Apsirengusi stiprybe

Ar esate savo gyvenime matę nors vieną moterį lyderę? Kokia ji? Kaip ji atrodė? Ar tai „geležinė ledi", vadovaujanti stambiai bendrovei? Ar tai moteris, vilkinti griežto stiliaus kostiumėliu ir tvirtinanti valstybės įstatymus?
Moteris lyderes sutinku kasdien - jos diena iš dienos stumdo kieme vežimėlius, budi ligoninėse ir metai iš metų slaugo mirtimi besivaduojančius savo mažylius. Šios moterys yra didvyrės, nes laužo garsiai išpranašautus nuosprendžius: tavo vaikas nevaikščios, nekalbės, bus protiškai atsilikęs. Šių motinų vaikai tikrai nevaikšto, jie bėgioja. Jie nemoka kalbėti, bet negali nustoti čiauškėti. O protiškai atsilikęs vaikas sėkmingai lanko bendrojo lavinimo mokyklą, pralenkdamas savo bendraklasius. Šios moterys atsisako darbo, atsisako visuomeninės padėties, karjeros ir gyvena vaiko ligos ritmu. Jos niekada nepaliauja tikėti ir veikti vaikelio labui.

Dar sutikau moterų Lyderių iš didžiosios raidės, kurios iš tolimo Lietuvos kampelio persikelia gyventi šalia ligoninės, nes metų metais gyvena ties plonu gyvybės ir mirties siūlu. Jų tikėjimas pranoksta kalnus - jų vaikai serga vėžiu. Jos visos pilnos vilties, kad drauge su vaikeliu įveiks piktą ligą, graužiančia mažą ir silpną kūnelį. Šias moteris gaubia vienas bendras antgamtinis bruožas - „jos apsirengusios stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį" (Patarlių 31,25).

Noriu parašyti ir apie moteris, kurios augindamos mažamečius vaikus yra priverstos kas dieną eiti į darbus. Šios moterys neša didžiules naštas ant savo pečių. Jos ne tik noriai dirba savo rankomis ir parūpina maisto iš toli. Jos keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir nudirba visus tarnaitės darbus. Jų namai blizga, nepaisant to, kad po darbo dienos jos nejaučia kojų: „Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos" (Pat 31,27). Ši moteris skaitydama vakare pasakas mažiesiems, dažniausiai užmiega pirmoji. Kas dieną ji pasirašo vaikų pažymių knygelėse, išvalo šuns kakučius, padeda sūnui sukurti eilėraštį ir išpūtusi akis stebi naujai sukurtą dukrytės šokį, sudeda kalną neplautų indų į plautuvę ir dar didesnį kalną nešvarių skalbinių į skalbimo mašiną. Moteris sugeba išlaviruoti tarp daugiavaikės šeimos, darbo ir vaikų ligų, kai nedarbingumo lapeliai netoleruojami. Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas... Jos žiburys negęsta naktį (Pat 31,17-18), kai mažieji vemia, viduriuoja ir kliedi dėl aukštos temperatūros. Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta (Pat 31,28), kai mama atranda laiko išeiti drauge į mišką. Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui (Pat 31,20), bet dažniausiai maitina savo šeimą šaldytais produktais. Ji nenusiperka sau žieminių batų, nes užmoka už vaikų būrelius. Ji kalba išmintingai, ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas (Pat 31, 26), kaip saugiai pereiti gatvę ir nekalbėti su nepažįstamais. Ji seniai nebeturi laiko austi plonų drobių ,nepasisiuva antklodžių, o purpuras ir drobė nėra jos drabužiai, tačiau „ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais" (Pat 31,21) numegztais prosenelės ar nupirktais prekybos centre per išpardavimą. Apsidairykite aplinkui ir pamatysite gausybę moterų lyderių, kurios kiekvieną dieną apsirengia stiprybe ir linksmai žvelgia į ateitį.
Ta moteris esi TU, brangioji.