Kad vaikai turėtų tarnauti pasiruošusią širdį

Noras tarnauti kitiems Kristaus Kūno nariams neatsiranda atsitiktinai, tai yra apsisprendimas. Ir mūsų bei mūsų vaikų gyvenimas yra šio apsisprendimo išraiška.

Mano knyga „Išgyvenimai su Dievu“ nebuvo tiesiog projektas ar planas, tai – mano gyvenimo atspindys, apimantis mano dvasinius išgyvenimus ir santykius su Dievu. Mano žmona Merilina ir aš norėjome sukurti namuose tokią terpę, kurioje Dievas turėtų daugiausiai galimybių laiminti mūsų vaikus ir juos naudoti taip, kaip Jis nori, todėl nusprendėme nuosekliai to siekti.

Mūsų vaikai namuose turėjo matyti ir girdėti tuos pačius dalykus, kokius matydavo ir girdėdavo mane pamokslaujant bažnyčioje. Mes nusprendėme puoselėti artimus santykius su Dievu, gyventi kuo labiau krikščioniškai, tikėdamiesi, kad toks mūsų pavyzdys padės ir į vaikų širdis įskiepyti Kristui patinkančią nuostatą tarnauti kitiems.

Tarnauti savo vaikams

Aš, kaip tėvas, stengiausi demonstruoti savo tikėjimą šeimos nariams ir visas problemas atiduoti Dievui. Namiškiams buvo žinomos visos problemos. Taigi, kai atsivėriau Dievui ir leidau Jam keisti mano širdį ir mąstymą, visus dalykus pradėjau matyti visai kitaip. Man pavyko to pasiekti skiriant daugybę valandų maldai už vaikus ir kartu su jais. Mano malda skambėjo taip: „Viešpatie, padėk man gyventi ir išlikti paprastam, atviram ir nuoširdžiam prieš Tave, kad mano vaikai, matydami Tave manyje, užsidegtų noru tarnauti Tau.“

Daugybę kartų mano vaikai nubudę anksti ryte rasdavo mane besimeldžiantį, ir jie žinojo, kad meldžiuosi už juos. Tai buvo vienas iš būdų parodyti, kad aš tarnauju jiems. Kai atiduodavau savo problemas Dievui, mano vaikai matydavo, kad aš pasitikiu Juo, Jo gera valia ir tikiu, kad mano maldos bus atsakytos.

Merilina ir aš stebėjome, kaip Dievas darbuojasi mūsų vaikų širdyse ir stengėmės juos palaikyti. Kai mūsų dukra, Kerė, būdama paauglė, susirgo vėžiu, stengiausi įžvelgti, kokį darbą jos širdyje daro Dievas – tik taip galėjau ją padrąsinti ir sustiprinti. Ieškojau Dievo pašaukimo jos gyvenimui, nors net nežinojau, kiek tas gyvenimas tęsis. 

Tuo metu aš supratau, jog Kerė turi dovaną vadovauti, tvarkyti reikalus, ir ji tikėjo, kad Dievas leido jai gyventi dėl tam tikro konkretaus tikslo. Taigi aš lydėjau ją tame kelyje, kuriuo ji buvo pašaukta eiti, ir ji tapo  misioniere-ugdytoja.

Pripažinkime, kad mes visi esame sujungti

Dievas nesukūrė žmonių, kad kiekvienas gyventų atskirai ir nepriklausomai. Mes buvome sukurti taip, kad priklausytume vienas nuo kito. Mūsų šeimos yra vieta, kur mes galime praktikuoti šią tarpusavio priklausomybę ir vienas kitam tarnauti. Bet kiekviename žmoguje pabunda individualisto prigimtis – jis yra linkęs daryti viską taip, kaip jam pačiam norisi.

Dažnai galvoju apie tarnavimą ir šia prasme: kaip mes galime padrąsinti vienas kitą? Jeigu aš galiu įkvėpti kitus, tai ir yra mūsų tarnystė – padėti žmonėms (nesvarbu, ar tai mūsų šeimos ar bendruomenės nariai, ar nepažįstami žmonės) patirti Dievo pilnatvę. Ypač vaikus toks padrąsinimas gali itin sujaudinti.

Troškimas tarnauti kitiems ateina sekant Dievu ir tikrai negimsta iš „pareigos“ tarnauti kitiems. Dievas padarė taip, kad šis procesas būtų paprastas. Kadangi esame vienas nuo kito priklausomi, susaistyti įvairiais ryšiais, todėl mes tarnaujame vienas kitam, kaip vienas kitam tarnavo ir pirmosios bažnyčios nariai.

Išdrįskime prašyti pagalbos

Antroji vieta, kurioje vaikai gali pratintis tarnauti, yra mūsų bažnyčios. Jeigu šeimai reikalinga pagalba, tačiau ji jos neprašo, tai ji tiesiog nesuteikia galimybės Dievo žmonėms įvykdyti savo pašaukimo – padėti tas naštas nešti. Dažnai tenka tiesiog nuolankiai nusižeminti ir pripažinti, kad visi esame vienas nuo kito priklausomi, taip suteikiant Dievui galimybę veikti.

Kai vienas iš mano sūnų pradėjo maištauti, supratau, kad mano žmonai ir man bus labai sudėtinga nuolat jį prižiūrėti, todėl nusprendžiau paprašyti kitų žmonių, kuriais jis žavėjosi, pagalbos. Vienas iš jų buvo automobilių meistras. Aš paprašiau jo, kad kai kitą kartą jis remontuos automobilį, pasikviestų kartu padirbėti ir mano sūnų, nes jam labai reikalingas padrąsinimas gyventi su Dievu. Kreipiausi pagalbos ir į kitą vyruką, kuris turėjo motorinį katerį. Žinojau, kad mano sūnus gerbia jo nuomonę. Taigi, aš paprašiau penkių ar net šešių vyrų pagalbos.

Kai kurie buvo sujaudinti, jog gali padėti, ir jau netrukus aš pradėjau matyti, kaip mano sūnus keičiasi. Kai po kurio laiko šie žmonės kreipėsi pagalbos į mus, mes su dideliu džiaugsmu patarnavome jiems ir jų šeimoms. Tai puikus Dievo sukūrimo planas – visi žmonės sujungti tarpusavio priklausomybės ryšiais, ir mes visi, užuot sakę: „Aš ir mano šeima jaučiamės puikiai, mums nieko netrūksta“, turime galimybę kurti nuoširdžius, tvirtus santykius vieni su kitais.

Drauge tarnauti pasauliui

Norėjau, kad mano vaikai žinotų, jog mano tarnavimas yra ne religinė pareiga, bet iš glaudžių santykių kylantis mano atsakas Dievui ir jiems. Norėdamas, kad jie patys tuo įsitikintų, visuomet kviesdavau vaikus tarnauti drauge. Neliepiau jiems to daryti, tačiau pasakydavau, kad būčiau labai pamalonintas, jeigu jie prisijungtų.

Aš sąmoningai niekada nesistengiau ką nors daryti pats vienas. Net ir dabar siekiu dirbti kartu su jais. Ką nors darydamas, visuomet pamąstau, kuris iš mano vaikų atliekant tą konkretų darbą galėtų pasitarnauti labiausiai, ir paprašau jų padėti.

Būdami šalia manęs, besidarbuodami drauge su manimi, vaikai pažino mano širdį ir išmoko būti jautrūs kitiems. Mes su žmona esame palaiminti, kad Dievas išliejo malonę ir padėjo mūsų vaikams suprasti, kokia yra toji tarnauti pasiruošusi širdis, ir šiandien tas nuostatas jie jau stengiasi įdiegti savo šeimose.

http://www.focusonthefamily.com

vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: