Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu; Jeruzalėje jūs būsite paguosti. (Iz 66, 13)

Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: „Iš Viešpaties jį išmeldžiau“. Kai Elkana ėjo su visais savo namiškiais aukoti Viešpačiui kasmetinę auką ir atlikti įžadą, Ona nėjo. Ji sakė savo vyrui: „Aš neisiu, iki berniuką nujunkysiu. Po to jį nuvesiu Viešpaties akivaizdon ir ten paliksiu visam laikui“.

Motinystė - lyg tikėjimo kelionė: yra čia ir duobėtų vietų, ir be galo vingiuotų. Kartkartėmis netikėtai atsiveria ir patys nuostabiausi vaizdai, taip atgaivinantys širdį. Paskui, žiūrėk, taip netikėtai sužaibuoja, pakyla vėtra, audra, bet... ir netrukus praeina, pakviesdama taip lauktą saulę ir šiltą, ramų vėjelį.

Ir vėl gegužė... Jau ir miškai pilni žibuoklių, ir saulės spinduliai, kasdien vis labiau džiugindami, pranašauja artėjančią Mamos dieną. Ši diena turbūt viena svarbiausių dienų kiekvieno žmogaus gyvenime.

Prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ redakcija surengė diskusiją, kurioje kėlė tokius klausimus: kiek sugebame išsaugoti vaikų tyrumą ir trapumą? Kaip galime padėti savo vaikams, kuriems tenka augti ir bręsti cinizmo bei smurto ūke? Kiek čia gali padėti knyga ar kitokia animacija?

Po ilgos dienos, kupinos permainingų emocijų, ašarų ir susierzinimo priepuolių, mano sūnus jautėsi išsekęs. Paskaičiau jam pasaką ir paguldžiau miegoti. Užklosčiusi mėgstamiausiomis antklodėmis ir apdėliojusi mylimiausiais minkštais žaislais, susirangiau lovoje ir aš.

Paauglystė - nelengvas laikotarpis tiek patiems paaugliams, tiek jų tėvams. Jos metu vyksta intensyvus vaiko virsmas suaugusiuoju, šiam sukeliantis daugybę jausmų, o tėvams - klausimų: ar jis vis dar vaikas, reikalingas priežiūros, o kiek vis dėlto jau galima leisti jam prisiimti atsakomybę, patirti riziką, išbandyti?

Man taip dažnai tenka girdėti argumentą, kad mes auginame savo vaikus šiltnamio sąlygomis, kad dažniausiai jau tik nusišypsau tokiam (dažniausiai - tokiai) ekspertui ir prakalbstu apie ką nors kita. Apskritai, kas yra šiltnamio sąlygos?

Vasara. Įkvepiu gaivaus rytmečio oro. Puikumėlis! Atostogos! „Benai, gal plaukiam į Nidą?“ - sakau sau. O gal į Egiptą ar Indiją? Taip buvo kažkada. Kažkada labai seniai, dar prieš tai, kai tris kartus į mano langą beldėsi gandrai.

Kovo 7 d. Vilniaus bažnyčioje vykusiame moterų tarnavime svečiavosi Kauno bažnyčios tarnautoja Rita Lukošienė su keliomis bendramintėmis. Nuoširdžiame ir atvirame pasidalijime apie senatvę (bei pasiruošimą šiam gyvenimo etapui) Rita mums priminė gražų lietuvių vaikų rašytojo ir eseisto Gendručio Morkūno tekstą apie senatvę. Šiuo tekstu ir norime pasidalinti.