Svarbiausia – širdis

Ar jūsų šeimos santykiuose pasireiškia Dvasios vaisius ramybė? Izaijo knygos 9 skyriaus 7 eilutėje skaitome: Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Taika – tai Dievo karalystės vaisius. Bet kaip įtvirtinti Dangaus karalystę jūsų namuose? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime išnagrinėti „galutinį rezultatą“. Kokia didžiausia problema jums, kaip tėvui ar mamai, kyla bendraujant su savo vaikais? Ar tai, kas įkvepia jus, kaip tėvus, sutampa su Dangiškojo Tėvo požiūriu į savo vaikus? Taigi suprasti galutinį rezultatą tikrai yra nepaprastai svarbi užduotis.

Drįsčiau teigti, kad daugelio tėvų tikslas yra išmokyti vaikus paklusti. Nuo tos akimirkos, kai naujagimis ateina į mūsų gyvenimą, mes stengiamės nukreipti vaikų valią ir norus. Mokome juos atskirti gėrį nuo blogio ir raginame rinktis tai, kas gera. Visomis jėgomis stengiamės užtikrinti, kad vaikai būtų geri, o paprasčiausias būdas pasiekti šį tikslą yra mokyti juos daryti tai, ką sakome.

Ši knyga jums atskleis, kad tikslas išmokyti vaikus paklusti ir laikytis taisyklių yra menkavertis. Iš tiesų jis gali pakenkti tiek jūsų vaikų asmeninės atsakomybės vystymuisi, tiek trukdyti suvokti Dievą, kaip Tėvą. Nors paklusnumas yra reikšminga mūsų santykių su vaikais dalis, ji nėra svarbiausia. Jeigu pirmiausia  nesugebėsime rūpintis svarbiausiais dalykais, mūsų tėvystės „statinys“ neatitiks mūsų lūkesčių.

Kai fariziejai paklausė Jėzaus, koks yra svarbiausias įsakymas, šis savo atsakymu juos nustebino. Nors jie spendė Jėzui spąstus, tačiau nesugebėjo įvaryti Jo į kampą, o Jėzus atvėrė jiems apreiškimą – Jis atsakė iš esmės: „Mylėk Dievą, savo artimą ir save patį“ (pgl. Lk 10, 27). Didžiausias įsakymas yra mylėti. Fariziejai tikėjosi, kad Jėzus pasakys: „Laikykitės šio ar kito įsakymo“, nes žydų kultūra buvo persmelkta reikalavimų paklusti ir laikytis taisyklių. Tačiau Jėzus kalbėjo apie taisykles pranokstančius santykius. Meilė ir tarpusavio santykiai yra svarbiausi Dievo karalystės elementai. Ne mažiau svarbūs jie turi būti ir mums, jeigu savo namuose norime įtvirtinti Karalystės kultūrą.

Yra milžiniškas skirtumas tarp kultūros, kurios esmę sudaro paklusnumas ir taisyklių laikymasis, nuo tarpusavio santykiais grindžiamos kultūros. Skirtumas ypatingai išryškėja tada, kai žmonės suklumpa. Įsivaizduokite tokią situaciją: šeštaklasis rodo jums pažymių knygelę, kurioje yra prastas pažymys. Kaip jūs į tai reaguosite (ar reagavote)? Dauguma tėvų tuoj pat sutelkia dėmesį į tai, kodėl vaikas nesilaiko mokyklos reikalavimų ir (arba) neatitinka jų lūkesčių. Jie stengiasi, kad vaikas vėl pradėtų gerai mokytis, išsakydami savo nusivylimą (o dažnai ir pyktį) ir nurodydami, kaip elgtis geriau.

Iš esmės toks požiūris nėra blogas. Tačiau tai tik įtvirtina problemą, jeigu tėvai šį metodą naudoja siekdami menkesnio tikslo, nes tai neišsprendžia širdies problemų, kurios pirmiausia ir lemia klaidas, ir nepadeda tėvams suprasti savo pačių širdies. Tol, kol jūsų vaikai neišmoks tvarkytis su tuo, kas vyksta jų viduje, jie nemokės tvarkytis su laisve.

