.jpg)
Kasdienis gyvenimas amžinybės šviesoje
Covid-19 pandemijos metu JAV amžinybėn iškeliavo daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių, vadinasi, du šimtai tūkstančių šeimų išgyvena artimųjų praradimo skausmą... Atminty iškyla Mozės malda: Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12).
Pamokyk mus, Dieve, girdint apie tokią daugybę mirčių, pamatyti įspėjimą, jog mes taip pat neišvengsime mirties. Pamokyk mus pajausti, kad mūsų gyvenimas, kad ir koks ilgas jis būtų, tėra kaip rytmečio sapnas, kaip žaliuojanti žolė, kuri [...] nukertama ir sudžiūsta (Ps 90, 5–6). Padėk mums įgyti išmintingą širdį, kad, kol mumyse dar esti gyvybės alsavimas, pasišvęstume tik tiems darbams, kurie vertingi ir amžinybėje.
Koronavirusui atsitraukus, išmintingiausi žmonės bus ne tie, kurie išmintingai paskirstė savo finansinius portfelius, ne tie, kurie pasirūpino kaukių ir tualetinio popieriaus atsargomis, ruošdamiesi antrai bangai, bet tie, kurie išmoko iš širdies pasakyti: „Gyvenimas yra tik vienas, ir viskas praeis; išliks tik tai, kas atlikta dėl Kristaus.“
Įtvirtink mūsų darbus
Esame kūriniai, turintys savo širdyje amžinybę (Mok 3, 11). Visgi mums sunku išmokti pamoką, kad gyvenimas yra tarsi garas. Šią akimirką gyvenimas gali atrodyti saugus ir užtikrintas, todėl dažnai elgiamės taip, tarsi jis tęstųsi visą amžinybę. Retai į savo darbus žvelgiame ryškiai suvokdami gyvenimo trapumą. Tačiau negandos priartina mirtį. Paskutiniai mėnesiai išryškino ir atkreipė dėmesį į ne itin malonius 90 Psalmės žodžius: Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: „Sugrįžkite, žmonių vaikai!“ [...] Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. [...] Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai – kaip atodūsis“ (Ps 90, 3. 5. 9). Kai per vieną mėnesį vien tik Amerikoje mirė per 50 000 žmonių, K. S. Luiso žodžiai, pasakyti apie Antrąjį pasaulinį karą, išlieka aktualūs ir šiandien: „Karas nesukuria visiškai naujos situacijos; jis tik išryškina nuolatinę žmogaus situaciją, kad daugiau mes jos neignoruotume. Žmogus visados gyveno ant pražūties ribos“ („Learning in War Time“).
Mes nuolat gyvename ant pražūties ribos ir bet kurią akimirką galime suklupti. Koronaviruso siautėjimas yra nuoroda, kas vieną dieną nutiks mums ir mūsų artimiesiems. Tautos ir ekonomikos, sveikata ir tarpusavio santykiai galiausiai pasiduos visa naikinančiam laikui. Kandys ir rūdys sunaikins turtus, dėl kurių jautėmės saugūs. Pats gyvenimas, išsiskleidęs rytą, atėjus vakarui nuvys.
Nenuostabu, kad savo pamąstymus apie mirtį Mozė užbaigia desperatiška malda: Viešpatie, Dieve, būk mums geras, įtvirtink mūsų darbus, daryk mūsų darbus sėkmingus! (Ps 90, 17). Vienas Dievas gali paimti šią mirštančią sėklą, vadinamą gyvenimu, ir padaryti taip, kad ji neštų amžiną vaisių.
Darbuokis Viešpatyje
Atėjus laikų pilnatvei, Dievas atsakė į Mozės maldą. Vienintelis Esantysis nuo amžių ir per amžius (Ps 90, 2) apiplėšė save ir nužengė į žemę. Jis paragavo nutrūkusio gyvenimo prakeikimo ir grįžo į žemės dulkes kaip visi Adomo sūnūs.
Tačiau Jis prisikėlė kaip naujos, laisvos nuo prakeikimo, kūrinijos pirmasis vaisius (1 Kor 15, 20. 23). Dabar – Jėzuje Kristuje – mūsų gyvenimas ir darbai nepranyksta, bet yra įtvirtinti: Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58).
Be Viešpaties net patys įspūdingiausi mūsų darbai yra niekas – civilizacijos, pastatytos ant laiko kranto, kurį tuoj užlies potvynis. Karjera, banko sąskaitos, reputacija, palikimas, šeima – visa, jei statomi mūsų pačių, o ne Kristaus, vardu, išnyks laike. Galbūt išvengsime viruso, gaisro ir potvynio, galbūt tai net pranoks mūsų mažytį gyvenimą, tačiau ateis diena, kai žemė su savo kūriniais sudegs ir kiekvienas darbas, atliktas ne Kristuje, „suirs“ (2 Pt 3, 10–11).
Tačiau joks darbas Viešpatyje nėra veltui. Galbūt mes turime mažai jėgų, suvokiame, kad gyvenimas trumpas, gal negalime pasigirti nepriekaištinga reputacija, tačiau jeigu pašvenčiame savo dienas, kad gyventume visa darydami Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 17), tada pats Dievas įtvirtins mūsų darbus.
