Į Jėzų orientuota tėvystė į vaiką orientuotame pasaulyje

Jei esate panašus į mane, greičiausiai trokštate, kad jūsų vaikai mylėtų Jėzų, žmones ir tarnautų Jo karalystei. Žinoma, turiu ir daugiau vilčių bei svajonių, tačiau aš savo maldose dažniausiai grįžtu prie šių.


Turbūt visi galėtų patvirtinti, kad tėvystė yra sunkus darbas, tačiau tapti tokiu tėvu, kokiu Dievas nori, kad taptum, - dar sunkiau. Žinome, kad egzistuoja dvasinės gairės, kaip reikia auklėti savo vaikus, todėl mes turime rimtai prisiimti šią atsakomybę ir visiškai pasitikėti Viešpaties malone ir išmintimi, kai mus ištinka nesėkmės.

J. D. ir Veronika Greearai yra paruošę septynių dalių seminarą: „Pasirengę pradėti: į Jėzų orientuota tėvystė į vaiką orientuotame pasaulyje“. Šiek tiek apie šiuos Dievo tarnus: 2002 metais J. D. Greearas tapo vienos baptistų bažnyčios, kurią lankė 300 žmonių, pastoriumi. Jis troško, kad Evangelija pasiektų tiek jo vadovaujamą bendruomenę, tiek pasaulį. Žurnalo Outreach duomenimis, jau kelerius metus iš eilės ši bažnyčia yra viena iš 25 sparčiausiai augančių bažnyčių JAV - kiekvieną savaitę čia susirenka apie 8 000 garbintojų. „Evangelija yra visa, ko reikia Bažnyčiai. Džiaugsmas, drąsus tikėjimas ar radikalus dosnumas gimsta sutelkiant dėmesį ne į šiuos dalykus, bet į tai, ką Dievas padarė dėl mūsų. Mes tampame tuo, kuo Dievas nori, kad mes būtume, tuomet, kai mažiau dėmesio skiriame tam, ką turime dėl Jo padaryti, bet daugiau mąstome apie tai, ką Jis padarė dėl mūsų“, - sako J. D. Greearas. Gyvendamas ir tarnaudamas tarp musulmonų, jis trokšta, kad kiekviena tauta žemėje pažintų Dievo meilę, pamiltų Kristų ir atrastų Dievo išgelbėjimą per Kristų.

J. D. Greearas su žmona Veronika augina keturis vaikus. Tad šįkart pakviečiau juos pasikalbėti apie tėvystę.

Pasaulis sako, kad tėvų dėmesio centre turėtų būti vaikai, o jūs, kaip pastorius, sakote, kad tėvų dėmesys visų pirma turėtų būti nukreiptas į Jėzų. Tiek tėvų, tiek bažnyčios atsakomybė - mokyti jaunąją kartą Evangelijos. Kai kurie žmonės, išgirdę tokį teiginį, gali pagalvoti, jog tai reiškia susodinti vaikus eilėmis ir skaityti jiems Biblijos istorijas. Tačiau jūs kalbate ne apie tai. Kaip jūs suprantate, ką reiškia perduoti vaikams Evangeliją?

J. D. Greearas: Dievas davė mums dvi Evangelijos „laboratorijas“ arba du „sodus“, kuriuose auginame ir ugdome savo vaikus, tai - šeima ir bažnyčia. Mokyti vaikus Evangelijos reiškia įtraukti juos į Evangelijos persmelktus santykius tiek šeimoje, tiek bažnyčioje. Tai, žinoma, apima ir Evangelijos doktrinos mokymą, bet ne tik. Mes turime puoselėti šeimos ir bažnyčios santykį, kad vaikams būtų veiksmingai perteikta Evangelija ir kad jie matytų Evangelijos veikimą kasdieniame gyvenime. Mokyti vaikus Evangelijos reiškia aiškinti jiems, ką jie mato, su kuo jie susiduria kiekvieną dieną.

Be to, Evangelijos mokymas turi būti pateiktas ir tarnystės kontekste. Evangelijos mokymas be tarnystės veda prie stagnacijos ir apatijos. Kaip galima tikėti Evangelija ir netarnauti? Mes turime parodyti vaikams, kad tikėjimas Evangelija įtraukia juos į nuostabiausią nuotykį visatoje.

Girdėdami apie tokius mokymus ar žvelgdami į pastorių šeimas, žmonės dažnai pagalvoja: „Žinoma, jie turi visas galimybes ir viską supranta. Mano šeima nėra tokia funkcionali. Mes - beviltiški“. Veronika, jūs su vyru atvirai kalbate apie iššūkius savo šeimoje. Kas suteikia jums vilties, kad ir tuomet, kai šeimos išgyvena sunkumų, Dievas nori padaryti kažką nuostabaus?

Veronika Greear: motinystė turbūt labiausiai patarnavo, kad aš suvokčiau, kaip labai man reikalinga malonė. Iki tol aš maniau, kad, skirdama pakankamai laiko ir įdėdama valios pastangų, pati galiu pasiekti rezultatų. Tačiau tapusi mama, nors buvau įsikvėpusi kaip niekad anksčiau, vis tiek jaučiausi niekingai. Mano vyras jautėsi taip pat.

Laimei, Dievas įkvėpė mane paskaityti apie disfunkcines šeimas. Tačiau skaitydama tų ne itin sėkmingų šeimų istorijas, mačiau, kaip Dievas pašaukė tuos žmones ir pakeitė jų gyvenimą, jų istorijas paversdamas nepaaiškinamos malonės jėgos pavyzdžiais. Dievas mylėjo juos ne todėl, kad jie buvo gražūs ar šaunūs. Jie tapo šaunūs, nes Dievas juos mylėjo.

Jei būdami visiškai nusivylę ir matydami savo bejėgiškumą, mes visgi galime pakelti akis į Jį ir tikime Jo gebėjimu išspręsti sudėtingas situacijas, kad ir kokios sudėtingos jos būtų, esame puikioje kompanijoje! Tik pagalvokite: dėl ko Dievas būtų leidęs Biblijoje papasakoti tiek istorijų apie nevykėlius žmones, kuriuos Jis vis turėdavo gelbėti, jei ne tam, kad užtikrintų, jog Jis mus myli, net jei mūsų šeimos išgyvena sunkius laikus? Jis gali mūsų šeimas pakeisti, kad taptume Jo malonės ir jėgos liudytojai.

Jūs daug kalbate apie Evangeliją ir tai, kaip svarbu, kad ji pasiektų mūsų vaikų širdis. Taip pat kalbate apie tarnystę ir tai, kad mes turėtume suvokti, jog mūsų vaikai visų pirma priklauso Dievui ir Jo tikslams. Kuo skiriasi vaiko globojimas ir vaiko ruošimas tarnystei?

J. D. Greearas: Galutinis tėvystės tikslas yra ne išlaikyti, o paleisti, ne išsaugoti, bet įgalinti. Mes tikimės, kad tėvai supranta, jog mes nemokome nesirūpinti vaikais ar neatsakingai stumti vaikus į bereikalingą pavojų. Tačiau daug krikščionių nesuvokia, jog Dievas patikėjo jiems vaikus, kad jie paruoštų juos įgyvendinti ne tėvų planus, bet Jo tikslus.

127 psalmėje sakoma, kad vaikai - kaip strėlės karžygio rankoje. Strėlės kariui duotos tam, kad jis paleistų jas į mūšio lauką, o ne tam, kad jomis pasipuoštų. Taigi, jei tai, ką Dievas norėjo padaryti ginklu, jūs paversite savo namų papuošimu ar „baldu“, jūs ne tik sugriausite vaikams numatytus Dievo planus, bet ir atimsite iš jų tikėjimą!

Matote, Evangelija turi prasmę tik tada, kai jos mokoma tarnystės kontekste. Daug vaikų evangelinėse bažnyčiose nuobodžiauja, nes jų tėvai žvelgia į juos kaip į „baldus“ savo namams, o į bažnyčią - kaip į klasę, kur tuos „baldus“ turi paversti „krikščioniškais“. Tačiau vaikai yra strėlės, kurios skirtos būti paleistos.

Kalbėdami apie discipliną jūs sakote, kad ne tik krikščionys bando mokyti mūsų vaikus, kad priešas taip pat suinteresuotas jų mokymu. Ką turite omenyje?

Veronika Greear: Girdėjau sakant, kad šėtonas, kaltindamas dėl nuodėmės, iš pradžių smerkia dėl to, ką jūs padarėte, o baigia menkindamas jus, kaip asmenį. Šventoji Dvasia, priešingai, visų pirma padeda susivokti, kas visgi jūs esate, o po to padeda atstatyti tai, ką jūs padarėte.

Mes, kaip tėvai, norime, kad Šventoji Dvasia mus naudotų, kad mokytų mus pačius suvokti savo tapatybę Evangelijos šviesoje ir padėtų mums tai perteikti vaikams. Kai ištaisome tai, kas neteisinga, mes vis garsiau skelbiame, kad esame nauji kūriniai Kristuje.

Pavyzdžiui, kai mūsų vaikams sukanka 10 metų, mes padarome savybių, kurias mes, šeimos nariai ir artimi mūsų draugai, matome Viešpaties ugdomas vaikuose, sąrašą ir pakabiname jį vaiko kambaryje. Mes norime, kad vaikai suvoktų savo naująją tapatybę Kristuje, todėl ir skelbiame tas malonės apraiškas, pvz.: pastebime, kad vaikas rūpinasi jaunesniu broliu, dažnai pasisiūlo padėti. Užuot tiesiog pasakę „Puiku, ačiū“, mes stengiamės sakyti: „Tai liudija, kad Dievas veikia tavo širdelėje.“

J. D. Greearas: Čia galima pacituoti Martyną Liuterį: „Smerkiantis balsas tiksliai išvardija visas nuodėmes, kurias padarėme, tačiau Dievas dar garsiau užtaria mus savo Evangelija.“

Mes, kaip tėvai, mokydami savo vaikus norime garsiai kalbėti Evangelijos žodžius, norime, kad visi mūsų pamokymai būtų persmelkti Evangelijos.

Kaip Evangelija keičia mūsų tėvystę ir mūsų, kaip tėvų, tapatybę? Ypač suvokiant, kad mes visgi nesame tobuli tėvai...

J. D. Greearas: Apaštalas Petras Pirmojo savo laiško 5 skyriuje ragina bažnyčią tikėti pakeliančia, statydinančia Dievo malonės jėga: O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo (1 Pt 5, 10). Pergalę garantuoja ne charakterio stiprumas, ne stiprus Petro mokymas, misijos strategija ar charizmatiškas lyderis. Pergalę teikia Dievo malonė. Tai tinka ir kalbant apie tėvystę. Dievo malonė mūsų vaikų gyvenime yra didžiausia ir vienintelė mūsų viltis.

Daugumos krikščioniškų mokymų, kurie kitais atžvilgiais yra geri ir remiasi Biblija, bėda yra mokymas: „Daryk tai, ir tavo vaikai gyvens.“ Ironiška, tačiau toks požiūris tik atitolina mus nuo pagrindinio mūsų, kaip tėvų, poreikio - Dievo malonės.

Evangelija kalba ne apie tai, kaip mums pasiekti tašką, kuriame mums jau nebereikės Dievo malonės. Ne, priešingai - Evangelija padeda suvokti, kad Dievo malonė yra vienintelė mūsų viltis. Taip ir Evangelija persmelkta tėvystė - tai tikėti ir pasikliauti ne savo gebėjimais, bet Dievo troškimu išgelbėti.

Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Raimonda Jašinauskienė