Ar keičiasi vertybės gimus vaikui? (II)

Sakoma, kad mamos meilė keičia net genus

Kai pasidaro sunku ar pavargstame motinystės kelyje, prisiminkime, kad mūsų, nors ir netobula, meilė daro stebuklus.Tėvų meilė, artumas, buvimas su vaiku daro tokį didelį poveikį, kad net gali pakeisti genus, lemiančius vaiko ateitį. Psichologė Mickevičiūtė teigia: „Įrodyta, jog net ir turint nerimą lemiantį geną, tačiau kūdikystėje turėjus saugaus ryšio su mama patirtį, vyksta pokyčiai DNR grandinėje, ir suaugus nerimo sutrikimų galima išvengti.“

Panašią istoriją knygoje „Motinystės paslaptys“ pasakoja mama Solveiga apie savo sūnų, kuriam buvo nustatytas įvairiapusis raidos sutrikimas, daug autizmo bruožų. Suvokusi jo sutrikimus, mama ėmė ruošti sūnų gyvenimui: „Tiesiog mylėjau jį ir mokiau mylėti „normalų“ gyvenimą. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo lengva ar paprasta: kainavo daug vidinių jėgų - būdavo, jog kartais ir palūždavau, bet nė akimirkos nesigailėjau. Bėgo metai. Mačiau daug teigiamų pokyčių jo raidoje - jis gebėjo beveik viską atlikti kaip ir jo bendraamžiai“. O vėliau, po trejų metų, prieš mokyklą apsilankius pas medikus ir atlikus tyrimus, „medikų nuostabai ir visų džiaugsmui, išvydome neįtikėtinus pokyčius - tai buvo tarsi dviejų skirtingų vaikų ligų istorijos, tarpusavy neturinčios nieko bendro.“

Primestos vertybės žeidžia tiek mamą, tiek vaiką

Mes, mamos, mylime vaikučius ir jaučiame, kad reikia su jais daugiau pabūti, nesinori bėgti į darbus, palikus juos kažkam kitam. Tačiau kartais mus priverčia aplinkybės ar finansų trūkumas. Kaip gerai, kad Lietuvoje vaikučius mamos gali auginti net iki trejų metų. Ko nepasakysi apie kitas Europos šalis, kuriose net kelių mėnesių mažylius jau neša į darželius. Tačiau A. Žarskus perspėja, kad hiperaktyvumo, agresyvaus elgesio, nesugebėjimo sutelkti dėmesio ar mokytis priežastys kyla iš silpno vaiko ryšio su šeima, nesaugumo bei mamos noro netrukus po gimdymo eiti į darbą.

Pamenu, kaip mano močiutė dar vaikystėje pasakojo, kad jos tėvų šeimoje gimė dešimt vaikų, bet užaugo tik penki. Tuomet man tai buvo paprasta jos šeimos istorija. Visai neseniai, jau pati augindama ne vieną vaiką, suvokiau, kokia tai buvo didelė šeimos tragedija - gimsta vaikelis ir vos sulaukęs kelerių metukų, miršta. Ir taip ne vienas, o net keli… Supratau savo promočiutės neviltį, skausmą. Tik tuomet suvokiau, kodėl ji ėmė intensyviai ieškoti Dievo ir tapo itin pamaldi. Būtent vėliau visi gimę keturi vaikai išgyveno… Kadaise tai buvo skaudi Lietuvos kasdienybė - daug vaikų gimdavo, bet nemažai mirdavo. Nežinau, kodėl taip būdavo, bet kai ką suprasti padeda šie Šaulio Štamferio žodžiai apie Lietuvos žydų šeimą: „Žydų gimstamumas buvo mažesnis nei kitų Lietuvos gyventojų, nors žydų skaičius augo greičiau nei nežydų. Pagrindinė šios demografinės prieštaros priežastis - mažesnis vaikų mirtingumas. Valstietės motinos išeidavo dirbti laukuose, kūdikį palikusios senelių globai, vaikus tekdavo gana anksti atjunkyti nuo krūties. Žydų šeimoje buvo įprasta, kad moterys, dažnai dirbusios prie namų, ilgai kūdikį maitindavo natūraliai, jį rūpestingai prižiūrėdavo, todėl vaikai augo sveikesni.“ (Šaulis Štamferis. Šeima. „Žydai Lietuvoje“.)

Ačiū Dievui, kad šiandien nebėra tokio didelio kūdikių mirtingumo, tačiau kas žino, kiek miršta dar tik užsimezgusių gyvybių, kai tėvai ryžtasi darytis abortus? Ar tai nėra kita medalio pusė - daugiau išgyvena gimusių vaikų, bet daugiau jų netenkame dėl abortų? Visuomenėje bandoma formuoti naujas vertybes, teigiant, kad moteris turi teisę rinktis - gimdyti ar ne. Tačiau ar ši tariama vertybė nėra primesta? Ar ji nekyla iš egoizmo, noro gyventi sau, savo malonumui? Vis dėlto „iš visų moterų teisių nuostabiausia teisė yra būti mama“ (Lin Jutang).

Kita vertus, neužtenka pasirūpinti tik tuo, kad vaikas būtų aprengtas ir pamaitintas, - jei tėvai neskiria dėmesio mažam kūdikėliui ar ūgtelėjusiam mažyliui, jo siela sužeidžiama, ir to padarinius jis išgyvens visą gyvenimą. Sandfordai teigia: „Mes, krikščionys, per ilgai leidome, kad motinos, vos pagimdžiusios kūdikį, skubėtų į darbą. Beveik visiškai nenutuokdama, kad jos fizinis artumas yra gyvybiškai reikalingas kūdikiui, ji samdo auklę arba atiduoda vaiką į lopšelį. Ji mano, kad kūdikis dar neturi proto, todėl nesvarbu, kur jis būna. Išauklėta materialistinės kultūros, ji dažniausiai nežino, kad jos kūdikis turi dvasią, jaučiančią mamos buvimą ar nebuvimą. Taip kūdikis auga be motinos ir pirmuosius šešis be galo svarbius mėnesius. Taip auga ateities tėvai, neturintys žmogiškos šilumos […].“

Kai mamos stabteli, vaikai skleidžiasi

Mažo vaikelio auginimas - tai laikas, kai mamai tenka stabtelėti visuomenine prasme. Dėl vaiko ji turi palikti ne tik darbą, bet kartais ir savo pomėgius. Tačiau šiuo laiku ji pati labai keičiasi, atranda naujus pasaulius, išgyvena gyvybės trapumą ir savo bejėgiškumą. Kartais moteris atranda net save, savo naujus talentus ir net pakeičia darbo profilį. Bet visų svarbiausia, kad ji išgyvena motinystę visomis jos spalvomis - tai, kam buvo sukurta.

Šiandieniniame pasaulyje sunku stabtelti, nes visi aplinkui bėga... Tačiau kaip svarbu suprasti, kad mama be galo reikalinga tam bejėgiui kūdikėliui, kurio šiandien kiti nemato, nevertina. Jie nežino, kas iš jo išaugs, o mama žino, kad jos darbas vertingas. Tiesiog jos buvimas šalia toks į nieką neiškeičiamas.

Įdomiausia tai, kad šis motinystės virsmas, kai mama nurimsta ir apsisprendžia savo brangų laiką skirti vaikui, keičia ją pačią. Juk kai mažas kūdikėlis, dėl kurio aukotis buvo lengva, paauga ir tampa nepaklusniu nenuorama, trokštančiu atsiskirti nuo mamos, mama atranda savy ne tik meilės, bet ir išminties, kaip elgtis su nauju „iššūkiu“. Mamos puikiai žino, kas yra trejų metų krizė, kai staiga dvimetis angelėlis virsta neklaužada. Štai atėjo naujas etapas vaiko ir mamos gyvenime - vaikas nori atsiskirti, o mamai tenka apsišarvuoti kantrybe ir leisti jam toliau bręsti, suvokiant savo jausmus. Auga ir keičiasi ne tik vaikas, bet ir mama bei jos meilė. Tuomet ima pildytis ši Rašto eilutė: „Meilė kantri ir maloni, [...] neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, [...] visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa išveria“ (1 Kor 13, 4-7).

Vaiko auginimas - tai laikas mamos gyvenime, kai šalia auga, perima jos vertybes, meilę Dievui ir gyvenimui naujas, mažas žmogutis, bet kartu ir joje pačioje bręsta vaisiai amžinybei - meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23). Argi ne toks Kūrėjo tikslas?

Tad nepamirškime, kokios svarbios esame savo vaikams, nes „per šešerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas išmoksta daugiau, negu per visą likusį gyvenimą, net jeigu vėliau ir įgyja keletą mokslinių laipsnių. Pirmaisiais metais jo mokymasis yra daug intensyvesnis negu visais likusiais. […] Auklėjimas prasideda nuo gyvybės užsimezgimo įsčiose, tęsiasi iki gimimo ir pagreitėja bei sustiprėja, kai vaikas ateina į šį pasaulį. Pačiais pirmaisiais metais formuojasi jo charakteris ir individualybė. Gyvenimas, o ne gimnazijos klasė, yra mūsų mokykla. Norėdami suprasti krikščioniškos šeimos unikalumą, turime gerai žinoti, kad dvi svarbiausios sielos dalys - charakteris ir individualybė susiformuoja per pirmuosius šešerius metus. Visas vėlesnis mokymasis yra tik karkaso užpildymas ir eksterjero dailinimas ant šio pamato. Tai supratus, iš esmės gali pasikeisti mūsų požiūris į vaikų auginimą.“ (Dž. ir P. Sandrfordai)

Literatūra:
Džonas ir Polė Sandfordai „Krikščioniškos šeimos atstatymas“
Cornelia Nitsch „Berniukai tiesiog kitokie“
Anne Howard „Mielai mamai“
Dalia Mickevičiūtė „Tėvų nulipdyti“
Erikas Fromas „Menas mylėti“
Aleksandras Žarskus.
Anna Kirijeva Vinkovskienė „Tėvas - pagalbininkas, partneris, draugas“
Virgilijus Skirkevičius. Paskaita „Vaiko vystymasis“.
„Motinystės paslaptys“