Biblija niekur specialiai nepabrėžia tėvo ar motinos reikšmingumo šeimoje. Jei kalbama tik apie kurį nors vieną, tai nereiškia, kad kitas nebuvo svarbus. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento šeimose abu tėvai buvo vienodai reikšmingi.

Moterų pusryčių pranešimas, skaitytas Ginkūnuose, 2007 04 19.

Jūs, vyrai, mylėkite žmonas (Ef 5, 25).

Pasirinkusi eilutę iš Laiško efeziečiams, atrodo, lyg kviesčiau į vyrų pusryčius. iš Laiško efeziečiams, atrodo, lyg kviesčiau į vyrų pusryčius.

Turbūt visi šios kartos vaikai išgyvena tam tikrą atskirtį. Šeimos skiriasi, daug vaikų lieka vieniši, be suaugusiųjų priežiūros, bažnyčia taip pat nebeturi jiems įtakos dėl savo paviršutiniškumo ir atitolimo, o supanti kultūra tik ir rūpinasi, kaip atskirti juos nuo jų tėvų kartos vertybių, siūlydama nešvankius dainų tekstus, smurtinius vaizdo žaidimus, sekso ir paniekos Dievui persotintus filmus ir televizijos programas, vartotojiškumą ir dar daugiau.

Prieš pusmetį gavau vienos krikščionės laišką, kuriame ji buvo giliai susirūpinusi savo bendravimu su paaugle dukra. Moteris prašė patarti, ką daryti, kaip elgtis, kai bendravimas „nesimezga". Ji rašė: Turiu komunikavimo problemų. Man apskritai sunku pradėti pokalbį. Kaip pradėti kalbėti su savo vaikais? Gal galite pateikti bendravimo pavyzdžių?

Kaip galima kalbėti vienas kito meilės kalba, jei esame pilni nuoskaudų, pykčio ir pagiežos dėl nesėkmių praeityje? Atsakymą paaiškina mūsų žmogiškosios prigimties esmė. Esame būtybės, gebančios rinktis.

Kai dar buvome neseniai susituokę, mano vyras Bobas įsidarbino Karinėse oro pajėgose. Jam buvo suteikta galimybė baigti magistro studijas, už kurias mokėjo darbovietė. Ši galimybė buvo puiki, bet ir atnešė nerimo. Prasidėjus paskaitoms, nė dienos nepraeidavo be tokių pokalbių: „Bobai, ar tau nereikia mokytis?"

Mano vyras pravažiavo daugiau nei 2000 km, kad Naujuosius Metus sutiktume kartu. Prieš Naujuosius aš turėjau daug darbo, gal net per daug, todėl tai man ne itin patiko.
„Kodėl kvietei mane parvykti, jei visai neturi laiko pabūti su manimi?" - paklausė sumišęs ir suirzęs vyras.

„Jei Laris būtų toks vyras, kokio tikėjausi, taip nepykčiau. Dėl to kaltas jis," - murmėjau sau. Mes buvome vedę 7 metus ir aš bijojau, kad mūsų santuoka gali žlugti. Meldžiau Dievo pakeisti Larį, kad jis tiek daug nedirbtų ir skirtų kiek mažiau laiko savo hobiui - skraidyti.

Pabaiga.
Paklusnumo Dievui pradžia yra Jėzaus Kristaus kaip Išganytojo priėmimas. Taigi, tai yra paklusimo aktas. Vaikas, nuo mažų dienų nemokomas paklusti tėvams, sunkiai paklus ir Dievui.

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, Jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi.