„Išreikškime savo meilę Dievui, mylėdami šalia esančius žmones“

Kviečiame susipažinti su Panevėžio evangelinės bendruomenės pastoriumi Ramūnu Jukna ir jo žmona Vilma. Nors Ramūnas Jukna yra jauniausias bendrijos pastorius, tačiau šiandien jis neša nemažas atsakomybių naštas: dirba psichologijos dėstytoju Panevėžio kolegijoje, yra evangelinės bažnyčios pastorius, taip pat bendrijos Pastorių tarybos pirmininkas. Šalia šių darbų drauge su Panevėžio evangeline bažnyčia užsiima socialine veikla – tarnauja vaikų dienos centre „Vilties arka“, savanoriauja Vaikų globos namuose bei padeda dalinti maistą Nakvynės namų gyventojams. Šiame interviu Ramūnas ir Vilma dalinasi apie savo kasdienybę ir santykius su Dievu, įkvepiančiu tarnystei.

 

Ramūnai ir Vilma, įdomu išgirsti apie jūsų vaikystę. Kokia ji buvo? Kokia buvo jūsų karta?

Ramūnas: Gimiau 1978-aisiais – esu paskutinės sovietmečio kartos vaikas. Gyvenau mažame miestelyje, Kupiškyje. Vaikystė nebuvo ypatinga, bet su tam tikru stokos ir deficito prieskoniu. Šiek tiek ragavau sovietmečio sistemos – teko būti spaliuku, pionieriumi. Prisimenu propagandines pasakas apie Leniną, tam tikrus ideologijos atspindžius namuose. Mūsų šeima buvo visiškai nereliginga – iki atsivertimo bažnyčioje esu buvęs tik kelis kartus.

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, buvo daug nerimo, nes vyko svarbūs pokyčiai, transformacijos. Tad, manau, esu nerimastingos, lūžio ir pokyčių kartos atstovas. Nepriklausau iki manęs augusiems ir sovietmečiu susiformavusiems žmonėms, bet taip pat nesu naujos kartos, kuri augo veikiama vakarietiškos kultūros, laisvai kalba anglų kalba ir save suvokia kaip Vakarų pasaulio dalį, atstovas.

Vilma: Mano vaikystė – paprasta, lyg ir niekuo neišsiskirianti. Abu mano tėvai kilę iš daugiavaikių šeimų – mamos šeimoje augo 5 mergaitės, o tėčio – 4 vaikai. Tad visada buvome apsupti žmonių. Mano vaikystė – tai tetos, dėdės, pusseserės, pusbroliai, seneliai. Daug bendraudavome – per atostogas, savaitgaliais važiuodavome į kaimą pas senelius padėti, dirbti.

Ramūnas: Mano šeimoje tokie intensyvūs giminystės ryšiai nebuvo palaikomi. Todėl vaikystėje daug laiko praleisdavau lauke su draugais, gamtoje, daug sportuodavau. Man ir dabar dažnai norisi pabūti vienam, gamtoje – mąstyti, būti, prisiliesti, pajusti kvapą.

Kaip atradote gyvą santykį su Dievu?

Ramūnas: Mano susitikimas su Dievu tiesiogiai susijęs su nepriklausomybe. Lietuvoje prasidėjo blokada, mūsų šeima persikraustė gyventi į kaimą. Prasidėjo mano paauglystė. Su draugais žiūrėdavome visus filmus, kokius tik rodydavo kino teatre, nes tuomet trūko kultūrinių renginių. 1991-aisiais kino teatre pamačiau Bilio Grahamo asociacijos lietuviškai dubliuotą filmą „Jėzus“, kuris ir apvertė mano gyvenimą. Aš patikėjau, kad Dievas yra gyvas, kad Kristus yra realus asmuo. Šis patyrimas buvo visiškai nereliginis – tikras susitikimas su Dievu, Jo tikrove. Nebuvo jokio religinio atspalvio. Man tuomet buvo 13 metų.

Po šio patyrimo mano atmintyje giliai įsirėžė keli epizodai, kai kaime per radiją girdėjau keletą laidų apie Dievą – tai buvo tiesiog Evangelijos skaitiniai, neilgi komentarai ar pamokslai. Šios laidos tuomet paliko gilų poveikį ir šiltą įspūdį, nors kaip paauglys stengiausi niekam savo patirčių nedemonstruoti, nes būti tikinčiu atrodė lygu tapti davatka. Šventasis Raštas tuomet buvo sunkiai prieinamas, tad tik po kelerių metų intensyvaus ieškojimo įsigijau Naująjį Testamentą.

Vilma: Mano patirtis visiškai kitokia. Aš augau katalikiškoje šeimoje. Tėvai laikė save katalikais, nors tikėjimo nepraktikavo. Tikėjimą man perdavė močiutė – kiekvieną sekmadienį su ja eidavome į bažnyčią. Matydavau, kaip ji kiekvieną vakarą melsdavosi, ir mane tai žavėjo. Paauglystės metais susipažinau su Ramūnu, kuris buvo mano močiutės kaimynas, – jis man pradėjo kalbėti apie Dievą. Tik man buvo keista, kad niekada jo nematydavau bažnyčioje… Kartą Ramūnas paklausė: „Ar tavo Dievas gyvas?“ Anksčiau niekada apie tai nesusimąsčiau – tai buvo esminis klausimas, sudrebinęs mano vidų.

Kaip keitėsi gyvenimas?

Ramūnas: Kai 13 m. patikėjau, kad Dievas yra, mano vidus ėmė po truputį keistis. Iki tol buvau labai ciniškas, skeptiškas krikščionybės atžvilgiu. Tikintys žmonės man buvo keisti žmogeliai. Kaip tik tuo metu Lietuvos mokyklose prasidėjo tikybos pamokos. Vienas mano klasės draugas, tėvų skatinamas, pasirinko tikybą ir, savo nelaimei, tai pasakė man girdint. Tuo metu sportavau, buvau įžulokas, savotiškas lyderis, tad ėmiau tyčiotis, žeminti tą klasioką. Man atrodė, kad niekinga, jog tikybą pasirenka vaikinas. Bet po filmo nustojau juoktis ir sau pasakiau, kad niekada nesijuoksiu iš Dievo ir tikinčiųjų.

Po 3 metų (būdamas šešiolikmetis) atsiverčiau. Mano gyvenime įvyko audringa revoliucija – gyvenimas pasikeitė radikaliai. Dievas išlaisvino mane iš vidinių kovų, iš regimų nuodėmių. Atėjo vidinė laisvė, užtikrintumas, tikėjimas, kad esu Dievo vaikas, drąsa kalbėti apie savo įsitikinimus. Be abejo, tėvai kiek sunerimo. Tuo metu, 1994 m., Kupiškyje įsikūrė evangelinė bažnyčia, tad mama, pabendravusi su bendruomenės žmonėmis, pamačiusi mano draugus, nurimo.

Vilma: Mano gyvenime nebuvo tokio akivaizdaus lūžio. Aš augau katalikiškoje šeimoje, tad galiu pasakyti, kad gyvenimas keistėsi palaipsniui. Kai įtikėjau, stengdavausi slapta eiti į „naują“ bažnyčią, nes girdėjau priešiškų nuomonių. Mano tėvai buvo nusiteikę priešiškai, o aš dar buvau paauglė ir turėjau jų klausyti, tad apie 1,5 metų nelankiau bendruomenės, siekdama darnos šeimoje. Tačiau sulaukusi pilnametystės išdrįsau „perlipti“ per savo baimes ir drąsiai išpažinti, kad esu tikinti.

Iš Vilmos supratau, kad abu susipažinote kaime, kur gyveno Ramūnas… Kaip klostėsi jūsų santykiai?

Ramūnas: Mes susipažinome labai jauni, dar iki mano atsivertimo. Vėliau Vilma įtikėjo, bet, kadangi ji nelankė bendruomenės, mūsų santykiai nutrūko. Santykiai atsinaujino, kai tapome pilnamečiais ir išvažiavome mokytis į Biblijos mokyklą Vilniuje. Po studijų ten mes ir susituokėme – man buvo 20, o Vilmai 19 metų. Susituokę gyvenome Kupiškyje, o po metų išvažiavome į Panevėžį. Aš įstojau mokytis. Keliolika metų mokiausi įvairiose aukštosiose mokyklose. Mokiausi pedagogikos, įgijau psichologijos bakalauro ir magistro laipsnius, studijavau teologiją.

