Kaip krikščioniškai auklėti vaikus?

Prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ redakcija surengė diskusiją, kurioje kėlė tokius klausimus: kiek sugebame išsaugoti vaikų tyrumą ir trapumą? Kaip galime padėti savo vaikams, kuriems tenka augti ir bręsti cinizmo bei smurto ūke? Kiek čia gali padėti knyga ar kitokia animacija?

Kokios vaikiškos literatūros šiandien labiausiai trūksta?

Gavusi pakvietimą į šią diskusiją, paprašiau į šiuos klausimus atsakyti ir keliolika bičiulių - norėjau ne tik diskusijoje išsakyti savo nuomonę, bet ir sužinoti, kaip mąsto kiti tikintieji. Norėčiau pateikti kai kurių jų mintis ir keletą apibendrinančių tezių.

Mane asmeniškai nudžiugino, kad šioje diskusijoje dalyvavo skirtingų konfesijų krikščionys (katalikai, „Tikėjimo žodžio“ tikintieji, pateiksiu ir vieno Adventistų bendruomenės tarnautojo mintis).
         
Rasa Mardosaitė, bendrijos „Tikėjimo žodis“ vaikų ir paauglių pastorė:

Visų pirma skirkime savo vaikams daugiau laiko ir meilės. Statistika byloja, kad Lietuvoje tėvai vaikams skiria itin  mažai laiko. Manyčiau, kad sąmoningų krikščionių šeimose ši statistika turėtų būti kitokia. Norisi drąsinti tėvus „nelėkti paskui pinigą“, kuris neva padeda tinkamiau pasirūpinti savo vaikais ir jų ateitimi, bet būti daugiau su savo vaikais: skaityti su jais knygas, žaisti, padėti mokytis, kartu daryti gerus darbus (pasirūpinti tais, kurie vargsta ar liūdi).

Mąstant apie literatūrą šiame kontekste, manyčiau, kad reikėtų daugiau literatūros, kuri padėtų tėvams mokyti vaikus dievotumo. Tiesa, yra pasirodžiusios kelios naujos katalikiškos knygelės šia tema, tačiau evangelikams jos nėra tinkamos.

Ką pasakyti apie animaciją? Žinoma, labai reikia šiuolaikiškų, teisingas vertybes ugdančių filmukų bei animacinių Biblijos istorijų. Džiugu, kad pasirodė naujas krikščioniskas filmukas vaikams apie Tobį. Nors dėl Tobio istorijų turėčiau ir kritinių pastabų, bet čia jau kita tema...

Dar labai neraminantis reiškinys - prie filmų dedami ženklai N7 ar N14. Kaip suprantu, jie turėtų pasufleruoti ir tėvams, ir vaikams apie filmo atitikimą vaiko amžiui. Nežinau, pagal kokius kriterijus yra priskiriami šie ženklai, bet jie yra klaidinantys ir silpninantys kritinį to, kas yra žiūrima, vertinimą.

Vilma Judenienė, vaikų užimtumo centro probleminių šeimų vaikams vadovė ir organizatorė:

Kiekvienas žmogus, jei tik to tikrai nori, įvairiais būdais gali prisidėti prie vaikystės tyrumo išsaugojimo. Tie būdai gali būti ir tiesioginiai, ir netiesioginiai. Yra nemažai įvairių organizacijų, fondų, kurie stengiasi vienaip ar kitaip pradžiuginti nedarniose šeimose augančius vaikus. Šie vaikai labiausiai alksta ne fizinio maisto ar žaislų, bet kokybiško dėmesio, kartu praleisto laiko. Žinoma, gerai mažuosius kartais palepinti ir saldumynais bei dovanėlėmis, tačiau dėmesys, pagyrimai juos teigiamai nuteikia daug stipriau.

Nežinau, kokios konkrečiai vaikiškos literatūros šiandien trūksta, atrodo, kad jos yra labai daug ir įvairaus žanro. Aš asmeniškai renkuosi pozityvią krikščionišką literatūrą vaikams ir klasikines pasakas.

Virginija Rimkienė, dviejų (jau suaugusių) vaikų mama, finansininkė:

Manyčiau, kad vaikiškos literatūros dabar netrūksta. Knygynų lentynos tiesiog lūžta. Tuo metu, kai pati auginau vaikus, knygučių labai trūko. Kelias knygeles esame išsaugoję -  šalia dabartinių knygų jos atrodo kaip „pelenės“. Tik, deja, nemažai šiandien siūlomų knygelių yra prasto turinio. Liūdniausia, kad jos labiausiai ir traukia vaikų dėmesį. Kai nueinu su savo mažąja drauge (trečioke) į biblioteką, ji vis pasirenka knygas apie raganas arba tas, kuriose daug paveikslėlių. Jai labiau patinka žiūrėti filmus.

Anūkai dar mažiukai, bet taip norisi, kad pamiltų knygą. Šioms Kalėdoms paruošiau knygučių ir loginių žaidimų. Taip pat nupirkau DVD „Tobio nuotykiai su Jėzumi“. Viliuosi, kad šios sėklos sudygs ir duos vaisių jų gyvenime. Dažnai užtariu vaikus malda.

Augustė Juozapavičienė, dviejų mažylių mama, teisininkė:

Manau, prie vaikystės ir tyrumo saugojimo šių dienų pasaulyje labiausiai prisidėtume savo, kaip tėvų, pavyzdžiu ir skiepydami vertybes, aktyviai dalyvaudami vaikų gyvenime, kalbėdamiesi su vaiku, leisdami jam  būti vaiku - neskubindami užaugti, būti „mažuoju genijumi“ ir itin atsakingu, pareigingu mažu senuku. Be abejo, čia padeda ir teisingai parinktos knygos, ir animacija. Tėvai turėtų atrinkti, ką žiūrės, ką skaitys, kuo gyvens jų vaikas. Vaikai greitai perima tėvų poziciją. Šeštadienio rytais mano vaikai prašo greičiau perjungti kanalą, jei pradeda rodyti kokius kvailus ar baisius filmukus.

Panašiai yra ir su literatūra. Yra tokių vaikiškų knygų, kurias baisu atsiversti. Bet nežinau, ar literatūros trūksta. Trūksta subtilumo jas leidžiant... Kartais atrodo, kad spausdina bet ką ir bet kaip, kad tik pinigų gautų.

Romualda Chabarina, poetė, slaugytoja: 

Manau, akivaizdu, kad pirmiausia mūsų vaikams turi būti duotas dvasinis pagrindas namuose: vaikus reikia mokyti gerbti tėvus, Dievą ir Šventąjį Raštą, tuomet jie gebės atskirti gėrį nuo blogio, gebės tam blogiui pasipriešinti. Antra, labai svarbus yra bendravimas - dvasinis bendravimas - su tėvais ir bendruomenėje, bažnyčioje, kad jie jaustųsi mylimi ir REIKALINGI. Labai gerai, kai vaikai įtraukiami į pamaldas, gerai, kai ir kitomis savaitės dienomis turi bendrų užduočių - ką nors padaryti dėl Viešpaties vynuogyno, padėti  vargstantiems žmonėms, vaikams ar pan. Trečia, manau, trūksta, ypač paaugliams, periodinės literatūros, kur vaikai patys galėtų rašyti, pasisakyti, kurti ir pan. Vaikiškų krikščioniškų knygelių taip pat LABAI trūksta.

Adventistų bažnyčios Šeimos skyriaus tarnautojas Deividas Vanagas:

Kaip mes, tėvai ir (ar) tikintieji galime prisidėti prie vaikystės ir tyrumo saugojimo šių dienų pasaulyje? Ar gebame išsaugoti vaikų tyrumą ir trapumą?

Niekas negali pakeisti darnios, tarpusavyje nuolat bendraujančios šeimos. Kai vaikai yra „sotūs“ pilnaverčio dvasinio, emocinio, intelektualaus bendravimo savo namuose, šeimoje, jie jaučiasi saugūs ir tampa atsparūs visokiems „netyrumo“ virusams, kurių juos supančioje aplinkoje šiandien apstu. Kas gi yra vaikystė ir jos tyrumas be mylinčios šeimos? Todėl stiprindami ir palaikydami šeimas, padėdami joms tapti darnesnėmis bei tvirtesnėmis, padėsime išsaugoti ir tą brangiausią gyvenime laikotarpį - vaikystę. Ir priešingai, kol būsime abejingi šeimų likimui, tol blogis nuodys vaikystę ir jos tyrumą.

Kaip galime padėti savo vaikams, kuriems tenka augti ir bręsti cinizmo ir smurto ūke?

Kalbos čia nepadės, nes vaikai veikia kaip kopijavimo mašinos (kompiuterio kalba kalbant, tai atitiktų procesus „kopijuoti/ įklijuoti“). Juk vaikai net ir žaisdami dažnai kopijuoja suaugusiųjų gyvenimą. Ir jeigu jie nemato tinkamo pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti, niekas - jokios metodikos, jokie pamokymai, jokios instrukcijos ir t. t. - nepadės.

Aplinka ir kultūra taip stipriai veikia suaugusius, tad ką kalbėti apie vaikus? Jeigu dauguma suaugusiųjų negali atsispirti „bandos“ madoms ir kritusioms moralinėms normoms, tai kaip tam atsispirs vaikai? Todėl tik tuomet, kai vaikai matys gerą, tinkamą, jiems artimą gyvą pavyzdį, kurį būtų galima kopijuoti, kai matys cinizmui ir smurtui priešingus dalykus, jiems bus suteikta reikiama pagalba. Ir, žinoma, kalbėdami apie visavertę pagalbą savo atžaloms, neišvengsime tokių terminų, kaip puolimas, nuodėmė, Dievo meilė, atpirkimas, nuodėmių atleidimas, išgelbėjimas, Šventosios Dvasios veikimas. Jeigu vaikai nebus supažindinti su didžiuoju Devo atpirkimo planu, net ir geras pavyzdys nepajėgs išsaugoti jų nūdienos pasaulyje.
 