Norėčiau pasakyti, kad didžiausias Dangaus prioritetas yra jūsų laisvė, nes tik laisvi asmenys gali užmegzti meilės santykius. Dangiškoji santykių kultūra labai skiriasi nuo daugelio dalykų, kuriuos matome žemėje, nes Dievas, mūsų Tėvas, kur kas labiau trokšta mūsų meilės nei taisyklių laikymosi. Štai kodėl Jis pirmiausia bando paruošti mus gyventi visiškai laisvą gyvenimą neribotų galimybių aplinkoje, o ne mokyti išvengti nuodėmės. Ši nuostata yra ir knygos „Ugdanti meilė vaikams“ esmė, taigi norėčiau parodyti jums, kaip mylėti savo vaikus nepaleidžiant iš akių šio tikslo.

Nuostabiausias tikslas

Šis klaidingas įsitikinimas, kad jūs ne tik galite, bet ir privalote kontroliuoti savo vaikus, skatina pabrėžti paklusnumo ir taisyklių laikymosi šeimoje svarbą. Visgi problema ta, kad jis ne tik lemia tarpusavio nepagarbą, bet ir apakina jus – jūs nebematote, kas vyksta vaiko širdyje, ypač jeigu šis yra klusnus. Paklusnumą lengva klaidingai palaikyti gerais tarpusavio santykiais. Jūs manote, kad viskas gerai tol, kol vaikas daro tai, ką sakote, tačiau grėsmė jūsų ryšiui kyla tuoj pat, kai tik vaikas pamėgina nepaklusti. Visgi vaikai visiškai paklusti galėtų tik tapę jumis. Jeigu tarp jūsų nėra tikro širdžių ryšio ir jeigu nesuprantate, kaip jūsų elgesys iš tiesų veikia kitą asmenį, gali būti, kad vaikas jūsų akivaizdoje laikysis jūsų reikalavimų, tačiau vos tik nusigręšite, jis nebesivadovaus esminėmis jūsų vertybėmis. Jeigu vaikas siekia tik išvengti bausmės, jis nesistengs saugoti jūsų širdies, ir jus laikys budeliu, kuriam geriau nesirodyti akyse.

Panašų elgesį galime pastebėti važiuodami greitkeliu. Kas vyksta, kai į kelią įsuka policijos patrulis – ar vairuotojai spaudžia akseleratorių? Greičiausiai ne. Daugelis vairuotojų galvoja: „Vargeli... ten policininkas. Verčiau kiek pristabdysiu, tegul jis važiuoja pirmas. Geriau vilksiuosi už jo. Vargeli... Nesitikėjau šiandien sutikti policininko. Šliaušiu iš paskos šimtą metų! Ko jis čia tikisi? Kelių budelis!“ Jeigu įstatymas reikalauja paklusti, turi būti ir bausmių vykdytojas, kuris priverstų laikytis reikalavimų. Tačiau jeigu tarp dviejų žmonių egzistuoja širdies ryšys, aš elgsiuosi taip, kad apsaugočiau mūsų santykius, kad ir kaip sunku man tai būtų. Galima sakyti, kad aš gyvenu tavo akivaizdoje, ir jeigu mano širdis glaudžiasi prie tavo širdies, tai, kuo tu praturtinai mano gyvenimą, nukreipia mane net tada, kai tavęs nematau.