Vilma: Tik atsikrausčius į Panevėžį, po 2 savaičių, gimė mūsų pirmasis sūnus. Buvo daug iššūkių, pasikeitimų, išbandymų: Ramūnas mokėsi pirmame kurse, gimė vaikelis, persikraustėme, gyvenome bendrabutyje. Tas laikas buvo sunkus, bet mus su Ramūnu labai sujungė, atsirado daugiau tarpusavio pasitikėjimo, supratimo. Esu dėkinga Viešpačiui už šį laiką ir situacijas. Vėliau aš taip pat įstojau mokytis, baigiau KTU Panevėžio filiale verslo administravimo bakalaurą, vadybos magistrantūrą.

Ramūnai, turbūt panašiu laiku įsiliejai ir į bažnyčios veiklą?

Ramūnas: Bažnyčioje tarnavau nuo pat savo atsivertimo dienos – nesibodėjau jokio darbo ar tarnystės. Todėl kai 2000 m. Panevėžio bažnyčios pastorius paprašė prisidėti prie jaunimo tarnavimo – pradėjau vesti jaunimo grupelę. Nuo 2004 m. pradžios pradėjau tarnauti Panevėžio bendruomenėje kaip jos vadovas. Tuomet man buvo tik 25 metai. Neturėjau teologinio išsilavinimo, pažinimo, patirties. Tai buvo didelis iššūkis: reikėjo dirbti, mokytis, tarnauti bendruomenėje. Buvome nuolat užimti, įsisukę į įvairias veiklas – tai ir tapo savotišku mūsų šeimos bruožu.

Ramūnai, kaip tave Viešpats pašaukė būti pastoriumi? Kaip supratai, kad tai tavo tarnystė?

Ramūnas: Nuo pat atsivertimo dienos troškau tiesiog būti su Kristumi – kaip ir filme „Jėzus“ mokiniai tiesiog vaikščiojo su Juo. Mano svajonė buvo tiesiog būti su Juo, būti naudingam Viešpačiui. Todėl įtikėjęs kvietimą tarnauti priėmiau natūraliai – man buvo privilegija plauti grindis ar langus bažnyčioje, atrakinti ar užrakinti duris, pasitikti pamokslininką. Laikiausi nuostatos, kad tikėjimo bendruomenėje turiu daryti visa, kas reikalinga, ir tai, ką darau, turiu atlikti kuo geriausiai.

Kai Bendrijos tarnautojai pasiūlė vadovauti Panevėžio bendruomenei, mano suvokimu, natūraliai reikėjo prisiimti atsakomybę. Nors šiandien matau, kad dėl kompetencijos stokos, jaunumo buvo padaryta klaidų, bet tuomet ir šiandien mąstau, kad kai Viešpats kviečia ir patiki tarnystę, mes tiesiog turime būti Jam ištikimi.

Nenorėčiau, kad užimamos pareigos ar pozicijos būtų svarbiau nei buvimas su Kristumi. Tarnystė, mano supratimu, yra atlikimas to, ką Viešpats kviečia padaryti. Tad dažnai meldžiuosi, kad Viešpats žadintų tarnavimo dovanas bažnyčioje, siųstų darbininkų į savo pjūtį. Noriu būti nusiteikęs, kad, jei yra reikalinga, aš turiu būti pasirengęs palikti šią tarnystę ir mielai darbuotis ten, kur būsiu pasiųstas.

Vilma, visus tuos metus buvai šalia Ramūno. Koks tuo metu buvo tavo gyvenimas? Kaip prisidėjai prie Ramūno tarnavimo bažnyčioje?

Vilma: Išties buvo daug iššūkių. Bet visuomet stengiamės palaikyti vienas kitą. Kai matydavau sunkias situacijas, kai jam tekdavo spręsti sudėtingus klausimus, stengdavausi jį palaikyti – nors dažnai nežinodavau atsakymų, bet būdavau šalia jo. Supratau, kad mano vyras turi jausti ramybę, pasitikėjimą, šeimos palaikymą. Bandydavau sudaryti tokias sąlygas. Ir dabar mano, kaip žmonos, atsakomybė – palaikyti, padėti vyrui.

