Per paskutinį „reikšmingą“ mano gimtadienį mūsų mažasis anūkas pastebėjo, kad šventė buvo iškilmingesnė nei įprastai. „Močiute, kiek tau metų?“ – suraukęs antakius paklausė jis. Mano atsakymas akivaizdžiai jį nustebino: „O, močiute, tai juk labai didelis skaičius!“ Tą akimirką aš irgi taip pagalvojau.
Nė vienas iš mūsų negali išvengti amžėjimo... Šis procesas mus apgauna, nes vyksta pamažu – trumpučiais 24 valandų intervalais ir netikėtai užklumpa, užsimenant apie žodį „pensija“. Gyvenimas pradeda keistis dar nespėjus to pastebėti, ir, jei nebūsite atsargūs, pakliūsite į spąstus, priimdami Vakarų kultūros požiūrį, kad gyvenimo pasiekimai yra skirti tik jauniems.
Būtų kvaila tam tikromis aplinkybėmis su tuo nesutikti arba ignoruoti akivaizdžius amžėjimo iššūkius. Tačiau, laimei, ne visiems svarbiems dalykams, nesvarbu – „pasaulietiškiems“ ar dvasiniams, – reikia judraus kūno ir sumanaus proto. Dievas aiškiai parodo, kad Jam labiau rūpi mūsų vidus, o ne mūsų fiziniai gebėjimai: Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).
Vyresni Biblijos veikėjai
Tikroji problema prasideda tada, kai leidžiame savo sustingusiems sąnariams ir polinkiui pamiršti vardus įtikinti, kad mūsų dienos, kai buvome naudingi Dievo karalystei, jau pasibaigė arba bent jau yra suskaičiuotos. Tačiau Biblijoje gausu pavyzdžių, rodančių, kad tai toli gražu ne tiesa. Dievas niekada nededa taško, kad ir kiek metų mums būtų.
- Nojui Dievas nurodė pastatyti arką, kai jam buvo 480 metų (Pr 6, 14–18). Ir jis arką statė 126 metus!
- Abraomui, sulaukusiam 75 metų, Dievas liepė palikti savo stabmeldystę ir viską, kas jam buvo pažįstama: Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Aš padarysiu tave didele tauta (Pr 12, 1–2).
- Mozė grįžo į Egiptą, kur jam grėsė netekti gyvybės, būdamas 80 metų amžiaus piemuo. Ir grįžo jis tam, kad iš vergijos išgelbėtų daugiau nei milijono žmonių tautą (Iš 3, 1–12).
- Apaštalas Jonas pergyveno visus kitus Jėzaus mokinius. Jis paliko mums Evangeliją pagal Joną, tris laiškus Bažnyčiai ir Apreiškimo knygą, kurią parašė būdamas maždaug 99 metų amžiaus.
Buvo ir dar du pagyvenę žmonės – Simeonas ir Ona, kuriems Dievas pasirinko pristatyti savo Sūnų. Jis pristatė savo Sūnų ne vyriausiajam kunigui ar religiniams tautos vadovams, ne karaliui Erodui ar Romos valdytojui, o senam vyrui. Taip Jis ne tik patvirtino pažadą, kurio išsipildymo Simeonas laukė daug metų (žr. Lk 2, 26), bet ir parodė, kad Dievas veikia per žmones, kuriuos pasirenka, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų.
Esame linkę į šiuos paminėtus asmenis žiūrėti kaip į didvyrius, niekuo nepanašius į mus. Tačiau taip nėra. Tereikia pažvelgti į jų klaidas, nekompetenciją, ir suprasite, kad jie buvo tokie pat paprasti žmonės kaip ir mes. Tik svarbu matyti jų nepajudinamą tikėjimą Dievo galia ir norą garbinti Dievą, kad ir kokią kainą tektų sumokėti.
Dievas pasirenka ir nusprendžia, kas tinkamas Karalystės darbams, ir visa šlovė atitenka Dievui, o ne mums. Mūsų fizinis kūnas bando mus įtikinti kitaip, nors Dievas aiškiai sako: Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume (2 Kor 12, 9). Koks šis teiginys prieštaringas... stiprybė tampa tobula silpnume. Dievo tikslai atskleidžiami tiek per senus, tiek per jaunus – Dievas nediskriminuoja žmonių dėl amžiaus!
Pamaldumas
Galbūt, kai jaunystės pasitikėjimas savimi išblėsta, mes labiau trokštame, kad į pirmą planą iškiltų Dievo stiprybė, o ne mūsų gebėjimai. Dievas išlieja savo Dvasią į tuščius indus, net į tuos, kuriuose matyti senatvės įtrūkimai ar kančios įbrėžimai. Tai puikiai iliustruoja Simeono ir Onos istorija.
Kai kūdikėlis Jėzus buvo įneštas į šventyklą, Simeonas buvo labai senas. Jis laimino Dievą ir tarė: Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti (Lk 2, 29). Atrodo, kad jis tikrai ilgai laukė šios akimirkos... O apie pranašę Oną rašoma: [...] našlaudama (Ona) sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui pasninkais bei maldomis per dienas ir naktis. Ji pasirinko nesavanaudiškai tarnauti šventykloje.
Kodėl Dievas per Šventąją Dvasią Simeonui apreiškė, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų (Lk 2, 26)? Kaip sena našlė Ona iš karto atpažino, kad kūdikis jos draugo rankose yra Mesijas? Apie tai mums neparašyta, bet yra keletas užuominų, į kurias turėtume atsižvelgti.
Simeonas buvo pelnęs reputaciją, kurią galima apibendrinti dviem žodžiais – teisus ir dievobaimingas (Lk 2, 25). Tai daug pasako apie žmogų, kuriam Dievas pasirinko parodyti savo Sūnų. Apibūdinimas teisus rodo, kaip mes elgiamės su kitais, kaip elgiamės viešojoje erdvėje, o dievobaimingumas kalba apie mūsų santykį su Dievu. Per visus tuos metus Simeono tikėjimas Dievo pažadu nesusilpnėjo.
Nors kalbant apie Oną nėra pavartoti žodžiai pamaldi ar dievobaiminga, jos gyvenimas kupinas garbinimo, maldos ir pasiaukojimo, visiškai atitinka šių žodžių prasmę. Šie pagyvenę draugai – Simeonas ir Ona – parodė, ką reiškia atsidavimas. Jų gyvenimo centre buvo Dievas. Pažadas apie Kristaus atėjimą jiems buvo toks realus, koks realus šiandien mums turėtų būti Jo artumas.
Kokios reputacijos mes siekiame? Kokias savybes mes norime puoselėti? Ar mūsų meilė Dievui ir Jo žodžiui rodo aplinkiniams, kad pasitikėjimas Kristumi yra mūsų gyvenimo pagrindas, net jei mums, kaip ir Simeonui, reikia kantriai laukti, kol Jo pažadai išsipildys?
Pasitikėjimas
Kai buvau jauna (ir metais, ir tikėjimu), per daug abejojau. Skųsdavausi ir kovojau su gyvenime patiriamu skausmu, kartais net sudvejodavau Dievo planu man. Tuo nesididžiuoju. Bet kuo vyresnė dariausi ir kuo labiau patyriau Kristaus meilę man, ėmiau atrasti Jo malonę ir tamsoje, mokiausi įsitverti Jo inkaro siaučiant audroms.
Pasitikėjimas, kuris padeda tarnauti Dievui, neatsiranda per naktį. Jis auga ir stiprėja laikui bėgant. Kuo geriau pažįstame Dievą, tuo lengviau tikėti, kad Dievo kelias tobulas (Ps 18, 30) ir kad Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems (Rd 3, 25).
Todėl neturėtume nei bijoti pasenti, nei imti niekinti tuos, į kuriuos žvelgdami matome senėjimo trūkumus. Tai tik ženklai, kad mums buvo duotas laikas ir galimybės mokytis tikėjimo mokykloje. Juk, kaip sako Jobas, su senoliais – išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą (Job 12, 12). Ir argi Dievas nežada: Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali (Ps 92, 13–14)?
Tebūnie aišku, jog iki tos dienos, kai ir mes pažvelgsime į Jėzaus veidą, kaip žvelgė Simeonas ir Ona, Dievas ir toliau tęsia darbą su mumis... Tik atėjus TAI dienai mes žvelgsime ne į kūdikio veidą, o į veidą To, kuris paaukojo savo gyvybę, kad mus išgelbėtų, – į karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties veidą.
Dabar mes regime lyg veidrodyje, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas (1 Kor 13, 12).
Iš www.premierunbelievable.com
vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