Tuo metu, kai atrodė, kad žemiškoji Jėzaus tarnystė niekada nesibaigs, Jis kalbėjo savo mokiniams, jog turės išeiti, tačiau nepaliks jų vienų (Jn 16, 7). Jis nepasakė: „Noriu būti tikras, kad jūs neiškrypsite iš kelio, todėl siųsiu jums Budelį. Stebėkite, kur einate!“ Jis taip pat nepasakė: „Aš jau išeinu, bet noriu būti tikras, kad nesukelsite chaoso, todėl palieku jums Kontrolierių.“ Ne, Jis nusprendė siųsti mums Padėjėją, Guodėją, Visada esantį šalia, Tą, kuris įtikina, Patarėją ir Tą, kuris primena. Taigi dangiškąją valdymo sistemą atspindi Padėjėjas, Patarėjas ir Tas, kuris primena, o ne pėstininkas su šarvuočiu. Palikdamas mums Guodėją Jėzus kalbėjo: „Ketinu siųsti jums Tą, kuris padės gyventi ir džiaugtis laisve bei gyvenimo pilnatve Tėvo karalystėje.“

Kaip Guodėjas veda mus į laisvę? Jo santykius su mumis aprašė Dovydas: Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės (Ps 32, 8). Kokią galią asmens elgesiui turi į jį nukreiptos akys? Esame girdėję apie „blogą akį“, tačiau Viešpats kalbėjo ne apie tai. Jis nesakė: „Žiūrėk, kur eini, žmogau. Kitaip gali blogai baigtis.“ Ne, Jis sako: „Pažvelk man į akis. Ką matai? Tu matai mano širdį. Tu matai, kaip tavo elgesys mane veikia, nes tai atsispindi mano veide. Mano akys nukreips tave, nes jose galėsi išvysti mano širdį ir tai, kaip ją veikia tavo elgesys. Tu brangini mūsų santykius, taigi žinau, kad priimdamas sprendimus stengsiesi nesužeisti mano širdies.“ Jeigu Viešpaties akys lydi mus, galime laisvai rinktis, kaip mąstyti ir elgtis, remdamiesi tuo, ką Dievas mums atveria. Jis mus veda, o mes sekame. Arba nesekame.

Ruoškimės gyventi laisvėje

Dievo akys mus lydi, ir Jis trokšta, kad turėdami neaprėpiamą laisvę gebėtume tinkamai elgtis. Mums reikia išmokti gyventi bendraujant su beribiu Dievu, kuris nenori mūsų kontroliuoti. Turėdami daugybę pasirinkimo galimybių, turime sugebėti pasirinkti tai, kas stiprina meilės santykius. Ar rinksimės meilę, laisvę, ramybę, pagarbą ir tiesą, jeigu galime pasirinkti savanaudiškumą, skausmą, chaosą ar melą? Ar mokome savo vaikus nusistatyti ribas neribotų galimybių pasaulyje, ar patariame ieškoti išorinių riboženklių?

Prisiminkime vieną iš labiausiai žinomų su auklėjimu susijusių Biblijos eilučių: Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (Pat 22, 6). Akivaizdu, kad tėvų pareiga yra mokyti savo vaikus. Tačiau kitaip, negu mano daugelis žmonių, šioje eilutėje nesakoma: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo norėtum, kad jis eitų“ arba „Parodyk vaikui kelią, kuriuo, manai, jis turėtų eiti“, arba „Parodyk vaikui kelią, vedantį į sėkmę“. Visgi yra kelias, kuriuo jūsų vaikas turėtų eiti. Ar žinote, koks jis? Ar praleidote daug laiko tiesdami, lygindami ir tiesindami šį kelią? Kelias, kuriuo jūsų vaikas turėtų eiti, – tai laisvės kelias tapti tuo, kuo jis sukurtas tapti.