Eiliniai radikalai
Ką reiškia triūsti, darbuotis Viešpatyje? Turėtume kelti šį klausimą nuolatos, ne tik ištikus pandemijai. Tačiau iškilus tokiems sunkumams kaip dabar, mums kur kas lengviau pasirinkti. Mūsų dienos – suskaičiuotos, amžinybė artėja, ir vienintelis svarbus darbas yra darbas Viešpatyje. Tad ką mes turime daryti?
Jei išmoksime skaičiuoti savo dienas, tai daugeliui paprastų žmonių padės žengti radikalius, ryžtingus žingsnius. Galbūt užklupęs koronavirusas parodė, kiek daug laiko mes švaistėme nereikšmingiems dalykams, ir padėjo mums suvokti, kad turime paskubėti atlikti kai kuriuos gerus darbus, kuriuos jau seniai svajojome atlikti. Galbūt dabar yra laikas pradėti globoti vaiką, rengti Biblijos studijas ligoniams ar kaliniams, nutraukti kai kuriuos ryšius čia ir persikelti į užjūrį ar rimtai pradėti skelbti Evangeliją.
Negalime laukti, kol gyvenimas „grįš į įprastas vėžes“. Prisiminkime, jog tai, ką vadiname „normaliu gyvenimu“, yra gyvenimas ant pavojingos ribos, kuris, priešingai, nei daugelis įsivaizduoja, nelabai skiriasi nuo to, kaip gyvename dabar. Kai kurie krikščionys, išminties kupina širdimi, rūpinasi savo kaimynais ir nemokamai atveža jiems šviežių maisto produktų. Kiti ėmėsi globoti smurtą savo namuose patyrusį vaiką. Dar kiti, nors jau buvo išėję į pensiją, grįžo į intensyvios priežiūros skyrių patarnauti sergantiems ir mirštantiems.
Gyvenimas pernelyg trumpas, o amžinybė pernelyg ilga, tad verta daryti tai, kas atrodo didinga, rizikinga ir turi potencialą pašlovinti Kristų.
Radikalūs eiliniai
Taigi gyvenimas pernelyg trumpas, o amžinybė pernelyg ilga, kad švaistytume eilines kiekvienos dienos akimirkas. Tad jei išmoksime skaičiuoti savo dienas, tai ne tik padės paprastiems žmonėms žengti radikalius žingsnius, bet ir padės mums ryžtingai žengti kasdienius mūsų žingsnius. Darbas nebūtinai turi būti didelis, kad jį būtų galima laikyti „darbu Viešpatyje“. Net ir mažiausias veiksmas, atliktas per Kristų ir dėl Kristaus, neliks neapdovanotas (Mt 10, 42).
K. S. Luisas tame pačiame kūrinyje rašė: „Bethoveno darbas ir namų šeimininkės darbas tampa dvasiniu visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis – jei jis pašvenčiamas Dievui ir atliekamas nuolankiai – kaip Viešpačiui.“ Didžiulė dalis mūsų darbų Viešpatyje bus reikšmingi kaip namų šeimininkės darbai: maži, būtini patarnavimo darbai, atitinkantys iš Dievo gautą mūsų pašaukimą, ir vis dėlto – kiekvienas tikėjimu pašvęstas Dievui.
Mes gaminsime maistą savo šeimai, rašysime laiškus draugams, palaikysime ryšius su tikinčiaisiais, kol bažnyčios uždarytos, prieš miegą laiminsime savo vaikus: pamirštas paklusnumas pamirštamomis akimirkomis pamirštose vietose. Taip, mūsų pamirštas, bet ne Dievo. Kiekvienas, [...], jei daro ką gera, gaus atlyginimą iš Viešpaties (Ef 6, 8). Net pats mažiausias darbas, atliktas Viešpatyje, gali palikti atspaudą, kuris išliks ilgiau nei dangūs.
Amžinybė dabartyje
Neprilygstamos malonės Dievas pagerbia mus, įtvirtindamas mūsų darbus. Jis paima šias „rieškučias miglos“ (kaip sako Deividas Gibsonas) ir sukuria kai ką, ko nepažeidžia jokie virusai ar negandos. Jeigu tik mes gyvename amžinybės šviesoje. Ir tai prasideda nuo gyvenimo šiandien amžinybės šviesoje.
Mokytis skaičiuoti savo dienas turime pradėti skaičiuoti nuo šiandien. Šiandien – nepakartojamas, Dievo duotas 24 valandų laikotarpis, kupinas galimybių darbuotis Viešpatyje. Mes neįgysime išmintingos širdies, kol amžinybė neįsispraudžia į dabartį, mokydama jau šiandien gyventi amžinybės šviesoje. Nesvarbu, koks darbas šiandien mūsų laukia – neįprastas, reikalaujantis drąsos ar visai kasdienis, malonus ar nemalonus. Svarbu, ar mes atliekame jį Viešpatyje. Jei taip, tuomet pats Dievas įtvirtins trapius mūsų mirtingų rankų darbus. Taip, Jis įtvirtins mūsų rankų darbus.
Iš www.desiringgod.org
Vertė Lina Tamonytė
