Ar kada pagalvojote, kodėl žmonijos istorija prasideda nuo vienišo vyro? Kodėl Dievas sukūrė vyrą ir stabtelėjo? Kodėl Jis prieš vyrą pastatė visus žvėris bei padangių paukščius ir tik po to galiausiai davė jam nuotaką, padėjėją, karalienę? Gėrio pripildytame rojuje buvo tik vienintelis į akis krentantis „negerai“ – Negerai žmogui būti vienam (Pr 2, 18).
Dievas buvo numatęs, kad paskutinysis Jo kūrybos akcentas sode bus šeima. Jis kruopščiai ir kantriai dirbo, jog sukurtų šią stebuklingą vietą – žemę, kad ši eilutė tarsi žemės sudrebinimas nuaidėtų per visa, ką Jis sukūrė: Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno (Pr 2, 23).
Šeima, santuoka – tai kūrinys pagal Dievo atvaizdą. Vyras ir moteris, intymumas, saugumas ir gyvybės užmezgimas – visa tai nebuvo paskutinės minutės sprendimas. Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino (Pr 1, 27–28). Dievas tarsi kiek delsia sukurti santuoką, kad suprastume, jog be jos pasaulis būtų bespalvis. Ir štai – įsteigiama šeimos institucija, ir įtampa, laikiusi įkaitais visą žemę, atslūgsta – Dievas sukuria du iš vieno ir vieną iš dviejų.
Visgi Dievas leido vienišam žmogui ieškoti aukštai ir žemai, arti ir toli, bet vis veltui, kad galėtų užsiminti apie kitą, aukštesnę meilę ir tobulesnį Jaunikį.
Kodėl egzistuoja santuoka?
Nepatogiai ilgai Dievas leido Adomui stoviniuoti prie kūrinijos aukuro, kad mes su nekantrumu lauktume pasirodant Ievos. Tada dar daugybę amžių Dievas laukė prieš pasiųsdamas savo Sūnų ant aukuro, kad ir mes ilgėtumės susitikti su Jaunikiu ir mylėtume Jį, kai Jis ateis. Per apaštalą Paulių Dievas nusako, kaip Jis žiūri į santuoką: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu.“ Tai didelė paslaptis, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią (Ef 5, 31–32).
Santuoka nėra tik vaistas nuo vienišumo ar vienatvės. Santuoka egzistuoja tam, kad mums parodytų, kaip labai mums reikia Jėzaus. Tai gyvas pavyzdys, kaip nepaliaujamai ir aistringai Kristus siekia savo išrinktų žmonių – Bažnyčios, ir kaip Bažnyčia ilgisi ir negali nurimti be Jo. Jis nenurims, kol neturės jos; ji nenurims, kol nebus Jo surasta.
Dievas kviečia vyrus mylėti savo žmonas taip, kad pasaulis matytų, kaip Kristus mumis gėrisi: Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą (Ef 5, 25–27).
Ir žmonas Dievas kviečia mylėti savo vyrus taip, kad pasaulis pamatytų, kaip mes gėrimės Kristumi: Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios, – Jis kūno gelbėtojas (Ef 5, 22–23).
Kiekvieną santuoką Dievas sukūrė kaip dvasinės realybės drobę. Žmonos žodžiai, požiūris, veiksmai ir sprendimai rodo pagarbą arba išduoda Kristaus Nuotaką. Vyro žodžiai, požiūris, veiksmai ir sprendimai pagerbia arba išduoda Jaunikį.
„Mano pasimėgimas – Ji“
Neturėtų stebinti, kad siekdamas paaiškinti savo atperkančios meilės užsidegimą ir intensyvumą Dievas vėl ir vėl grįžta prie santuokos paveikslo. Štai Izaijo pranašystėje skaitome: Tavo Kūrėjas yra tavo vyras, kareivijų Viešpats – Jo vardas. Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis, Jis bus vadinamas pasaulio Dievu. Viešpats pašaukė tave kaip atskirtą, dvasioje suvargusią moterį, kaip atstumtą jaunystės žmoną, – sako Dievas (Iz 54, 5–6).
