Aš esu tėvas. Tikrai?

Kartą interneto platybėse ieškojau filmo apie tėvystę, tėvų ir vaikų santykius. Atradau vieną svetainę, kurioje siūlė peržiūrėti 10 filmų, skirtų šeimai. Peržvelgiau visų filmų aprašymus, bet, deja, nė vieno filmo turinys nepatraukė mano dėmesio.

Kasmet birželio pirmą sekmadienį švenčiama Tėvo diena. Wikipedijoje rašoma, kad šį judėjimą tėvams pagerbti sukūrė 1910 m. LouisaDodd. Jos motina mirė gimdydama šeštą vaiką, ir tuomet tėvas vienas užaugino visus vaikus. Tai iš tiesų gražus tėvo pavyzdys. Pamenu, kaip dar pats būdamas studentas studentų miestelyje matydavau vieną tėvą, kuris po žmonos mirties vienas augino vaikus. Tuomet stebėjausi: kaip jis taip gali?

Deja, ne visi gali pasidžiaugti, turėję mylintį ir rūpestingą tėvą. Žinome ir daug priešingų pavyzdžių. Tačiau nenorėčiau jų minėti - ne dėlto, kad ignoruočiau, tarsi gyvenime jų nebūtų, bet todėl, kad jie nieko neugdo. Kaip ir kriminalinės žinios ar kiti žiaurumai, kurie nestatydina nė vieno žiūrovo ar klausytojo.

Tėvystė yra pašaukimas. Jai reikia subręsti. Jauni vyrai, tapę tėvais, bręsta. Ar visi vienodai bręsta, sunku pasakyti. Tenka girdėti apie vyrus, fiziologiškai pasiekusius brandų amžių, tačiau besielgiančius tarsi paaugliai, kurie taip ir neišmoko rūpintis kitais.

Žymus psichoterapeutas Viktoras Franklis apie brandą sako taip: „Kuo labiau žmogus pamiršta save ir duoda save, tuo jis žmogiškesnis“. Kas tampa žmogiškesnis, tas bręsta. Brendimas yra savęs viršijimas ir turi dvi puses: save pamiršti ir save duoti.

Taip moteris tampa ir bręsta kaip motina, kai pamiršusi save atiduoda savo vaikams. Ir vyras bręsta kaip tėvas ir žmogus, kai pamiršęs save atiduoda savo šeimai, - rašo K. Trimakas savo knygoje „Asmenybės raida gyvenime“. Viršyti save reiškia palikti savo interesus, opas ir rūpesčius ir atsiduoti kitų reikalams, kurie yra svarbesni.

„Brendimo didžioji kliūtis yra egocentriškumas, t. y. kai dėmesys, mintys, jausmai, norai ir veiksmai sukasi vien apie save. Egocentriškumo dar uždaresnė forma yra egoizmas, kai, siekiant savo paties naudos, ignoruojami, išnaudojami, skriaudžiami ar žalojami kiti. Pamirštant save, viršijant save, nugalimas egoizmas ir egocentriškumas“ (K. Trimakas. „Asmenybės raida gyvenime“). Taigi, anot įvairių autorių, asmuo tampa žmogiškesnis, kai jis rūpinasi kitais ar kitų gerove, kai jo dėmesys, mintys, jausmai, norai ir veiksmai skiriami kitiems.

Neseniai teko dalyvauti darželyje, šeimos dienos šventėje, kurios metu mano jauniausias sūnus (5 m.) deklamavo eilėraštį apie tėtį.

Tėtės rankos duoną raiko, 
Tėtės rankos kaltą laiko, 
Kala, tepa, tašo, dažo 
Ir mane nešioja mažą. 


Šiame vaikiškame eilėraštuke daug kas pasakyta apie tėtį. Stebuklingos tėtės rankos viską daro. Tėtės rankos labai reikalingos vaikui. Jis teikia saugumą, ramybę.

Vaikui reikia tėčio. Tai ypač pastebiu, kai namuose nebūnu ilgesnį laiką. Man sugrįžus namo, dukra visuomet pasitinka mane pirmoji.

Vaikui reikia ne nuolatos skubančio ir amžinai neturinčio jam laiko tėvo. Skaitant knygą „Kieno šis vaikas“, sudomino vienas atsitikimas. Kartą sekmadieninės mokyklos vadovą pakvietė į svarbų susitikimą ir jis labai skubėjo, kad nepavėluotų. Tuomet gatvėje vienas vaikas paprašė jo sutaisyti sulankstytą akinių rėmelį. Jis jau norėjo pasakyti, kad labai skuba, tačiau suprato, kad šiam vaikeliui yra svarbiau sutaisyti akinius. To mokytojo prioritetas - skirti dėmesį vaikams, o ne svarbiems susitikimams su labai svarbiais žmonėmis, dėdėmis ir tetomis.

Vaiko pasaulis pilnas lakios vaizduotės. Kaip jis laukia tėvo pasakos kas vakarą, nes vakarais gimstančios pasakos būna pačios įdomiausios. Jose galima pakeliauti po šokoladinį miestą, palandžioti po milžinišką moliūgą, sutikti devyngalvį slibiną ir drąsų jaunikaitį, kuris nugali slibiną ir išvaduoja princesę.

Klausantis tėvo pasakų, vaiko širdyje gimsta narsūs karžygiai, puikūs pasakoriai, ateityje būsiantys puikūs tėvai savo vaikams.

Vaikai turi daug klausimų. Kada gi juos užduoti, jei tėvas nuolatos užsiėmęs? 
O kas su jais pasigalynės ar pajodinės ant tėtės kaip ant kokio buliaus? Kas vaiką išmokys žaisti šachmatais? Kas eis pamėtyti kamuolio į krepšį?

Taip, vaikai gali ir vieni pažaisti, vieni pamėtyti kamuolį į krepšį, juos gali išmokyti svetimi mokytojai, treneriai. Kiti gali viską padaryti ir išmokyti. O kur tėvas? Ką jis veikia? Juk jis taip gali ir nepamatyti, kada vaikas parašė pirmą žodį, kada paskambino pianinu pirmą akordą, kada įmetė į krepšį pirmą kamuolį.

Iš tikrųjų tėvystė yra gana paprasta, ir vaikui daug nereikia, kartais tik trupučio dėmesio. Priminti daugybos lentelę, kartu pažiūrėti filmą ir jį aptarti. Išeiti į lauką kartu pavedžioti šunį. Džiaugtis, kai jis džiaugiasi, ir verkti, kai jis verkia. Neseniai mirė mūsų ištikimas šuo, su mumis gyvenęs 12 metų ir tapęs šeimos dalimi. Kai jis mirė, namuose buvo tikras gedulas. Liūdėjau kartu su vaikais, po to palaidojome mylimą šunį. Vaikai padarė jam kryžių ir užrašė jo gimimo ir mirimo metus.

Gyvenimas iš tiesų yra trumpas. Nepastebi, kaip greit pralekia metai. Žiūrėk, atrodo ką tik vaikas pradėjo vaikščioti, o jau dabar ir už patį beveik didesnis.

Šeima yra nuostabi Dievo dovana. Tėvystė - ne tik pašaukimas, bet ir tarnystė. Tėvo dienos proga pamąstykime, kokie mes esame tėvai. Ar tikrai jais esame?

Bendrinti: