J. A. Komenskio (1592 – 1670 m.) mintys nepraranda aktualumo ir šiandien

Janas Amosas Komenskis yra vadinamas „pedagogikos Niutonu", „pedagogikos Koperniku", „pedagogikos Kolumbu", „pedagogikos Tėvu" ir pan. Šis žmogus pasižymėjo giliu dievotumu bei troškimu jį perduoti jaunuomenei. Jis buvo naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas, genialiai apibendrinęs pažangias savo meto pedagogines mintis ir sukūręs vieningą teoriją. Tikime, kad šio pedagogikos klasiko mintys apie jaunuomenės ugdymo svarbą sustiprins visus, kurie tuo rūpinasi.

Nėra tikresnės priemonės pasaulyje žmonių sugedimui pataisyti, kaip teisingas jaunuomenės auklėjimas. Antai Saliamonas, išvaikščiojęs visus žmonių paklydimų labirintus, skundžiasi, kad ištvirkimas negali pasitaisyti ir trūkumų negalima suskaičiuoti, ir pagaliau kreipiasi į jaunuomenę, prašydamas ją „jaunose dienose prisiminti savo Kūrėją, Jo bijoti ir elgtis pagal Jo įsakymus, NES TAI ŽMOGUI YRA VISKAS" (Ekl 12, 13). Kitoje vietoje sako: „Parodyk vaikui kelią, jis ir pasenęs neišklys iš jo" (Pat 22, 6). Todėl Dovydas ir sako: „Ateikite, vaikai, ir klausykite manęs, aš jus išmokysiu Dievo baimės" (Ps 34, 11). Bet ir pats dangaus Dovydas, tikrasis Saliamonas, amžinasis Dievo Sūnus, mūsų perauklėti iš dangaus atsiųstas, lyg rodyte nurodo mums tą kelią, sakydamas: „Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dangaus Karalystė" (Mk 10, 14). O mums visiems pasakė: „Jei jūs nesigręšite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę" (Mt 18, 3).

Kodėl Dievas taip brangina vaikus?

Jeigu kas norėtų patirti, kodėl Dievas taip brangina ir gerbia vaikus, tas neras kitos priežasties, kaip tą, kad vaikai be klastos ir lengviau pasiduoda gydomi Dievo maloningumo vargan patekusiai žmonijai teikiamu vaistu. Nors nuo Adomo prasidėjusi nuodėmė apėmė visą žmonių giminę, tačiau antrasis Adomas, Kristus, žmonių giminę vėl įskiepijo į save, gyvybės medį, ir niekas nėra pašalinamas, jeigu pats nepasišalina per savo netikėjimą (Mk 16, 16), kurio vaikuose dar nesti. Dėl to vaikai, nesusitepę nuodėmėmis ir netikėjimu, skelbiami vieninteliais Dievo Karalystės paveldėtojais - tik kad jie sugebėtų išsilaikyti Dievo malonėje ir apsisaugoti nuo pasaulio purvo. Ir to vaikus išmokyti lengviau, negu suaugusius, nes dar nėra pavergti blogų įpročių.

Dėl to Kristus mums, suaugusiems, liepia atsiversti, tapti vaikais, atseit, pamiršti pikta, kurio mus išmokė netikęs auklėjimas ir nedori pasaulio pavyzdžiai, ir būti vėl paprastiems, švelniems, nuolankiems, skaistiems ir paklusniems. Bet kadangi nėra nieko sunkesnio, kaip atprasti nuo įpročių <...>, išeina, kad nėra nieko sunkesnio, kaip perauklėti blogai išauklėtą žmogų. Kaip medis - koks išaugo, aukštas ar žemas, gražus, skėstašakis ar kreivas, - toks ir pasiliks, niekuomet nepakeis savo pavidalo. Ratlankis, lenktas rato skrytis, sudžiūvęs greičiau lūžta, negu duodasi ištiesiamas. Taip rodo patyrimas. Tą pat Dievas sako ir apie žmones, pripratusius blogai elgtis: „Ar gali etiopas pakeisti savo odą, o leopardas dėmėtumą? Taip ir jūs, ar galite daryti gera, pripratę daryti pikta?" (Jer 13, 23).

Ką reiškia nuoseklus jaunuomenės auklėjimas?

Iš to būtina išvada: jeigu prieš žmonijos sugedimą reikia imtis vaisto, tai tas vaistas yra atsargus ir nuoseklus jaunuomenės auklėjimas. Lygiai taip pat, jei kas nori atnaujinti sodą, turi sodinti jaunus medelius, o pasodinęs žiūrėti, kad gražiai augtų; persodinti ir skiepyti senuosius - nepaprastai sunkus daiktas. Todėl paprastos širdys, tuščių pasaulio išmonių dar neapimtos, Dievui labiausiai tinka. <...>

Nuosekliai auklėti jaunuomenę - tai sergėti jos sielą nuo pasaulio sugedimo, išmintingais nuolatiniais nurodymais ir pavyzdžiais padėti vešliai augti joje paslėptoms gerų įpročių sėkloms, kad pagaliau ta jaunuomenė tikrai pažintų Dievą, save ir įvairius daiktus ir kad ji tokiu būdu išmoktų regėti Dievo šviesą ir labiau už viską mylėti ir garbinti šviesos Tėvą.

Jeigu tatai būtų taip, būtų aiški tiesa psalmininko giesmėje: „Iš vaikų ir kūdikių lūpų tu ėmei garbę dėl savo priešų, idant padarytum nebyliu priešą ir keršytoją" (Ps 8, 3), atseit, kad sutrintum piktąją dvasią, kuri, keršydama už nubaudimą, žudo jaunuomenę, šį Dievo medelį, visaip žeisdama savo apgaulingais spąstais, nuodydama jo šaknis pragaro nuodais (visokiais nedorybės pavyzdžiais ir blogais palinkimais), kad jis padžiūtų ir išvirstų ar nors pradėtų pūti ir skursti ir taptų nenaudingas.

Kaip Dievas rūpinasi jaunuomene?

Ir todėl Dievas duoda mažiems vaikams angelus sargus (Mt 18, 10), pristato jiems tėvus ir auklėtojus, liepdamas auklėti savo vaikus pagal Viešpaties nurodymą ir pamokymą (Ef 6, 4), griežtai įsako visiems nepiktinti jaunuolių peiktinais pavyzdžiais ir netvirkinti jų, grasindamas šiam įstatymui prasižengusiems amžina nelaime (Mt 18, 6-7).

Blogųjų pavyzdžių žala jaunuomenei

<...> Dabar mes gyvename visi kartu, geri ir blogi, ir blogų daug daugiau, negu gerų. Blogųjų pavyzdžiai taip smarkiai patraukia jaunuomenę, jog pastangos, dedamos dorovei palaikyti ir spirtis prieš blogį, neturi jokios reikšmės arba turi labai mažai.

Visų mūsų rūpestis

Jeigu kas žemėje gali rasti ar sugalvoti kokį patarimą arba šauksmu, verksmu ir ašaromis išmelsti Dievą nurodyti kokį būdą, kuriuo būtų galima geriausiai padėti augančiai jaunuomenei, tas tegu netyli, bet tegu ieško, tegu galvoja, tegu maldauja. <...> Vargas ir tam, kas gali pašalinti papiktinimą ir nepašalina. Dievas draudžia palikti asilą arba jautį, paklydusį giriose ir laukuose arba parpuolusį po savo našta, bet liepia jam suteikti pagalbą, nors nežinotum, kieno jis yra, nors ir žinotum, jog jis tavo priešo (Įst 23, 4). Ir jam turi patikti, kai mes, matydami klystant ne bežadžius gyvulius, bet protingus padarus, ne tuos ar kitus, bet visą pasaulį, ramiai praeiname pro šalį, nepridėdami rankos? Tenebūnie to, tenebūnie! <...>

Kreipinys į turinčiuosius valdžią bei ganytojus

Dirbkite Viešpaties darbą jūs, valdovai, aukščiausiojo Dievo tarnai, ir Viešpaties duotu jums teisybės kalaviju naikinkite netvarką, kurios pilnas pasaulis ir kuri rūstina Dievą!

Darykite tatai jūs, ganytojai, ištikimi Jėzaus Kristaus tarnai, ir jums patikėtu abiem pusėm aštriu kalaviju, žodžio kalaviju, iškapokite blogį! Tam jūs ir pastatyti, kad rautumėte, griautumėte, naikintumėte, sklaidytumėte pikta ir kurtumėte ir sodintumėte gera (Jer 1, 10; Ps 101, 5; Rom 13, 4 ir kt.). Jūs jau supratote, kad tik tuomet tegalima sėkmingai priešintis žmonijos piktybei, jeigu jai priešinamasi iš pat mažens, kad tik tuomet tegalima sėkmingai sodinti amžinybei sodinamuosius medelius, kai jie sodinami ir auginami jaunučiai, kad tik tuomet galima statyti Sioną Babilono vietoje, kai gyvieji Dievo akmenys, jaunuoliai, laiku apskaldomi, nutašomi, nusvidinami ir prie dangaus rūmų pritaikomi. Todėl, jeigu norime turėti gerai sutvarkytas ir klestinčias bažnyčias, valstybes ir ūkius, visų pirma sutvarkykime ir pakelkime mokyklas, kad jos taptų tikromis gyvastingomis žmoniškumo dirbtuvėmis, bažnyčių, valstybių ūkių atžalynais. Tik tuomet pasieksime savo tikslą, kitaip - niekada.<...>

Jeigu kam nors sužibtų nauja, anksčiau nepastebėta šviesa, teduoda garbę Dievui ir tebepavydi tiems naujiems laikams tos naujos šviesos. Jeigu šioje šviesoje tu pastebėsi ir mažiausią šviesos trūkumą, papildyk ir pataisyk arba nurodyk, kad galima būtų pataisyti: daug akių mato daugiau, negu viena.

Atpildas, kurio galime tikėtis

Tokiu būdu mes padėsime vienas kitam darniai dirbti Dievo darbą. Tokiu būdu išvengsime prakeikimo tiems, kurie nesąžiningai atlieka Viešpaties darbą. Tokiu būdu geriausiai pasirūpinsime brangiausiu pasaulio turtu - jaunuomene. Tokiu būdu tapsime dalininkais garbės, pažadėtos pamokantiems kitus teisybės (Dan 12, 3).

Tebūnie maloningas mums Dievas, kad Jo šviesoje pamatytume šviesą! Amen.

Parengta pagal J.A.Komenskis. Rinktiniai pedagoginiai raštai, 1975, Kaunas