Ramūnas: Visuomet jausdavau Vilmos palaikymą. Man tai suteikdavo stabilumo. Sutuoktinio palaikymas tarnystėje yra labai svarbu. Visiems jauniems žmonėms, kurie nori tarnauti Kristui, nepaprastai svarbu melstis ir prašyti dievoto sutuoktinio, kad jis turėtų tokias pačias vertybes ir supratimą. Jei sutuoktinis netikintis, dvejojantis ar neutralus, bus sunku išpildyti savo pašaukimą, nes jis tiesiog nesupras tarnystės prasmės ir tokio gyvenimo būdo.

Vadinasi, Ramūnai, tau pasisekė...

Jaučiu, kad Vilma mane palaiko. Kartais reikia daug kalbėtis, kad sutartume svarbiais klausimais. Tačiau niekada negirdėjau iš Vilmos esminių priekaištų, pavyzdžiui, kad nepakankamai pinigų uždirbu, kad negalime su šeima keliauti ar leisti sau kokių nors prabangos dalykų. Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kai susidurdavome su stoka, nepripažinimu, skausmu ir nusivylimais, ji visuomet buvo šalia.

Iš tiesų esate užimta šeima. Kada skiriate laiko vaikams, vienas kitam? Ar užtenka laiko poilsiui, pomėgiams?

Ramūnas: Atvirai pasakius, esame įprasta šeima. Ypatingų pomėgių neturime, galbūt dėl to, kad esame pakankamai užimti. Nuo pat atsivertimo gyvenau, galima sakyti, bažnyčioje – ji buvo viskas. Prieš keletą metų buvau nusipirkęs motociklą, bet su juo važinėjau nedaug – per 5 metus nuvažiavau tiek, kiek paprastas motociklininkas nuvažiuotų gal per kokius 3 mėnesius. Tiesiog nebuvo tam laiko. Nuolat esame įsitraukę į kokias nors veiklas, tad su šeima dažniausiai išvykstame pasivažinėti dviračiais, retsykiais kartu pasportuojame, kartu žiūrime „X faktorių“ ar kokį filmą.

Auginate tris berniukus. Ar tau, kaip tėčiui, užtenka laiko vaikams? Turbūt visa vaikų auginimo našta gulasi ant Vilmos pečių, ar ne?

Ramūnas: Nemanau. Mes esame sutarę, kad vaikų auginimo naštas nešime drauge. Dažnai į vaikų darželį paimti mažylį ar į mokyklos tėvų susirinkimą einu aš. Visuomet stengiamės skirti dėmesio vaikams, su jais kalbėtis. Laikomės sutarimo, kad kai sėdime prie stalo, į šalį padedame išmaniuosius įrenginius, išjungiame TV. Norime ramiai pabendrauti. Kadangi auginame tris vaikus, kartais būna sunku tolygiai paskirstyti laiką, bet laikomės nuostatos, kad kalbėtis su vaikais yra didesnis prioritetas, nei atlikti kai kuriuos darbus. Manome, kad tėvystės pašaukimas yra svarbiau nei darbai.

Kartais, vykdamas į kitą miestą pamokslauti, drauge pasiimu ir vaikus, kad kelionės metu galėtume pabendrauti. Kartu važiuojame faktiškai į visas misijas.

Vilma: Kai būna koks nors renginys, dalyvaujame visa šeima. Tik jei kuris vaikas serga, paliekame jį namuose, o šiaip visur vykstame kartu su vaikais – ar švenčiame šventes, ar dalyvaujame įvairiose akcijose, ar misijose.

Ramūnas: Taip. Mūsų mažiausias sūnus (6 m.) šiais metais savanoriavo „Maisto banko“ akcijoje. Jam tai buvo labai svarbu, ir mes kartu su juo džiaugėmės, kad jis galėjo tai daryti. Grįžę namo visuomet pasikalbame, įvertiname atliktus darbus, tarnavimus, trūkumus ir klaidas, aptariame, kaip jas galima taisyti.

