcijos, kurią suderinkite su vaiko neklusnumo lygiu. Šiek tiek įžūlus vaikas gali atsipirkti žaismingu priminimu, tačiau agresyvus turi susidurti su visišku suaugusiojo užtikrintumu. Jūsų kūno kalba, balsas ir žodžiai turi rodyti, kad vaiko elgesys yra nepriimtinas. Kuo vaikas nepaklusnesnis, tuo turite elgtis ryžtingiau. Vis dėlto niekada nebūkite baudėjais.

Apskritai požiūris į drausmę, kuris geriausiai paveikia rizikos grupės vaikus, yra tas, kai jūs:

* greitai reaguojate;

* paaiškinate lūkesčius;

* pasiūlote paprastus pasirinkimus;

* supažindinate su pasekmėmis;

* tučtuojau bandote perauklėti ir suteikiate galimybę pabandyti iš naujo;

* praktikuojatės,  praktikuojatės,  praktikuojatės;

* būnate šalia vaiko;

* pasisekus pagiriate.

Galimybė pabandyti iš naujo tinkamai elgtis ir fizinis praktikavimas (situacijos atkartojimas) yra kritiniai šio proceso komponentai, nes jie įsimenami raumenų ir vėliau atkuriami (psichologai tai vadina motorine atmintimi). Tyrimo duomenimis, motorinė labai mažų vaikų atmintis gali pralenkti kognityvinę, mąstymu paremtą atmintį. Informacijos išsaugojimas motorinėje atmintyje vyresniems vaikams ir suaugusiesiems taip pat padidina jos supratimo ir atkūrimo galimybes. Štai kodėl mokytojai dažnai skatina aktyvaus mokymosi metodus. Kalbėjimas, klausymas, lytėjimas ir naujo įgūdžio suvaidinimas – geriausi būdai vaikams įtvirtinti išmoktą naują pamoką.

Blogą elgesį vertinkite kaip galimybę

Pakeiskite savo mąstymą, kad blogas elgesys būtų ne galvos skausmas, o galimybė vaiką išmokyti naujo įgūdžio. Kai pastebite blogo elgesio apraiškas, nedelsdami reaguokite – nukreipkite į tinkamesnį veiksmą. Bendraukite kiek įmanoma žaismingiau ir tiesiog keiskite reakciją, atsižvelgdami į vaiko elgesį ir patiriamą prieštaravimą. Greitai suteikite jam galimybę pataisyti elgesį tinkama linkme ir pagirkite už pasiekimus. Turint tokį požiūrį į drausminimą, neprireiks debatų, šaukimo, bausmių ar tardymo. Išmokysite vaiką išsirinkti vieną iš galimų alternatyvų.

Net jeigu jums reikia išlikti ryžtingiems ir versti paklusti taisyklėms, labai svarbu išlaikyti pagarbą vaikui kaip asmenybei ir dėmesingumą jo sutrikimams. Visais atvejais stenkitės baigti kiekvieną bendravimo aktą teigiama gaidele. Pasidžiaukite kiekvienu mažu pasiekimu. Kai tik išsprendžiate konfliktą, judu galite tučtuojau tęsti žaismingą bendravimą – nelaikydami pagiežos dėl ankstesnio netinkamo elgesio.

Prisiminkite: užuot supykę, aiškiai išdėstykite savo lūkesčius, sugalvokite tinkamus būdus bendrauti ir maloniai parodykite „sunkiam vaikui“, kad „noriu padėti tau tai padaryti gerai“. Kartojant vaikas internalizuos teisingas gyvenimo vertybes ir įsimins įgūdžius, kurių jam reikia, norint prideramai elgtis.

Išlikite ramūs, nuoseklūs ir susivaldantys.

Parodykite vaikui, kad norite padėti jam tai padaryti gerai.

Nepriimkite asmeniškai

Sprendžiant elgesio problemas, lengviau (ir efektyviau) lavinti dalykišką mąstymą. Tai reiškia, kad blogo vaiko elgesio nepriimate asmeniškai. Supraskite, kad pykčio priepuolius ir emocijų protrūkius skatina giliai įsišaknijęs išgyvenimo instinktas ir fiziologiniai procesai, kurių vaikas sąmoningai nekontroliuoja. Prisiminkite, iš kokios atšiaurios vietos atkeliavo įvaikintasis, ir supraskite, kad jo netinkamas elgesys gali slėpti įvairias traumas ir sielos žaizdas, taip pat skausmingą vienatvę bei liūdesį.

Tiesą sakant, vaiko elgesys gali būti paremtas manipuliacija, bet tai – ne charakterio yda. Tai yra įprotis, išugdytas nepalankios padėties ir būtinybės. Manipuliacinis elgesys yra natūralus rezultatas, siekiant išgyventi sudėtingoje aplinkoje, kur nėra nuolatinių suaugusių asmenų, užtikrinančių saugumą ir meilę. Kai verčiate paklusti taisyklėms ir neperžengti ribų, atminkite:

* Vaiko gyvenime buvo daug dienų ar metų, kai jūs negalėjote jo apsaugoti.

* Pasitelkdami atjautą ir nesuvaidintą supratimą, galite patenkinti vaiko poreikius ir išmokyti naujų, naudingesnių elgesio modelių, kad jis galėtų ne tik išgyventi, bet ir suklestėti jums prižiūrint.

* Nuoširdžiai ir ryžtingai laikykitės ugdymo programos, kol vaikui pasiseks.

Šitaip mąstydami neplūsite vaiko dėl to, ką jis padarė praeityje, ir nesiderėsite, ką užsitarnaus ateityje. Jūs tiesiog maloniai ir produktyviai bendrausite čia ir dabar bei pasuksite jį į kelią, vedantį pasveikimo link.

Būkite „geras vadovas“

Daugeliui rizikos grupės vaikų vadovavo nepatikimi suaugusieji – juos skriaudė fiziškai, emociškai ir (arba) seksualiai. Štai kodėl visada norite sutramdyti valdingą elgesį, aiškiai parodydami: kol esate vadovas, su jumis yra saugu ir jumis galima pasitikėti. Be to, norite pasakyti, kad jūs esate vadovas, prisiderinęs prie vaiko poreikių ir netgi norintis eiti į kompromisus.

Mažas vaikas, kuris nuolat turi būti už save atsakingas, yra nelaimingas. Pagaliau kaip gali jaunuolis visiškai pasitikėti suaugusiuoju, kuris nesugeba suvaldyti mažo vaiko? Nors iš pradžių jis gali priešintis, iš tiesų jaučia palengvėjimą, kad nuo pečių nukrito atsakomybės našta, kad anksčiau laiko nereikia būti savarankiškam. Giliai viduje pasidarė lengviau, kad gali išmokti pasitikėti patikimu suaugusiuoju.

 

Bendrinti: