Išmokime klausytis

Neseniai žiūrėjome vieną vaidybinį filmą, kuriame pasakojama apie paauglę, sukilusią prieš tėvų auklėjimą ir vertybes. Pačioje pradžioje duktė nori pasipasakoti tėvui apie savo bėdas, o pastarasis skuba užbaigti darbą ir taip įnikęs į kompiuterį, kad nė nepastebi, jog duktė nori pasakyti jam kai ką svarbaus. Ji stoviniuoja, kaupia drąsą, o tėvo akys įsmeigtos į ekraną. Galiausiai ji apsigalvoja ir, numojusi ranka, nueina šalin, taip nieko ir nepasakiusi. Vėliau filme atskleidžiama, kokias pasekmes paauglės gyvenime sukelia tėvo nesugebėjimas išklausyti.

O štai ir kitas puikus pavyzdys. Viena moteris apie savo tėvą mums parašė štai ką: Savo tėvu labai didžiuojuosi. Kadaise jis užėmė aukštą postą Indijos vyriausybėje. Nors turėjo daugybę darbo, jis niekuomet nesakydavo, kad jam trukdau. Rengdavosi jis nepriekaištingai. Prieš išeidamas į darbą, stovėdavo priešais veidrodį ir taisydavosi savo turbaną, o man būdavo leidžiama smalsiai paspoksoti. Iki šiol menu tas draugiškas iš po tankių antakių į mane žvelgiančias akis, švelnią jo šypseną, griežtus bruožus, erelišką nosį. Mano prisiminimai apie jį kuo geriausi. Labiausiai atmintin įstrigę tos akimirkos, kai įkišdavau nosį į jo darbo kambarį ir užtikdavau jį dirbantį. <…> Vaikystėje man kildavo aibės klausimų, į kuriuos knietėdavo kuo greičiau gauti tėvo paaiškinimus.

Prisimenu, kaip praverdavau jo kambario duris ir, matydama jį užsivertusį darbu, svarstydavau, ar nesutrukdysiu. Tada jis pakeldavo galvą, ir jo akys susitikdavo su manosiomis. Jis padėdavo į šalį plunksną, atsilošdavo krėsle ir sušukdavo: „Kyčia, čia tu?“ Tada aš lėtai, nuleidusi galvą įkiūtindavau pas jį, o jis nusišypsodavo ir ranka patapšnojęs gretimą kėdę sakydavo: „Nagi, eikš, širdele. Prisėsk.“ Paskui apkabindavo mane ir atidžiai pasižiūrėjęs į akis švelniai paklausdavo: „Na mieloji mano Kyčia, kas atsitiko? Klok.“ Ir šitaip kiekvieną mielą kartą. Tėvas nė karto nėra pavaręs manęs šalin. Jis nesupykdavo, kai jam sukliudydavau. Jei man kildavo klausimų ar bėdų, jis visuomet atrasdavo bent minutėlę laiko – atidėdavo į šalį visus darbus ir visą dėmesį skirdavo vien tik man. [1]

Taigi, kaip matote iš pavyzdžių, vienas tėvas mielai rodydavo dėmesį, o kitas buvo prastas klausytojas. Bendraujant su sutuoktiniu (kaip ir su vaiku) mūsų dėmesys yra meilės ženklas.

Tyrimų duomenimis, žodžiai nusako netgi mažiau negu dešimt procentų to, ką iš tiesų norime perduoti. Balso tonas perduoda keturiasdešimt, o kūno kalba – likusius penkiasdešimt procentų. Tai svarbu žinoti ir klausytojui, ir kalbėtojui.

Fizinis artumas palengvina bendravimą: pokalbis, kai šūkaujame iš vieno kambario į kitą, nėra labai veiksmingas. Jei sutuoktinis nori pasidalyti su mumis skausmingais, nemaloniais išgyvenimais, atsisėskime greta, apkabinkime ir atidžiai žiūrėkime į jį ar ją. Toks elgesys liudija, kad mes rūpinamės sutuoktiniu ir jį branginame. Akių kontaktas byloja: „Man įdomu tai, ką sakai. Skiriu tau visą savo dėmesį.“

 

Šalin trukdžius

Saila. Man labai sunku susitelkti pokalbiui su Nikiu, kai turiu nudirbti šimtą darbų. Štai, pavyzdžiui, Nikis gali ramiausiai bendrauti, kai aplink baisi netvarka. Jam tai nė kiek netrukdo. Jis gali tvarkytis ir tuo pat metu palaikyti gilų, rimtą pokalbį. Aš šitaip negaliu – jei aplink baisi netvarka, man galvoje tik viena mintis: kaip greičiau iškuopti šitą jovalą (suplauti krūvas nešvarių indų, sutvarkyti kambarius, sumesti drabužius į skalbyklę ir pan.). Žinau, kad tokiomis aplinkybėmis niekaip nesusitelksiu į tai, ką man nori pasakyti Nikis, todėl dažniausiai paprašau: „Gali duoti man bent dešimt minučių? Noriu šiek tiek apsitvarkyti.“ Tačiau kartais laukti laiko nėra. Tokiomis akimirkomis man prireikia milžiniškų pastangų, kad nustočiau ką nors dariusi ir sutelkčiau dėmesį į pokalbį.

Labai sunku susitelkti, kai fone didelis triukšmas.

Nikis. O aš negaliu susikaupti pokalbiui, jei būna įjungtas televizorius. Dar susitelkti man trukdo greta vykstantis pokalbis arba po akim besimėtantis laikraštis provokuojančia antrašte.

Tačiau dar didesnis trukdis už televizorių ar laikraštį yra tai, kad labai dažnai didžiąją pokalbio dalį mes galvojame ne apie kitą, o apie save. Tarytum mumyse būtų įmontuotas koks aparačiukas, nuolat blaškantis mūsų dėmesį. Kito žmogaus ištarti žodžiai sužadina mūsų prisiminimus, mintis.

Pavyzdžiui, vyras sako: „Žinai, šiandien buvau sutikęs Krisą. Pasirodo, jis ką tik palaidojo motiną.“ Ir mes akimirksniu prisimename, kaip patys jautėmės netekę tėvų. Arba žmona pasakoja: „Šiandien važiavau pro sodus. Kad būtum matęs, kaip viskas gražiai sužydėję.“ Ir mūsų galvą akimirksniu užplūsta niūrios mintys apie tai, kiek dar visko reikia nuveikti savam sode. Taigi šitaip mintys ir prisiminimai trukdo mums susitelkti ir klausytis pašnekovo, o mūsų komentaras, reakcija į sutuoktinio žodžius tokiu atveju gali būti nei į tvorą, nei į mietą.

Kartais labai sunku valdytis ir neleisti galvoje užvirti atskiram pokalbiui – ypač kai esame užsivertę darbais arba intensyviai galvojame apie kitką. Turėtume užsibrėžti tikslą atidėti į šalį visus trukdžius, darbus, mintis ir įsigilinti į sutuoktinio žodžius. Minėtasis autorius Styvenas Kouvis pabrėžia: Jei vienu sakiniu tektų nusakyti savo išmoktą pagrindinį tarpusavio bendravimo principą, suformuluočiau jį taip: Pirmiausia stenkis suprasti kitą, paskui – kad pats būtum suprastas.[2]

Ne veltui kinų klausymą simbolizuojančiame ženkle vaizduojamos akys, širdis, protas ir ausis.

Rodykite susidomėjimą

Jei pokalbio metu nusprendžiame rodyti susidomėjimą, turime klausytis labai atidžiai, antraip neilgai trukus atsijungsime. Viena moteris mums pasakojo apie savo apsilankymus pas mamą. Nuvažiavusi pas ją ji norėdavo pasikalbėti rimtais klausimais – apie gyvenimo prasmę ir pan. Tuo tarpu jos mama mėgdavo aptarinėti labai žemiškus, paprastus dalykus – ji kalbėdavo apie bulvių kainas, kaimynų šunis, televizijos programą ir pan. Po pirmo sakinio duktė tiesiog „išsijungdavo“ ir liaudavosi klausiusi, o motinos gyvenimą laikė nuobodžiu.

Tačiau vieną dieną ji staiga atsipeikėjo ir suprato, kad toks jau tas mamos gyvenimas – ji tuo gyvena. Moteris pasakoja: „Tada aš pagalvojau: „Mama visuomet pasidomi, kaip aš gyvenu ir kaip man sekasi. Kodėl aš neatsilyginu tuo pačiu?“ Taigi nusprendžiau nuoširdžiai domėtis ir atidžiai klausytis, ką ji man sako. Nuo to laiko mudviejų santykiai labai pagerėjo.“

Nereikia pamiršti, kad žmonių interesai nesutampa. Visi mes domimės skirtingais dalykais. Taigi atidus klausymasis ir nuoširdus domėjimasis kitų reikalais – tikras iššūkis ir mūsų meilės išraiška. Štai ką žymus autorius Deilas Karnegis pataria tiems, kurie nori būti geri pašnekovai: Jei nori būti įdomus, pats rodyk susidomėjimą. Užduok tokius klausimus, į kuriuos pašnekovui būtų malonu atsakyti.[3]

Skaitykite tarp eilučių

Kalbėti skaudžiais klausimais arba apibūdinti kokią nors įsisenėjusią bėdą labai sunku. Kur kas lengviau sukti ratais, apeiti temą arba pažiūrėti į bėdą su humoru. Kartais tenka skaityti tarp eilučių, iššifruoti potekstę, įsiklausyti ir išgirsti užslėptą mintį. Geram klausytojui užteks drąsos truktelti pašnekovą už liežuvio: rinkdamas žodžius ir reikiamu metu užduodamas įvairius klausimus, jis aiškinsis esmę.

Duokite vienas kitam pakankamai laiko išsikalbėti. Labai dažnai mes patys iki galo nesusivokiame savo jausmuose. Kai išreiškiame jausmus žodžiais, mums patiems viskas tampa kur kas aiškiau ir į bėdas pradedame žiūrėti visai kitaip. Ir nebijokite pauzių. Kai kuriems žmonėms reikia tylos, kad susitelktų, o tylus laukimas jiems byloja, kad mums ne vis vien, kad mes rūpinamės.

Klausydamiesi nekritikuokite

Kai žmogų priimame tokį, koks jis yra, bendravimas auga, o kritika santykius žlugdo. Turime išmokti klausytis nesiteisindami ir nepertraukinėdami. Jei tai, ką jaučia mūsų sutuoktinis, suvokiame pokalbio pradžioje, dar geriau – bus lengviau susidoroti su bėda.

Labai dažnai su sutuoktiniu kalbamės iš anksto nepasiruošę, taigi painiojamės ar prieštaraujame patys sau, mūsų kalboje daug nelogiškumo. Išsipasakodami dažnai keičiame nuomonę, nes patys tiksliai nežinome, kaip jaučiamės. Pradėjęs mus už tai kritikuoti pašnekovas pasielgs labai nedėmesingai, storžieviškai, net žiauriai.

Parodykite, kad suprantate sutuoktinio jausmus

Šiuo atveju labai pravartu savais žodžiais atkartoti tai, ką išgirdome (ypač kai kalbame apie gilius jausmus). Iš to sutuoktinis supras, kad atidžiai jo ar jos klausėmės ir puikiai suprantame esmę.