Pagalvokite apie rožių krūmą prižiūrintį sodininką. Jis žino, kad vienas šakeles reikia nugenėti, o kitas pririšti prie karčių. Tačiau tik tas sodininkas, kuris supranta, kada ir kaip rožės geriausiai auga, žinos, kokias būtent šakeles nupjauti, o kokias pririšti. Dievas sukūrė kiekvieną vaiką ir numatė jam pašaukimą. Visi esame sutverti pagal Dievo atvaizdą, kad bendrautume su Juo. Visi esame pašaukti bendradarbiauti su Juo, kad matytume, kaip mus supantis pasaulis tampa Dievo karalyste. Visi esame sukurti tam, kad pažintume Jo meilę, malonę ir gerumą. Tada, kai siekiame įgyvendinti savo pašaukimą bendrauti su Juo, Jis atveria unikalią vietą, kurią kiekvienas turime Kristaus kūne. Kiekvienam iš mūsų Jis skyrė dalį milžiniškoje istorijos knygoje. Mūsų, kaip tėvų, tikslas, yra padėti vaikams užmegzti santykius su Dievu, visomis jėgomis stengiantis patiems palaikyti tokius santykius. Kitaip tariant, Dievas pavedė mums pažinti unikalias vaikų savybes, susijusias su Jo pašaukimu jų gyvenimui, ir padėti jiems tikslingai jas ugdyti. Turime padėti jiems tai padaryti. Mūsų pareiga – padėti vaikams atrasti savo gyvenimo kelią ir pažinti šį kelią taip, kad jie, bendradarbiaudami su Šventąja Dvasia, nenukryptų nuo jo per visas savo gyvenimo dienas.

[...] Mokykime vaikus, kad, norėdami atrasti savo gyvenimo kelią, jie turėtų žvelgti į savo vidų ir klausytis Šventosios Dvasios balso.

Norėdami tai padaryti, turime visomis jėgomis stengtis padėti vaikams suprasti savo širdį. Jeigu drausminame juos ir raginame gerai elgtis, užuot pirmiausia nagrinėję motyvus ir mąstymą, kurie lemia atitinkamą elgesį, mokome juos būti vadovaujamais iš išorės ir neleidžiame patiems atrasti galios šaltinio, padėsiančio išlaikyti santykius, ir patiems nukreipti savo gyvenimą pagal Dievo valią.

Norėčiau paminėti Bilo Džonsono išsakytą mintį: jis augino vaikus suprasdamas: „Jeigu pavyks pakeisti vaiko požiūrį, vėliau kur kas mažiau teks stengtis pakeisti jo elgesį.“ Tai – nepaprastai taikli mintis, nes į pirmą vietą iškeliama vaiko širdis ir tėvų bei vaiko santykiai. Jeigu stengiamės parodyti vaikams kelią, kuriuo jie turi eiti, svarbu liautis taisyti ar stengtis pašalinti probleminį elgesį. Elgesio problemos atskleidžia mums, kad egzistuoja gilesnė – širdies problema.

Ko turėtume imtis, kad suprastume kito žmogaus širdį? Tam reikia laiko, dėmesio ir išminties. Turime dėti pastangas, kad suprastume, kas yra mūsų vaikai. Nepakanka tiesiog būti su jais. Nepakanka tiesiog būti su vaikais viename automobilyje, vežant juos į mokyklą. Mums reikia plano – turime domėtis, kas slypi vaikų širdyje ir kaip šie dalykai veikia jų gyvenimą. Turime išstudijuoti kelią, kuriuo vaikai turės eiti, kad vėliau taptume išmintingais mokytojais, o ne prižiūrėtojais ar policininkais. Esame jų širdžių ganytojai, tad turime suprasti, kad svarbiausias dalykas visada yra santykiai, o ne elgesys.

Leiskime vaikams klysti

Trumpai tariant, vaikų laisvės varžymas, norint išmokyti juos paklusti išorinei kontrolei, smulkmeniškumas, ribojimai ir bausmių baimė nepadės sukurti veiksmingos ilgalaikės strategijos. Priešingai, turime mokyti vaikus, kas yra laisvė, kaip ji atrodo ir kaip ja džiaugtis. Tai – Dangaus modelis. Taip elgiasi mūsų Dangiškasis Tėvas. Geriausias būdas išmokyti vaikus tvarkytis su daugybe atsiversiančių galimybių kaip dera Karalių Karaliaus vaikams, – investuoti į širdžių ryšį, kuris išstumia nepagarbą ir skatina pagarbumą. Pagarbaus elgesio praktikavimas iš esmės pakeis visą šeimos gyvenimą, nes pagarba stiprina tarpusavio santykius ir šiuos santykius palaikančius asmenis.

Vienas iš svarbiausių būdų pagarbiai elgtis vieniems su kitais – dalytis jėga ir kontrole. Jeigu suteiksime vaikams progų naudoti galią jau tada, kai jie maži, suaugę jie taps stipriais ir išorės jėgų nebijančiais žmonėmis. Jie išmoks savarankiškai mąstyti ir spręsti problemas. Jie išmoks pasikliauti juose slypinčia galia – Šventosios Dvasios jėga, – kuri ves juos per gyvenimą ir nuves į tikslą. Jie sugebės priimti išmintingus sprendimus.

Jeigu neleisime vaikams patirti, ką reiškia patiems mąstyti, patiems spręsti ir patiems patirti savo sprendimų pasekmes, mes išugdysime arba paklusnius vaikus, kurie pradėję gyventi savarankiškai jausis tarsi išmesti į beribės jūros platybes, arba maištingus vaikus, kurie stengsis išplėšti savo laisvę iš mūsų rankų, kai tik supras, kad juos varžome. Daugelis paauglių tėvų, žvelgdami į savo vaikų elgesį, nusprendžia: „Na, jie paaugliai, jiems tiesiog reikia laisvės.“ Bėda ta, kad tėvai turėtų žinoti, jog laisvės vaikams reikia nuo pat gimimo, nes jie yra žmonės.

Su laisve supažindinkime jau mažus vaikus, o vėliau leiskime ją saugiai praktikuoti namuose. Jeigu namuose sukursime vietą, kur vaikai gali klupti, stotis ir taip geriau pažinti gyvenimą, jie galiausiai sakys: „Namai yra pati saugiausia vieta. Jūs padedate man susitvarkyti su klaidomis. Aš galiu būti savimi, o jūs galite pažinti, koks aš esu. Aš galiu mokytis gyventi, tačiau ištikus sunkumams galiu atbėgti pas jus, nes jūs visuomet šalia ir pasirengę padėti. Noriu ateiti į jūsų glėbį, jeigu nusidėjau, nes tai – saugiausia vieta šioje žemėje. Niekas neparodė man tiek daug meilės kaip jūs.“

O, kad savo vaikams galėtume pasakyti tą patį, ką Jėzus sakė mums Evangelijos pagal Joną 14 skyriaus 9 eilutėje:  Kas matė mane, matė Tėvą! Jis – tai neapsakomai didelė meilė, laisvė ir saugumas. Nėra nieko, kas mus atskirtų nuo Jo meilės. Tačiau kad tai padarytume, visa širdimi turime stengtis išlaikyti į vaikus tokį požiūrį, kuris perduotų šią žinią: „Jokiam dalykui neleisiu tapti svarbesniu už mūsų tarpusavio ryšį. Tavo namų darbai man niekada nebus svarbesni už mūsų santykius. Tavo paklusnumas, tavo pagarbumas ar tai, kaip tau sekasi įveikti buities darbus, nenustelbs mūsų ryšio. Nėra nieko, kas atitrauktų mane nuo tavęs. Stengsiuosi, kad ir tu suprastum, jog šis pažadas yra tiesa – taip aš padėsiu išvyti nerimą iš tavo gyvenimo.“

[...] Taigi norėdami apsaugoti ryšius su kitais žmonėmis, turime siekti suvaldyti nerimą. Sąmoninga meilė reiškia, kad mokomės leisti tobulai meilei išstumti baimę, atverti tai, kas mumyse geriausia, ir tapti svarbiausiu dalyku mūsų namuose, kad į juos ateitų Dangus.

Bus daugiau

Ištrauka iš Danny Silk knygos „Ugdanti meilė vaikams“. Vertė Dalia Janušaitienė, 2018, Leidykla „Upė“, Vilnius

Nuotraukos autorius Steve Halama | Unsplash

Bendrinti: