Animus ir anima (III)

Vyras turi išmokti perjungti pavarą. Jis turi du pasaulius, kai tuo tarpu žmona pirmenybę atiduoda vienam. Nors moteris imasi įvairiausios veiklos, jos gyvenimas sukasi apie namus, vyrą ir vaikus.
Moters jausmai sutelkti į juos. Ją verčia iš koto ir kelia pavydą vyro atitrūkimas nuo šeimos ir blaškymasis tarp dviejų pasaulių. Jo pasaulis darbe įtvirtina vertybes, dažnai nesutampančias su namų pasaulio vertybėmis. Ji mano, kad turėtų būti visai nesunku pirmoje vietoje išlaikyti namų vertybes. Tačiau vyrui tai nėra lengva. Jis turi atiduoti duoklę visuomenei (kurią laiko kūrybiniu savo gyvenimo impulsu), jo užmojai ir lojalumas darbe pralenkia šeimos vertybes ir sukuria jam kitą pasaulį, kurį jis atskiria nuo savo šeimos. Žmonai atrodo, kad ne tik šeima turi padėti vyrui atlikti jo darbą, bet ir tai, ką jis patiria darbe, turi praturtinti šeimos gyvenimą. Todėl ji dažnai nori, kad vyras pasidalintų tuo, ką jis iš tikrųjų nori pamiršti. Jis linkęs atskirti namus nuo darbo ir naudojasi šeima kaip energijos atstatymo šaltiniu, kad toliau galėtų siekti savo tikslų. Jį stebina ir žeidžia žmonos nesugebėjimas suprasti ir sutikti, kad jis gali turėti atskirą pasaulį darbe. Dažniausiai jos norą, kad šeima vyrui būtų pirmoje vietoje, jis supranta kaip primygtinį reikalavimą, atimantį iš jo, jos ir vaikų pasirinkimo laisvę. Jeigu jis pasiduoda, ima jaustis esąs po padu, o žmonai tuo tarpu atrodo, kad jis nemyli jos ir vaikų.

Darbe vyras pasitiki savimi, jis žino, kaip susidoroti su užduotimis. Čia jo logika reikalinga ir vertinama. Grįžus namo, jos nebereikia. Žmonos ir vaikų negalima stumdyti, tampyti, sisteminti ir jais manipuliuoti. Jie atsisako mechaniškai paklusti, todėl jis jaučiasi negerai, nepatogiai ir yra sutrikęs. Jo darbo išmanymas ir sugebėjimas susidoroti su užduotimis virsta nenugalima pagunda, vieta, kur jis gali pabėgti ir būti pačiu savimi, kur gali pasiekti, kad viskas vyktų pagal jo planą.

Kartais vyras pagalvoja: „Aš turiu išsaugoti meilės romantiką.“
- Mieloji, - sako jis, - eime kur nors papietauti ar į teatrą.
Ji atsako:
- Mums tai per brangu.
Tačiau žinome, kad lūpos retai pasako, ką jaučia širdis, todėl šiuos žodžius reikėtų išversti taip: „Kadangi taip pasiūlei, tikriausiai esu tau brangesnė už pinigus.“ Bet verslo pasaulio vyrai įpratinti sakyti tai, ką turi omenyje, ir turėti omenyje tai, ką sako, t. y. logiškai! Todėl į žmonos žodžius vyras atsako:
- Gerai, brangioji, likime namuose.

Tada ji pasijunta apvilta ir užgauta labiau, negu tada, kai jis nekalba. Eilinį kartą jam nepasisekė suprasti moters pasaulio.

Arba dar vienas pavyzdys. Vyras parneša žmonai dovaną. Ji sako:
- O, mielasis, nereikėjo.

Šiuos žodžius reikėtų išversti taip: „Aš sujaudinta. Tu vertini mane. Pasakyk man dar kartą, kad esu tau brangesnė už pinigus.“ Krikščioniška logika liepia jam būti nuolankiam, todėl jis atsako: „Nieko tokio“, ir tai pats blogiausias atsakymas, koks tik gali būti. Tai reiškia viską. Ir vėl jo logiškas protas neperskaitė jos širdies kalbos. Bet ir ji nesuprato vyro, nes klausė jo žodžių ir neskaitė širdies. Jo širdis troško ją apdovanoti, nesvarbu, kad jo protas viską sugadino! Kaip mes norėtume, kad kiekviena sutuoktinių pora per Jėzaus malonę net ir už nevykusio sutuoktinio poelgio sugebėtų įžvelgti tai, kas gera. Mes turime klausytis ne tiek vienas kito žodžių, kiek vienas kito širdžių. Dažnai sakome ne tai, ką turime omenyje. Atrodytų, apgaulinga tikėti, kad sutuoktinis linki mums gera, kai jo darbai ir žodžiai byloja priešingai, bet po kurio laiko pamatome, kad tai, kuo mes apsisprendėme tikėti, tampa realybe.

Žodžiai retai atspindi tai, ką norima pasakyti. Įsivaizduokite, kad einate šalikele ir sutinkate žmogų, klūpantį prie savo mašinos ir keičiantį nuleistą padangą. Jūs sakote:
- Labas, pone. Ką čia darote? Keičiate padangą?
Jums atsako:
- Ne, melžiu karvę.

Juk iš tikrųjų jūs norėjote paklausti kitaip. Jūsų žodžius reiktų išversti taip: „Matau, kad jus ištiko bėda. Pasirodykite esąs šaunus vyrukas, ir aš jums galbūt padėsiu ar bent pastovėsiu šalia.“ Arba ką nors sutikę jūs sakote: „Kaip laikaisi?“, ir žmogus, atsakydamas į jūsų klausimą, tikrai padarys klaidą! Iš tikrųjų jūs ne paklausėte, o pasakėte. Santuokoje žūtbūt turime išmokti išgirsti, kas sakoma iš tikrųjų. Jeigu suprasime, kad išorinis vaizdas ir turinys, animus ir anima, yra ne tas pats, tada nepatirsime nesėkmės ir imsime mažiau reikalauti vienas iš kito. Išmintis yra gyvybės šaltinis išmintingam. Kvailybė yra bausmė neišmanėliui (Pat 16, 22).

Kas svarbiausia bendraujant? Suprasti, ką jaučia ir galvoja jūsų sutuoktinis. Kad sutartumėte, jums nereikia vienodai galvoti. Jums tereikia palikti teisę kitam gyventi savaip.

Dažnai vyras ir žmona susiginčija, kai žmonai šauna kokia nors mintis ir ji negali pasakyti, iš kur ši atėjo. Ji tiesiog žino, kad žino - giliai iš vidaus. Taigi vyras sako:

- Iš kur tu tai ištraukei? Tu turi žinoti, iš kur ir kaip tau šovė į galvą tokia mintis. Ką turi omeny taip sakydama?
- Aš nežinau.
- Kodėl nežinai? Tu turi žinoti.
- Aš neturiu žinoti.
- Ne, tu turi.

Taip įsiliepsnoja ginčas. O tereikėjo pasakyti: „Gerai. Aš suprantu, ką tu jauti.“ Arba: „Aš nesuprantu. Bet aš ir neturiu suprasti. Aš pasitikiu tavimi.“ Leiskite kitam būti tokiam, koks jis yra. Jūs galite turėti kitokią nuomonę. Galite sutarti ir nesutarti. Vienybė - tai ne vienodumas, bet pakantumas ir atleidimas. Pakantumas remiasi pritarimu ir pasitikėjimu Viešpačiu kituose, o ne nusileidimu, kompromisu ar tolerancija žmogui, kuris, jūsų nuomone, yra visiškai neteisus. Būti pakančiam reiškia nuolankiai laukti, kol nuomonė pasitvirtins, nelaikant pagiežos, nuoskaudos ir nesistengiant ištarti žodžių: „Ar aš tau nesakiau?“ Jeigu jūs negalite suprasti, jūs nesuprantate. Be galo svarbu išmokti suteikti kitam teisę būti tokiam, koks jis yra.

Vienintelė visų santuokų iširimo priežastis yra savanaudiškumas. Dažniausiai žmonės sutapatina savanaudiškumą su šykštumu, bet pats dosniausias pasaulyje žmogus gali būti ir pats savanaudiškiausias. Būti savanaudžiu - reiškia skendėti savo susikurtuose vaizdiniuose ir įsitikinimuose, reikalauti, kad visi į gyvenimą žiūrėtų taip kaip tu. Žmonės, atrodą altruistai ir pasiaukojantys Viešpaties tarnai, gali būti visiški savanaudžiai, t. y. egocentrikai, verčiantys visus aplinkui veikti pagal jų programą. Už mūsų didžiausių stiprybių gali slėptis pačios didžiausios silpnybės.

Jėzus pasakė: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 16, 24). Šiuos žodžius galima suprasti taip: „išsižadėti šykštumo ir dalintis su kitais“ arba „išsižadėti savo ambicijų ir tapti misionieriumi“, arba „išsižadėti savo malonumų ir eiti dirbti“ ir taip toliau. Taip galima išsiaiškinti Jėzaus žodžius, bet iš tikrųjų Jis norėjo pasakyti kitką. Jėzus kviečia išsižadėti savęs, o tai reiškia: išsižadėti savo darbų, įpročių, filosofijos ir vaizdinių, kuriais reguliuojame savo ir kitų gyvenimą. Štai kodėl žodžius „teišsižada pats savęs“ lydi žodžiai „tepasiima savo kryžių“. Ne Jėzaus kryžių, bet tą kryžių, ant kurio nukryžiuojamas mūsų pačių kūnas (Gal 2, 20). Mūsų mėgstamas dūsavimas: „O, kokį kryžių turiu nešti“, skamba visiškai kitaip nei Jėzaus žodžiai: Tepasiima savo kryžių. Dūsaudami iškeliame save kaip kankinius ir dažnai dar reikalaujame, kad visi esantys šalia palaikytų mūsų stabmeldystę. Tik tie, kurie iš tiesų yra mirę sau, gali leisti kitiems būti laisviems.