Pavyzdžiui, žmona sako: „Tie vaikai tuoj išves mane iš proto – kiaurą dieną tik zyzia ir pešasi.“ Užuot pasiūlęs greitą sprendimą, vyras geriau tegul patvirtina supratęs žmonos jausmus, sakydamas: „Taip. Įsivaizduoju, kaip tau nelengva.“

Arba vyras sako: „O jei teks vos galą su galu durti? Daugiau uždirbti neįstengsiu. Man labai neramu. Kaip reikės gyventi toliau?“ Norėdama parodyti, kad išklausė ir supranta, ką vyras jaučia, žmona gali į tai atsakyti taip: „Pasistenk nesinervinti. Ką nors sugalvosim.“

Arba žmona sako: „Man buvo toks smūgis, kai pasakei, kad tau pasiūlė kitą darbą ir teks išvažiuoti gyventi kitur. Nenorėčiau nutraukti ryšių su draugais.“ Vyras, norėdamas parodyti, kad girdi ir supranta žmonos jausmus, gali sakyti: „Nepagalvojau, kad tau bus taip sunku skirtis su draugais.“ Pašnekovo žodžių atkartojimas mažų mažiausiai byloja, kad atidžiai klausėmės.

Iš pradžių toks bendravimo būdas gali pasirodyti nenatūralus, dirbtinis, tačiau ilgainiui pamatysite, kad tai puiki priemonė išmokti klausytis ir kurti emocinį artumą.

Nikis. Prieš kelis mėnesius vienas iš mūsų vadovų atsisakė vesti kursus. Nors mano tvarkaraštis jau ir taip buvo „užgrūstas“, gelbėdamas padėtį keturis vakarus pats sutikau vesti kursus. Kai apie tai pranešiau Sailai, tikėjausi iš jos užuojautos ir palaikymo (juk man tai buvo papildomas darbas, surysiantis nemažai laiko). Užuot mane atjautusi, Saila ne juokais supyko (ar bent jau man taip atrodė).

Po kelių savaičių ji man paaiškino supykusi dėl to, kad darbo labui paaukojau mūsų laisvus vakarus nepasitaręs su ja. Išklausius jos paaiškinimo, mane apėmė savigaila ir aš puoliau gintis. Tik vėliau suvokiau, kur šuo pakastas: Saila tenorėjo, kad ją išklausyčiau ir suprasčiau jos jausmus. Ji jautėsi įžeista ir pamanė, kad kursų dalyviai man svarbesni negu šeima.

Tokiose situacijose klausymo esmė – suprasti ir priimti sutuoktinio jausmus, o ne teisti ar spręsti, teisingi jie ar ne.

Patarkite tik prašomas

Saugokimės to amžino troškimo viską bematant išspręsti, net ir neprašyti. Greitas patarimas duoda priešingą rezultatą vien dėl to, kad labai dažnai pašnekovui jo visai nereikia. Kartais neprašytas patarimas sumenkina žmogaus jausmų svarbą. Išklausymo esmė – ne pulti patarinėti, o kartu iškelti ir aiškintis jausmus, įsigilinti į juos ir suprasti. Jei sutuoktiniui reikės mūsų patarimo, tai jis ar ji taip ir pasakys – „Patark, ką daryti.“

Mokėjimas išklausyti gali iš esmės pakeisti sutuoktinių santykius į gerąją pusę. Paskaitykite kelių porų atsiliepimus apie išklausymo pamoką „Santuokos kurse“:

* Nuo šiol atidžiau vienas į kitą įsiklausome ir nepuolame kaltinti sutuoktinio.
* Išmokau išklausyti savo žmoną. Supratau, ko jai iš tiesų reikia.
* Kursas mums padėjo išmokti klausytis sutuoktinio „gailestingomis ausimis“.
* Abu labai pasitempėme klausymo srityje. Dabar leidžiame vienas kitam iki galo išsikalbėti ir užbaigti pradėtus sakinius.
* Išmokau išklausyti žmogų: toks jausmas, kad dabar klausau visai kitomis ausimis. Pasirodo, kad smulkmenos – be galo svarbios.

1 Bilquis Sheikh I Dare to Call Him Father (Kingsway Publications, 1978, p. 40–41).
2 Stephen R. Covey The Seven Habits of Highly Effective People (Simon & Shuster, 1999, p. 237)
3  Dale Carnege „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ (Gardenija)

 

Bendrinti: