Ar šiandien motinystė turi vertę?

Ką galėčiau apie motinystės vertę pasakyti aš, penkių vaikų mama, vakarais dirbanti valytoja (kada gi daugiau dirbti, kai namuose maži vaikai), o dienomis šluostanti savo vaikams varvančias nosis, gaminanti valgį, skalbianti purvinus drabužius, baisiai pavargstanti nuo triukšmo, nepasitenkinimo šūksnių, nesibaigiančių kovų ir kitų „nelaimių“? Juk ir mano vaikai - ne „vunderkindai“, mokosi vidutiniškai, lanko „tik“ po vieną užklasinį būrelį, be to, penkiametė vis dar švepluoja, o mažiausiasis, trimetis, nesugeba suregzti bent dešimties normalių žodžių. Eilinis prakutęs žmogus greičiausiai pasakytų: „Na ir nevykėlė!“ Būtent tai ir matau akyse žmonių, kuriems kartais norisi pasiguosti ir papasakoti, kaip sunku auginti vaikus. Drąsesni tiesiai šviesiai paklausia: „Jeigu jau tau taip sunku, kodėl nepasidarei aborto?..“ Labiau pažengusios moterys skuba pasidalinti savo patirtimi, kaip apsisaugoti nuo nėštumo. Be abejo, išgirstu ir susižavėjimo šūksnių, ir pagyrų, bet jie itin reti ir dažnai nenuoširdūs.

Kaip jaučiuosi? Žinoma - nevykėle. O kaip dar kitaip turėčiau jaustis? Nevykėlė dėl to, jog neturiu, kuo pasigirti; nevykėlė, nes suprantu, jog visiškai nemoku auklėti vaikų; nevykėlė, nes tam, kad pasakyčiau „Myliu“, turiu įdėti visas pastangas, ir vis tiek tai mano lūpose skamba apgailėtinai dirbtinai. Manęs niekas neišmokė reikšti savo jausmų, tinkamai reaguoti į kitų, ypač vaikų, emocijas. Su kiekvieno vaiko gimimu ir pirmosiomis augimo krizėmis pasijuntu beviltiškai serganti, tarsi augantys vaikai vis labiau atskleistų mano vidinę tuštumą, klaikią realybę, jog esi suluošintas žmogus iki pat savo esybės gelmių. Suprantu, jog kelias, kurį pasirinkau, yra be galo sunkus, nes motinystė - labiausiai pažeidžiamas moters gyvenimo etapas, kai vėl ir vėl atsiveria vaikystės žaizdos, patirtos net iš artimiausių žmonių, kai tavo pačios vaikai gali skaudinti iki širdies gelmių, kai visuomenės nesupratimas, nepalaikymas smenga širdin tarsi skaudūs peilio dūriai. Skausmas, susimaišęs su laimės jausmu, taip aptemdo protą, jog kartais nebesuprantu, kam esu, kodėl esu ir ar motinystė turi kažkokį tikslą ir vertę.

„Esu bloga mama“ - mintis, kuri nuolatos sukasi mano galvoje. „Bet palauk, juk tu pagimdei penkis vaikus, nedaug kas Lietuvoje ryžtasi tam, juk tu - didvyrė!“ - girdžiu draugių padrąsini¬mus, kuomet bandau joms išlieti savo jausmus. Iš tiesų Lietuvoje, šalyje, kurioje kas antras dar negimęs vaikas yra nužudomas, priimti kiekvieną ateinantį į pasaulį mažylį nėra lengva. Kiekvieną kartą supratusi, jog laukiesi, patiri, kaip iš po kojų slysta žemė, vėl ir vėl supranti, jog teks atidėti savo planus ir norus, atiduoti savo gyvenimą naujai gyvybei, atremti nustebusius žvilgsnius, klausiančius: „Ką, ir vėl..?“ Na, ir žinoma, tas vėl ir vėl iškylantis jausmas: „Esu nevykėlė...“

O juk norisi būti tvirtai kaip uola, apskaičiuoti, pamatuoti, pasverti, viską kruopščiai suplanuoti: ar galėsime išmaitinti dar vieną vaiką, ar turėsime už ką į mokslus išleisti ir t. t. Galiausiai pamąstyti, kokioje šalyje gyvename (juk čia ne Amerika!) ir... imti tvirtai gyvenimą į SAVO rankas: susileisti didžiausią leidžiamą dozę hormonų, prisistatyti savo organizme kiek galima daugiau „užtvarų“, kurios apsaugotų nuo nepageidaujamų vaikučių... Kartais klausiu savęs: „Kas gi man neleidžia taip elgtis? Kodėl negaliu būti tokia tvirta ir nepajudinama?“ Gal per daug žinau apie tokius „laimingo gyvenimo“ preparatus? Bet visgi išlieka klausimas: kodėl aš nesugebu susikurti palaiminto gyvenimo be rūpesčių, gyvenimo sau?

Kartais taip džiaugiuosi, matydama daugelio mamų ryžtą „sutvarkyti“ ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvenimą. Dar vaikučiui negimus, jos užregistruoja jį į darželį-lopšelį, kad, neduok Dieve, nereikėtų sėdėti su juo namuose ilgiau, nei suplanavo valstybė, darbdavys. Kokios drąsios, organizuotos, kokios pavyzdingos mamos, besirūpinančios šeimos pragyvenimo resursais, savo atžalų ankstyvąja socializacija, integracija, visapusišku išsilavinimu. Na, šiuo klausimu aš - visiška nevykėlė.

Šiandien, vaikus namuose auginanti jau beveik penkiolika metų, nemanau, jog motinystė - tai įkvepianti kelionė, kuri atneša vien džiaugsmą, laimę ir jausmą, jog realizavai save, įgyvendinai savo svajonę. Jeigu taip būtų, nemanau, jog moterys, mamos mūsų kultūroje taip ugningai siektų realizuoti save, darydamos profesinę karjerą, siektų kuo aukštesnio išsilavinimo. Šiandien moterys, auginančios vaikus, nesijaučia realizuojančios save motinystėje. Juk jeigu jau taip protingai pamąsčius, kiekviena diena su augančiais žmogučiais, kurių, pasak psichologų, kiekvienas išgyvenimas, geras ar blogas, meilės pajautimas ar nepajautimas, deda pamatą jo gyvenimo pastatui. Ar šis bus kreivas, ar tiesus, ar sugrius, ar išstovės, priklauso nuo pirmųjų ikimokyklinių jo gyvenimo metų. Ši protinga mintis, pasirodo, ne tokia jau ir protinga, pasižiūrėjus, kiek „daug“ mamų pasilieka su savo atžalėlėmis namuose iki trejų-šešerių metukų...

Tad ar motinystė vertinga? Šiai dienai išties jos vertę įžvelgiu gana miglotai. Jei tai būtų netiesa, nesijausčiau taip kvailai, sėdėdama su vaikais namuose šitiek metų. Manau, šią vertę suprasti ne taip jau ir paprasta, kai diena iš dienos jautiesi atiduodąs (tiksliau - grobstomas, nes vaikai patys dažniausiai pasiima iš manęs, ko jiems reikia šiai dienai) save ir pasiliekąs tuščias. Ši tuštuma, taip dažnai atverianti tavo žaizdas, netobulumus, vienatvę, dažną kartą nieko nekalba apie tavo triūso vertę. Belieka jausmas, jog esi nevykėlė, nes tiek mažai laimėjimų, pergalių motinystėje, susijusių su tavo, kaip moters, asmeniu. Be abejo, smagu, kai vaikutis išmoksta kalbėti, vaikščioti, elgtis mandagiai ir kt. Džiaugiesi už jį, bet kai eilinį kartą apvirsta sriubos dubuo, eilinė isterija parduotuvėje, nepaklusnumas, nepagarba, tingėjimas, dvejetai, atsikalbinėjimai, pagalvoji: kam visa tai?

Ar daug mamų Lietuvoje supranta motinystės vertę? Turbūt ne. Tai galime matyti pasižiūrėję į eilinės moters gyvenimą. Tai, jog motinystė tapo bevertė, liudija ir visuomenės požiūris į ją. Motinystė nėra palaikoma, remiama, mamas mažai kas drąsina, apeliuodamas į tikrąsias, amžinąsias vertybes, joms mažai kas pasiūlo pagalbą, pasako, kokia ji svarbi savo vaikams. Visuomenė veikiau pasiūlo greitai ir neskausmingai kuo greičiau vaiku „atsikratyti“ - atiduoti į vaikų darželį vos sulaukus pusantrų metukų, neva jam ten bus geriau visais požiūriais. Tai, jog Lietuvoje įstatymiškai įteisinti abortai, nekalbant ir nemokant apie jų pasekmes, dar kartą patvirtina skaudžią tiesą: mes išties sunkiai sergame, ir kalbėti apie tai, jog motinystė turi vertę, - tai mesti iššūkį visai mūsų visuomenei bei kultūrai.

Tad aš, kaip netobula mama, netobulai auklėjanti savo vaikus, dažnai susierzinanti dėl smulkmenų, dažnai pykstanti ir širstanti bei ne¬mokanti parodyti savo tikrųjų jausmų, šiandien suprantu, jog visgi esu savo vaikams vienintelė ir nepakeičiama. Žinau, jog šį pašaukimą gavau iš Dievo, kuris žino, kam jį davė ir dėl ko. Negaliu gyventi kitokio gyvenimo, nei esu išmokyta Jo Dvasios ir Jo Žodžio. Negaliu aplink savo širdį pasistatyti užtvarų, apsaugančių nuo nemalonių jausmų, nuoskaudų, nuo savęs pačios. Noriu gyventi tikrą gyvenimą, išgyventi jį su visomis spalvomis: tamsiomis ir šviesiomis. Galbūt todėl taip dažnai šiame pasaulyje jaučiuosi paprasčiausia nevykėle...