Tik per Jėzaus Kristaus malonę mes suteikiame kitam teisę galvoti, jausti ir būti tuo, kas jis esąs. Mes neturime sprausti kito žmogaus į savo laimės supratimo rėmus. Būdami skirtingi, jaučiamės nesaugūs ir vieniši. Kadangi bijome, norime visus padaryti tokius kaip mes, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Žyd 2, 15). Be savo fizinės mirties baimės, bijome prarasti ir savitvardą. Mūsų mąstymo būdas gali būti mūsų kalėjimas, bet mus guodžia bent tai, kad jį pažįstame. Laimingos šeimos yra tokios, kuriose atskiri nariai taip mėgsta garbinti ir melstis, kad Dievo malonė jiems suteikia drąsos atsisakyti egocentriškojo „aš“ ir išsiugdyti sugebėjimą priimti bendrą požiūrį. Mūsų skirtumai suteikia skonio gyvenimui Kristuje, tačiau be Jo jie mus gąsdina.

Kažkas pasakė, kad Dievo angelai turi logikos, tvirtumo ir principų, bet negali jausti kaip žmonės. Jeigu taip, galbūt vienas iš Dievo tikslų, kuriant žmoniją šioje žemėje, buvo sukurti vyrą ir moterį, kad išaugintų naują Dievo sūnų kartą - vyrus ir moteris, turinčius abu polius viename asmenyje. Ar pastebėjote, kad Biblijoje nėra angelų - moterų? Moteris nėra laikinas kūrinys, kaip ir moteriškumas ar vyriškumas nėra kažkas laikina ar praeinantis dalykas. Mes turime tapti amžina pilnatve. Jei neturime Jėzaus Kristaus, negalime išlaikyti kartu savo esybės priešingybių - vyriškasis ir moteriškasis poliai lieka vieniši. Mes nukrypstame į vieną ar kitą polių. Arba mus drasko šėlstantys jausmai, arba mes tampame bejausmiais filosofais.

Išgirdę šias mūsų mintis, vyrai dažnai sakydavo: „Kaip man sužinoti, ką iš tikrųjų galvoja ar jaučia mano žmona? Man ji yra paslaptis.“ Žinoma! Jiems neduota iki galo suprasti moters! Jeigu būtų priešingai, iš moters būtų atimta pagrindinė jos esybės dalis, nes paslaptis yra jos žavesys. Iki galo perprasti moterį reikštų sumenkinti jos gyvenimą ir taip atimti pačią jos esybę. Nors moteris nenori būti visiškai perprasta, vyrai stengiasi ją suprasti. Jėzus Kristus suteikia vyrams drąsos gyventi su paslaptimi. Jei vyro ryšys su Jėzumi ne religinis ar idėjinis, bet asmeniškas, Jėzus išugdys jame dievišką, pusiausvyrą išlaikančią, mylinčią prigimtį. Tik tuomet vyras galės tikrai gerbti savo žmoną.

Vyro logika be moters jautrumo yra lyg skrendantis kilimas, negalintis nusileisti ant žemės, nes jai kūnas ir širdis yra du skirtingi pasauliai. Moteriai įtartinas vyro logikos pasaulis, o vyras galvoja: „Tu turi gerą nuojautą, bet manau, kad nesupranti esmės.“ Taip mūsų stipriosios pusės su jų teikiama palaima tampa mus skiriančiomis sienomis, ir tik Jėzus gali čia padėti: Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abiejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę (Ef 2, 14). Šie žodžiai kalba apie žydus ir pagonis, bet tinka ir mūsų vidinei prigimčiai nusakyti.

Jeigu norite išlaikyti gerus tarpusavio santykius, patartume kartu garsiai melstis, melstis atvirai, konkrečiai išsakant savo tikrus jausmus ir mintis, prašant, kad Dievas padėtų nuolat būti atviriems vienas prieš kitą. Tada jūs pradėsite užjausti vienas kitą ir išgirsite vienas kito požiūrį. Tada jūsų skirtumai papildys vienas kitą ir bus vienas kito mėgiami. Štai kas yra tikras bendravimas, tikras dalijimasis ir tikra santuoka.