Kiek gali padėti knyga ar kitokia animacija?

Kad ir kokios technologinės naujovės būtų, knyga liks pačia svarbiausia ir reikšmingiausia vaikų ugdymo priemone. Kodėl? Ogi todėl, kad taip yra sukurtos žmogaus smegenys - joms reikia laiko „suvirškinti“ gautą maistą, t. y. mintį, idėją, žinią. Televizija, kompiuterija, internetas ir panašūs dalykai tik „kemša“ maistą į „skrandį“, bet nepalieka laiko tai tinkamai „suvirškinti“, todėl šiandien daug žmonių skundžiasi įvairiais emociniais, dvasiniais ir psichologiniais skausmais bei sutrikimais. O knyga kiekvienam skaitytojui leidžia pagal jo individualius poreikius skirti laiką tinkamai ir iki galo „suvirškinti“ visas naujas mintis ir idėjas. Taigi knygos vertė ir svarba yra neišmatuojama. Ne veltui ir Dievo žodis buvo užrašytas ant „popieriaus“, kad žmogus turėtų laiko visa tai apmąstyti.

Kokios, jūsų nuomone, vaikiškos literatūros šiandien labiausiai trūksta?

Pasižvalgius knygynuose, atrodytų, kad šiandien jau nieko netrūksta. Bet vis dėlto drįsčiau pasakyti, kad trūksta motyvuojančios (įkvepiančios) siekti užsibrėžtų, didelių tikslų, skatinančios nebijoti prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus literatūros. Šiomis dienomis viskas stengiamasi pateikti taip (net ir knygose, o ypač TV reklamose), lyg viską būtų galima lengvai ir nerūpestingai gauti ar pasiekti „vieno mygtuko paspaudimu“ (kaip TV pultelyje). Tačiau, kaip žinome, gyvenimas yra visai kitoks. Todėl tinkamai  ugdomi vaikai ar jaunimas galėtų savo gyvenime pasiekti žymiai daugiau nei dabar.--

Apibendrinant

Įdomu, kad man parašiusių ir diskusijoje dalyvavusių žmonių nuomonės buvo labai panašios. Noriu pabrėžti, kad mintys buvo išsakytos betarpiškai, „nemoksliškai“, tiesiog išsakant savo nuomonę. Galbūt šios mintys sužadino tam tikrų pamąstymų, gal ne su viskuo sutiksite, tačiau, tikiu, visiems tėvams aktualu ir svarbu vis ieškoti būdų, kaip kalbėtis su vaikais, kaip apsaugoti juos nuo neigiamos įtakos bei išmokyti juos atsirinkti pelus nuo grūdų. Taip pat be galo svarbu, kokias knygas mūsų vaikai skaitys, kokius filmukus bei filmus žiūrės...

Apibendrindama tiek raštu, tiek diskusijoje išsakytas nuomones (kaip minėjau, ne visus atsakymus publikuojame), noriu išskirti tokius pastebėjimus:

1) Visų svarbiausias yra bendravimas šeimoje;
2) Vaikų literatūros yra daug, tačiau dažnai pasitaiko ir prastos;
3) Auklėjant vaikų (ugdant jų nuostatas, vertybes) svarbus ir bažnyčios vaidmuo;
4) Trūksta geros krikščioniškos literatūros, kuria remiantis būtų galima su vaikais kalbėtis apie tikėjimą;
5) Trūksta straipsnių ar leidinių, kurie padėtų tėvams atsirinkti, ką skaityti savo mažyliams, kokias knygas jiems pasiūlyti (yra toks leidinukas „Rubinaitis“, bet yra skirtas daugiau kritikams, studentams, rašytojams ir nėra labai žinomas. Šiuo metu šią spragą bando naikinti į svetainę bernardinai.lt rašanti Jurga Lūžaitė Kajėnienė, kuri pateikia išleistų knygų sąrašus, tačiau tai tikrai nelengvas darbas - mat kasmet Lietuvoje pasirodo apie 400 naujų knygų bei knygelių vaikams (tiek mūsų šalies autorių, tiek verstų).

Jei ir jūs norėtumėte pasidalinti savo mintimis šiais ar kitais šeimai aktualiais klausimais, rašykite mums. Būtų šaunu, jei savo nuomonę apie knygas išsakytų, patartų, kokias knygas verta pirkti ir vaikams skaityti, pedagogai ar tiesiog vaikams (ir su vaikais) skaitančios šeimos. Dėkojame Jums.


Parengė A. U.
btzsvetaine@btz.lt 

Bendrinti: