Pamenu, kaip dar būdama dukrelės priežiūros „atostogose" vėl po truputį pradėjau važinėti pamokslauti. Tiesa, pats pirmas kartas po ilgesnės pertraukos buvo gana įdomus - prie mano kojų nuolat guglinėjo dukrelė, kuri, mums sėdint puslankiu, į pamokslo pabaigą panoro piešti ne bet kur, o ant mano konspekto.

Vieną trečiadienio vakarą, kai su šeima skubėjome į bažnyčią, padėjau vaikams apsiauti batus, apsivilkti švarkus ir pasiimti Biblijas. Tada išstūmiau juos pro duris ir įsodinau į automobilį.

Rašyti apie tai, ko pati dar tik mokausi, nėra lengva. Iš patirties galiu pasakyti - taip, motinystės instinktas įgimtas. Tėčiais, rodos, tampama. Tačiau mokytis bendrauti su savo vaiku, jį išgirsti, išklausyti, padėti jam įvardyti savo jausmus bei nuotaikas, kalbėtis, reikia mokytis abiem.

Mūsų šeimoje laimi vyrai: jų yra penki, o aš, moteris, - viena. Kai kas nors sužino, kad mes auginame keturis vaikučius ir visi jie - berniukai, šmaikščiai pro ūsą ištaria: „Oi, turbūt ieškojote mergaitės..."

Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, - tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse - tavo akys matė mane dar negimusį.

Kai pasižadėjau parašyti apie vaikus ir televizorių, iš pradžių ketinau vos ne nukryžiuoti šį prietaisą - juk, rodos, tiek daug blogybių jam galima priskirti. Tačiau besigilindamas į temą kiek atlyžau supratęs, kad ir šiuo atveju lazda turi du galus. Juk tik nuo mūsų pačių priklausys, ar sugebėsime pasirinkti tai, kas mums išeis į gera.

Turbūt nenustebsite, kad man labiausiai patinka 0-10 metų vaikai. Žinoma, savi vaikai - nesiskaito. Jie patiks ir tada, kai vaikščios su lazdelėmis (jei Dievas duos man sulaukti tos dienos...). Tačiau iš visų pyplių man žaviausi yra dvejų metų pypliai.

Ne kartą girdėjau jaunas mamas sakant, jog jos esančios blogos mamos. Niekada nepriimdavau tokių kalbų pernelyg rimtai, manydavau, jog tai savotiškas flirtavimas su savo naujuoju vaidmeniu.

Džiaugiamės gavę pirmąjį (bet jau ne vienintelį) rašinį konkursui apie motinystės ir tėvystės išgyvenimus bei tikėjimą šiame kelyje. Rašiniai be galo skirtingi, ir tai džiugina. Viliamės, kad Vilijos mintys paskatins mus tikėti ne tik Dievu, bet ir bažnyčia.

Ilgai galvojau, ar būti mama yra talentas. Gal tai pašaukimas, o gal įstatymo „dauginkitės ir pripildykite visą žemę" vykdymas?