Kai Dievas sukūrė vyrą, Jis norėjo, kad mes labiau suprastume, koks Jis pats yra. Santuoką ir vedybas Jis įpynė į istoriją, kad galėtų žmonėms pasakyti: Tave vadins: „Mano pasimėgimas“, o tavo šalį – ištekėjusiąja, nes Viešpats pamėgo tave, ir šalis bus sutuokta. Kaip jaunuolis veda mergaitę, taip tavo sūnūs ves tave. Kaip jaunikis džiaugiasi jaunąja, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi (Iz 62, 4–5).
Dievas taip sukūrė, kad vyrai mėgautųsi savo žmonomis, kad mes žinotume, jog Dievas tikrai mumis gėrisi, ir tikėtume Jo pažadu: Aš susižadėsiu su tavimi amžiams, susižadėsiu teisume ir teisingume, malonėje ir gailestingume. Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje, ir tu pažinsi Viešpatį (Oz 2, 19–20).
Dievo kelias aukuro link
Nors niekada nebuvo vedęs, Jėzus žinojo, kad Jis – ilgai lauktas, išsvajotasis Jaunikis. Jis žinojo, kad Jo atėjimas apreiškia meilę, kurios laukė pasaulis.
Kai fariziejai atėjo pas Jėzų ir apskundė mokinius, kad šie nepasninkauja, Jėzus jiems atsakė: Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus (Mt 9, 15).
Ištisus amžius Nuotaka ilgėjosi ir laukė skęsdama nuodėmėje, gėdoje ir atsiskyrusi, ir štai – galiausiai Jis pasirodė. Sėkla, kurią Dievas pasėjo, pagaliau išdygo mažai žinomame sode – Betliejaus miestelyje. Šįkart pats Dievas tapo kūnu – Dievas Sūnus tapo žmogumi, o vėliau prisiėmė mūsų naštą ir vienišas keliavo į Golgotą: Kristus Jėzus [...] esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6–8). Jaunikis pasirodė ne pasipuošęs baltai – šįkart Jis vilkėjo nusižeminimą, buvo apsuptas priešiškumo, iškeltas tamsoje ir kentė agoniją nukryžiuotas.
Pirmasis vyras ieškojo sau nuotakos, o šis, paskutinysis, – už Nuotaką mirė.
Avinėlio vestuvės
Santuoka sukurta tam, kad paruoštų mus įvykiams, laukiantiems mūsų ateityje, gyvenimui šioje žemėje pasibaigus. Jaunikis sako: Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje (Mt 22, 30).
Dievas iškėlė jaunikį ir nuotaką į savo kūrinijos centrą, kad pasėtų sėklą ateities vestuvėms tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios. Kai Jėzus grįš, įvyks didingos vestuvės, kurioms ir buvome sukurti.
Kai Adomas atėjo pas Ievą, jis džiūgavo: Tai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Kai Jėzus ateis pasiimti Bažnyčios, kaip daugybės vandenų šniokštimas ir galingų griaustinių dundėjimas skambės tautų giesmė: „Aleliuja! Užviešpatavo Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė.“ Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai (Apr 19, 6–9). Angelas paskelbs: Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį (Apr 19, 9).
Jaunikio, kuris galiausiai suranda nuotaką, džiaugsmas yra tarsi to jaudulio, kurį pajusime priartėjus tai didingai paskutiniųjų vestuvių puotai, atspindys. Dievas sukūrė santuoką, kad vieną dieną mus atiduotų Kristui. Dievas davė vyrui žmoną, kad mes pamatytume bent dalį to grožio, kokį Jis mato žvelgdamas į Bažnyčią. Dievas davė žmonai vyrą, kad pamatytume Jo Sūnaus drąsą, stiprybę ir meilę.
vertė Raimonda Jašinauskienė
_64x64_9de.jpg)