Vilma: Mes stengiamės su vaikais daug kalbėtis. Būna situacijų, kai diskutuojame, aiškinamės, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė, ką galime keisti, kodėl turime daryti būtent taip. Mokomės su vaikais draugauti. Mokomės jų atsiprašyti, kai neteisingai pasielgiame, – tai svarbu, nes mes irgi klystame.

Esate pirmosios gyvai tikinčiųjų kartos savo aplinkoje atstovai. Ar jūs turite tokių žmonių, į kuriuos galėtumėte kreiptis, kai būna sunku tikėjimo kelyje?

Ramūnas: Mentorių (mokytojų) nebuvimas yra didelė ir daugialypė Lietuvos bažnyčios problema. Sovietmečiu visomis išgalėmis buvo griaunamos krikščioniškos bendruomenės, tad pasekmes jaučiame ir  šiandien. Taip pat manau, kad tai susiję ir su mūsų puikybe, nenoru mokytis, gerbti kitą žmogų ir jo patirtį, iš jos mokytis.

Asmeniškai aš turiu kelis žmones, su kuriais bendrauju ir kuriuos įvardyčiau kaip savo mentorius. Kai kurie iš jų yra vyresni – mano tėvų amžiaus, brandūs krikščionys, kiti – daugmaž bendraamžiai. Bendravimas su jais man labai padeda – drąsina, stiprina, kritiniais momentais jie padeda man išlikti pastoviam, išmintingai pataria. Aš labai vertinu nuoširdų, tiesų ir atvirą pokalbį. Suprantu, kad labai svarbu išsikalbėti. Kaip psichologas suvokiu, kad kalbėdamas pats geriau pamatau savo problemas, todėl labai vertinu tuos, kurie išklauso. Mentorystė – labai didelis bažnyčios poreikis: kaip Timotiejui reikėjo Pauliaus, kaip Morkui reikėjo Barnabo, taip kiekvienam iš mūsų reikalingi mokytojai, kurie padėtų augti, išsaugoti stabilumą, nepriimti sprendimų emocijų pagrindu, išvengti pagundymų. Manau, kad krikščionys privalo turėti brandesnių, vyresnių draugų, patarėjų.

Be abejo, daug kalbamės ir šeimoje. Stengiamės kalbėtis atvirai, neskubėti daryti sprendimų. Vis dėlto suvokiu, kad užsidaryti vien šeimoje nėra gerai. Reikia ir kitų žmonių patarimų, patirties.

Vilma, ar turi galimybių pabūti su draugėmis, skirti laiko sau? Ar yra pomėgių šalia tų naštų, kurias nešate? Tarkim, megzti, šokti ar nueiti su vyru į kiną?

Vilma: Kartais išeiname pasivaikščioti ar į kavinę – tai laikas, skirtas tik mums dviem. O laiko, skirto tik sau, neįsivaizduoju. Man atrodo savanaudiška skirti laiko tik sau, kai reikia pasirūpinti vaikais, aplink yra daug veiklos. Man tai būtų didelė prabanga. Bet kai iškyla poreikis, žinoma, nueinu į kirpyklą, grožio saloną.

Ramūnas: Mes gyvename tokiu laiku, kai dėl socialinės ir ekonominės situacijos mums reikia daug dirbti. Jei norėtume daugiau laiko skirti pomėgiams, tektų kažką stipriai apkarpyti. Yra dvi alternatyvos: arba reikia mažiau dirbti, arba mažiau tarnauti. Tačiau esame įsipareigoję ir šeimai, ir Viešpačiui, tad kol kas stengiamės tarnystę, pomėgius, darbus ir poilsį derinti taip, kad kuo mažiau nukentėtų tarnavimas Viešpačiui ir šeima.

Visgi pastebiu bažnyčiose susiklosčiusią negatyvią tendenciją, kai krikščionių gyvenimas užsidaro savotiškame gete: darbas, šeima, bažnyčia. Tokiu atveju nebelieka bendrystės su įvairiais žmonėmis, neužmezgami nauji ryšiai, nebėra galimybių dalintis Gerąja Žinia, kuri pakeitė mūsų gyvenimą. Turėtume šią  sritį, kaip ir daugelį kitų, permąstyti.

Išties, Ramūnai, esi ne tik pastorius, bet ir bendrijos Pastorių tarybos pirmininkas, dirbi psichologo darbą. Kaip viską suderini ir kokia veikla labiausiai atgaivina?

Ramūnas: Prieš pustrečių metų išgyvenau Viešpaties aplankymą: Jis mane apkaltino, parodė mano savanaudiškumą, Evangelijos neatitinkantį gyvenimo būdą. Atgaila, į kurią Viešpats mane vedė, mane išlaisvino, galiu pasakyti, naujai atvėrė gyvenimą. Nuo to laiko tarytum iš naujo pradėjau skaityti Dievo žodį, supratau, kad neturiu visų atsakymų į gyvenimo klausimus. Norėjau atsisakyti teisuoliškos, visažinio pozos, troškau iš naujo mokytis. Viešpats atvėrė duris tai daryti – galėjau išvykti į trumpesnes ar ilgesnes konferencijas bei mokymus užsienyje.

Kai suprantame Evangeliją bei gyvename su Kristumi, Dievas mūsų širdis pripildo ramybės ir džiaugsmo. Tačiau tuo pat metu Jis kreipia mūsų akis į tai, kas yra svarbu Jam. O tai yra atstumtieji bei Evangelijos nepažįstantys žmonės. Kai apie tai mąstau, aš atsigaunu. Evangelija teikia džiaugsmą ir paguodą, tačiau neuždaro mūsų savo kambarėlyje, bet kviečia pasiraitojus rankoves tarnauti žmonėms.

Kokį Viešpatį pažįstate šiame gyvenimo etape?

Ramūnas: Pirmiausia, man norisi kalbėti apie Dievą, kuris kviečia mus atsinaujinti. Išgyvenu kvietimą naujomis akimis pasižiūrėti, kas yra Evangelijos Dievas, koks yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia – paslaptingoji Trejybė, kuri sukūrė dangų ir žemę, kuri atpirko nusidėjusį žmogų. Norisi matyti Kristaus veikimą savo gyvenime šiandien. Noriu matyti pokyčius savo širdyje ir charakteryje, šeimoje, bendruomenėje, mieste.

Misija, dosnumas, nusižeminimas, malonė, lygiavertiškumas su kitais žmonėmis, nesiaukštinimas prieš nekrikščionis, nuolankus darbas miesto bendruomenėje su atstumtaisiais – tai regimos Evangelijos supratimo ir permąstymo pasekmės. Kai žmogus susiduria su Kristaus malonės žinia, jo gyvenime natūraliai ima tai reikštis. Kitu atveju, nėra autentiško gyvenimo su Kristumi – maldos, tikro Evangelijos suvokimo. Yra tik formos, įsitikinimai, kuriais remdamasis žmogus gyvena religinį gyvenimą. O Kristus ateina kaip reformatorius, atnaujintojas – Jis perkeičia žmogų.

Šiuo metu išgyvenu Kristų, kuris meta iššūkį mano komfortui, įprastam gyvenimo būdui, įprastoms tarnystėms. Dievas meta iššūkį mūsų stabams, mūsų įpročiams, mūsų egoizmui.

Skaitydamas evangelijas matau, kad mano Dievui rūpi mano miesto vargšai, Jis liūdi dėl gedinčių žmonių, mano Dievui plyšta širdis dėl atstumtų našlaičių. Tuomet ir aš noriu elgtis panašiai, kaip elgiasi mano Dievas. Pradedu matyti tokio elgesio grožį, nebejaučiu aplinkinių spaudimo, nesibaiminu, ką jie pagalvos. Jaučiu vidinę laisvę ir įgaunu jėgų elgtis kaip Jis. Norisi sekti Kristų ir drąsinti kitus taip daryti. Tai yra dvasinis atsinaujinimas – kai žmonės pabunda iš dvasinio miego. Bet viskas prasideda nuo manęs paties. Tad kviečiu išreikšti savo meilę Dievui, mylint šalia esančius žmones.

Vilma: Aš išgyvenu Dievą, kuris keičia mano supratimą, matymą, parodo situacijas, žmones, kuriems reikalinga Jo šviesa. Dievas suteikia drąsos atlikti tai, ko prieš metus neišdrįsdavau, – bendrauti ir padėti žmonėms. Dievas kviečia darbuotis ten, kur esi.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

Bendrinti: