Dviejų atlaidžių žmonių sąjunga (I)

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš  knygos „25 stebinančios santuokos“, kurią skaitydami iš arčiau susipažinsite su žymiu XX a. evangelistu Biliu Gremu ir jo žmona Rūta.

Mes visi girdėjome apie Bilį Gremą, tiesa? Apie šį pasaulyje gerai žinomą evangelistą tiek daug rašyta, kad jį iš karto atpažįsta, kai jis keliauja po pasaulį.

Tačiau koks Bilis Gremas buvo šeimoje?

O Rūta Grem? Kaip jai sekėsi prisitaikyti prie tokio įžymaus vyro?

Jūs žinote, kad nėra tipiškų santuokų. Galite būti tikri, kad Gremų santuoka taip pat netipiška. Iš šios santuokos galite pasimokyti kai ko, kas sustiprins ir jūsų santuokinius ryšius. Ji užaugo tarp misionierių Kinijoje. Jos tėvas buvo gydytojas presbiterijonas. Vakare visa jos šeima skaitė klasikus ir žaidė žaidimus.

Jis užaugo pienininkystės ūkyje Šiaurės Karolinoje. Jo tėvai apie tikėjimą kalbėdavo mažai. Jam labiau patiko stebėti beisbolą, nei lankyti mokyklą. Ir jis turbūt manė, kad Dostojevskis žaidė už „Raudonuosius" iš Cincinačio.

Jos šeimoje moterys buvo tiesmukos. Jo šeimoje kalbėjo vyrai.

Būdama paauglė, ji svajojo būti misioniere atokioje misionierių stotyje Tibete. Jis norėjo būti geriausiu aukščiausiosios beisbolo lygos atmušėju, užsikišusiu už skruosto kramtomojo tabako.

Ji – tai mergina Rūta Makju Bei. Jis – vaikinas Bilis Frenkas Gremas.

Bilis ir Rūta Gremai išgarsėjo visame pasaulyje. Tris dešimtmečius Bilis buvo įtrauktas į žmonių, kuriais Amerikoje labiausiai žavimasi, sąrašą. Vienas pasaulietinis žurnalas pavadino daktarą Gremą žinomiausiu žmogumi pasaulyje. Jis pamokslavo daugiau nei 100 milijonų žmonių ir dar daug kartų didesnėms minioms, kurios jo pamokslų klausė per radiją ir žiūrėjo per televizorių. Bilis dalyvavo susitikimuose su prezidentais, ministrais pirmininkais ir karališkaisiais asmenimis, neskaitant korporacijų vadovų ir finansų magnatų. Visos jo parašytos knygos tapo bestseleriais. Greičiausiai daugiau nei du milijonai žmo­nių nusprendė patikėti gyvenimą Kristui dėl Bilio tarnystės. Toks yra Bilis Gremas.

Tačiau, kaip pasakė vienas jų aplinkos žmogus: „Pusė Bilio yra Rūta.“

Į tai ji atsako: „Nesąmonė.“

Ji taip pat atšauna „Nesąmonė“, kai Bilis sako: „Dangus – tai kažkas panašaus į santuoką su Rūta.“

Bilis dažnai linksta prie pamaldžių ir didingų dalykų, o Rūta renkasi tai, kas praktiška. Kartą po pamokslo apie krikščionišką šeimą Bilis kaip visada paklausė žmonos, ką ji galvoja. Rūta atsakė: „Buvo geras pamokslas, išskyrus vieną dalyką.“

„Kas gi tau nepatiko?“

„Laiko paskirstymas.“

„Kas???“

„Laiko paskirstymas: tu vienuolika minučių vardijai žmonos pa­reigas vyrui ir tik septynias minutes – vyro pareigas žmonai.“

Tokia buvo Rūta.

Ji turėjo savo nuomonę. Nors Bilis buvo baptistiškų įsitikinimų, ji išliko lojali presbiterijonė.

„Mūsų santuokos pradžioje, – prisimena Rūta, – vienas labai išmintingas žmogus man pasakė, kad kai du žmonės dėl visko sutaria, vienas iš jų nereikalingas.“

Bilis ir Rūta sutarė ne visais klausimais. Ji pripažįsta: „Gyvenimas su Biliu Gremu nėra nesibaigianti romantika.“ Rūta Grem turėjo prisitaikyti prie tokio gyvenimo, kai vyro evangelisto kartais kelis mėnesius nebūdavo namie. Bet ji sako: „Nors mūsų šeimos gyvenimas kitoks nei kitų, jis įdomus ir teikia pasitenkinimą.“

Ko gero vieną iš svarbiausių laimingos santuokos priežasčių apibūdina mėgstamas Rūtos posakis: „Laiminga santuoka – tai dviejų atlaidžių žmonių sąjunga.“ Kita svarbi priežastis – humoro jausmas, kurį turėjo ir Bilis, ir Rūta. „Jei nežvelgi į viską per daug rimtai, – sakė Rūta, – net nesutarimas gali būti labai smagus.“

Bilis ir Rūta nebuvo labai panašūs. Bilis užaugo ūkyje, Rūta – nuo­šalioje Kinijos vietovėje. Bet ji buvo daug nagingesnė nei Bilis. Pagarba vienas kito stiprybėms, užuot nuolat niurnėjus dėl silpnybių, bėgant metams sustiprino jų šeimą. Visgi pirmaisiais santuokos metais jie turėjo vienas kitam nusileisti, prisitaikyti.

Bilis ir Rūta susitiko 1940 m., studijuodami Vytono koledže, Ilinojuje. Ji buvo dvidešimtmetė antro kurso studentė, jis – pirmo kurso studentas, bet beveik dvejais metais vyresnis.

Nuo to laiko, kai Bilis gyveno ūkyje Šiaurės Karolinoje, jis nuėjo netrumpą kelio atkarpą. Vidurinėje mokykloje Biliui patiko automobilių lenktynės ir merginos. Lenktynės jį jaudino, o merginų šiek tiek drovėjosi. Būdamas šešiolikos, Bilis išvydo į jį nukreiptą evangelisto pirštą. „Prisimenu tą didelę naštą, kad Dievo akivaizdoje esu nusidėjėlis, ir pragaro bei teismo baimę.“ Netrukus, išėjęs į priekį, jis pavedė savo gyvenimą Jėzui Kristui.

Likusias dienas vidurinėje mokykloje jis buvo, anot jo trenerio, „įdomus, provokuojantis ir įkvepiantis šventojo ir velnio hibridas, kuriame vis labiau ryškėjo šventasis.“ Baigęs mokyklą, Bilis įstojo į fundamentalistinių pažiūrų Bobo Džounso koledžą, kuriame ištvėrė vieną semestrą. Mat ūkyje jis buvo laisvas kaip paukštis, o griežta koledžo dienotvarkė „uždarė jį į narvelį“. Jis negalėjo pakelti laisvės suvaržymo. Be to, koledžo valdžia keletą kartų barė jį dėl to, kad jis nesilaiko taisyklių.

Tada Bilis įstojo į kitą neakredituotą švietimo įstaigą – Floridos Biblijos institutą. Būtent čia Bilis pradėjo pamokslauti ir labiau subrendo. Pirmųjų mokslo metų pabaigoje jis vos nesusižadėjo. Tačiau po keturių mėnesių mergina paskelbė, kad nutraukia jų „susitarimą“, nes nori tekėti už kito studento. Bilis jautėsi sugniuždytas. Draugui jis rašė: „Mano danguje nebeliko žvaigždžių. Nėra dėl ko gyventi. Mes išsiskyrėme.“

Netrukus jis priėmė du sprendimus: pirma, ateityje atsargiau įsitraukti į santykius su merginomis, antra, susitelkti į vieną konkretų pašaukimą. Namiškiams jis rašė: „Mama ir Tėti, jaučiu, jog Dievas pašaukė mane būti pamokslininku.“

Būdamas beveik dvidešimt dvejų, Bilis išvyko į Vytono koledžą pasiruošti tarnystei. Tai buvo jau trečias koledžas, kuriame jis mokėsi, bet jį vis tiek priėmė tik į pirmą kursą.

Biliui, kurio Šiaurės Karolinos tartį vos galėjo suprasti vidurio vakarų valstijų gyventojai ir kuriam žvarbūs šiauriniai orai buvo beveik nepakeliami, atrodė, kad Ilinojus yra užsienio šalis. Tiesą pasakius, jis svarstė mesti mokslus. Bet dar nepriėmęs rimto sprendimo, jis sutiko šviesiai rudų akių brunetę iš Kinijos.

Nors Rūta manė, kad Bilis yra išstypėlis, ji įsimylėjo jį jau po pirmo pasimatymo. Vien tik jo lėkimas laiptais į viršų vertė ją manyti, kad jis žino, kur eina, ir skuba ten nusigauti. Ji tuo žavėjosi. Nepaisydamas pasiryžimo stačia galva nenerti į draugystę su merginomis, Bilis įsimylėjo iki ausų. Po pirmo pasimatymo jis rašė motinai, kad „negali patikėti, jog kokia nors mergina gali būti tokia graži ir miela." O Rūta nuėjo į savo kambarį ir „pasakė Viešpačiui, kad, jei galėtų praleisti likusią gyvenimo dalį tarnaudama Jam su Biliu, laikytų tai didžiausia privilegija". Rūta Makju Bei jau buvo pragyvenusi dvidešimt vienus įsimintinus, įvykių kupinus metus. Jos tėvas ir motina susituokė Veinsbore (Virdžinijos valst.), vos keli šimtai kilometrų nuo Bilio Gremo gimtinės, netoli Šarlotės miesto. Bet 1916 m. gydytojas Nelsonas Belas išsivežė žmoną į Šiaurės Kiniją tarnauti Dievui misionieriškoje ligoninėje. Būtent ten po ketverių metų gimė Rūta, antroji iš trijų Belų dukterų.

Dienos Kinijoje buvo audringos. Rūta sako: „Neprisimenu, kad būčiau kada nors ėjusi miegoti laukuose aplink namą negirdėdama šūvių.“ Vaikams nebūdavo leidžiama be suaugusiojo išeiti už misijos teritorijos ribų. Toje Kinijos dalyje visur knibždėjo maištininkų, ginkluotų plėšikų ir grobikų.

Nors ir buvo dėl ko nerimauti, Rūta nebijojo. „Manau, kad didžiausias mamos nuopelnas – kad mes, vaikai, niekada nematėme mamos baimės, tad ir patys niekuomet nebijodavome.“

Rūtos tėvų namai buvo išsilavinusių misionierių namai, kuriuose skambėjo juokas, buvo daugybė įvairiausių knygų – nuo detektyvų iki klasikų kūrinių – ir diskusijų biblinėmis temomis. Biblijos studijos turi būti malonios – tai buvo Rūtos devizas.

Humoro jausmą ji greičiausiai paveldėjo iš tėvo: „Jis mokėjo pasijuokti iš kiekvienos situacijos“, – pasakojo Rūta.

Ji neatsimena tokio meto, kai nemylėjo Viešpaties. „Ankstyviausi mano prisiminimai – didžiausias dėkingumas Dievui, kad taip stipriai mane pamilo, jog atsiuntė savo Sūnų numirti už mane.“

Nors mergaitės buvo gerai auklėjamos, Rūta ir vyresnė jos sesuo Roza nuolat pykosi. „Kai tėvai po pietų išvykdavo į kliniką, mes kovodavome žodžiais, rankomis ir kojomis, o tarnai susirinkdavo aplink ir bandydavo atspėti, kuri laimės.“ Vakarais visa šeima skaitydavo klasikus (Rūta labiausiai mėgo Dikensą ir Skotą) ir žaisdavo žodžių žaidimus, karomą* arba flinčą**. Sekmadieniais tėvai rengdavo viktorinas iš Biblijos, tad vaikai labai stengėsi kuo geriau išmanyti Raštą. Rūtos motina rūpinosi vaikų išvaizda. Ji nenorėjo, kad jų drabužiai būtų suglamžyti. Pritardama motinos filosofijai, Rūta sako: „Nesirūpinti savo išvaizda yra priešinga moters prigimčiai.“ Rūtai artėjant prie paauglystės, motina rašė: „Rūta auga greitai, ji šiek tiek išsiblaškiusi.“ Galbūt ji buvo išsiblaškiusi, bet kartu ir atsidavusi. Seseriai ji sakė, kad norėtų būti „pagauta ginkluotų plėšikų ir nukirsdinta, nužudyta dėl Jėzaus“.

* orig. Carrom – stalo žaidimas (vert. past.) ** orig. Flinch – kortų žaidimas (vert. past.)

Bus daugiau

Bendrinti: