Kaip užauginti atsakingus ir darbščius vaikus?

Šiandien - pirmoji mano vyriausiojo sūnaus darbo diena. Džošas nekantrauja, tačiau prieš išeidamas stabteli, apkabina mane ir aš jį palaiminu. Pagaliau jis pasiruošęs kibti į darbą, tačiau tik laikas parodys, ar Džošui šiame darbe seksis.

Šie pokyčiai Džošo gyvenime neatėjo šiaip sau. Nuo pat mažens Džošo tėvas ir aš mokėme jį surinkti išmėtytus drabužius, išnešti šiukšles, išsiurbti automobilį... Taip auklėdami mes atlydėjome jį iki šios dienos. Mes dėjome pastangas ir kartais net sukandę dantis laukėme, kol jis padarys tai, ką patys būtume padarę daug greičiau ir, žinoma, geriau.

Kasdien dėti pastangas, kad vaikai augtų darbštūs ir rimtai žiūrėtų į darbą - tikras išbandymas. Ir patikėkite, tai nebuvo lengva. Mūsų šeima gyvena vienoje iš dešimties labiausiai pasiturinčių šalies apskričių. Dar prieš išmokdami abėcėlę, vaikai čia išmoksta atskirti žymių dizainerių etiketes, o šešioliktojo gimtadienio proga dažnai jiems įteikiami mersedeso rakteliai. Visgi, manau, nesvarbu, kur gyventume, šeimos, kurios stengiasi mokyti vaikus tinkamo požiūrio į darbą, jaučiasi lyg plauktų prieš srovę...

Gera naujiena, kad padėtis po truputį keičiasi. 2008 m. rugpjūtį žurnalas „Time" atliko apklausą „Ar šių dienų vaikai turi per daug galios?" Apklausos duomenimis, 80% amerikiečių mano, jog vaikai yra labiau išlepinti nei prieš 10 ar 15 metų. 75 % apklaustųjų mano, kad vaikai labai mažai padeda tėvams. Tačiau jei pats gyveni pakankamai patogų gyvenimą, atrodytų teisinga, kad tavo vaikai dirba mažiau ir turi daugiau nei turėjai tu, tiesa? Visgi, dažnai tai ir yra blogoji pusė.

Daugelį metų mano kaimynai Šeila ir Vikas tenkino savo vaikų užgaidas, viską jiems pirko, bet galiausiai nusprendė, kad automobilį gali nuplauti ir vaikai, nebūtina važiuoti į plovyklą, ir paskyrė jiems namų ruošos užduotis. Šeila pasakoja: „Mano tėvas paliko mus, kai aš dar buvau maža. Mes neturėjome daug pinigų, mamai buvo sunku auginti keturis vaikus. Aš nuo mažens turėjau daug atsakomybių, todėl savo vaikus lepinau ir stengiausi juos viskuo aprūpinti. Tačiau pamačiau, kad tai ne padeda, bet kenkia jiems. Dabar, kai vaikai padeda mums daugiau, jie patys tapo daug malonesni ir atsakingesni".

Šeila ir Vikas - ne vieninteliai tėvai, supratę, kad jei nuolat duosime vaikams viską, ko jie nori, sugadinsime juos. Daktarė Ruth Peters, NBC televizijos laidos „Šiandien" psichologė ir knygos „Įveikiant nesėkmes" autorė, sako: „Beveik kasdieną sutinku tėvų, darančių vieną ir tą pačią klaidą - jie nepakankamai skiria laiko ir dėmesio tam, kad išmokytų savo vaikus dirbti ir ko nors siekti. Vaikai lengvai pasitenkina mažu ir, užuot kovoję su nesėkmėmis, dėl savo pralaimėjimų kaltina kitus. Tačiau be tėvų pagalbos neįmanoma išsiugdyti gebėjimo sunkiai dirbti, įveikti nusivylimą ir prisiimti atsakomybę". Štai keli patarimai.

Pradėkime mokyti dar vaikystėje. Nesitikėkite, kad gerą darbininką iš jūsų vaiko nulipdys mokykla. Pagrindinius principus svarbu įdiegti dar prieš vaikui einant į darželį. Plėtodama savo švietimo metodą, daktarė Maria Montessori pastebėjo, jog vaikai turi stiprų norą būti produktyvūs ir noriai imituoja suaugusius.

Tik pabandykime įsivaizduoti, kaip jūsų trejų metų vaikas skuta morkas ar keturmetis bando išplauti grindis. Turbūt pagalvotume, kad jie tokiems darbams dar per maži ir tam visai nepasiruošę, tačiau daktarė Montessori teigia, kad vaikų troškimą ką nors daryti turėtume vertinti kaip kvietimą juos pamokyti.

Jei norime išmokyti vaiką sudėtingų darbų, turime išskaidyti juos į mažas užduotis. Ir, žinoma, teks apsiginkluoti kantrybe. Vaikai, turintys galimybę padėti, kai jie to nori, vėliau lengviau atliks ir jiems patikėtas užduotis.

Džiaukitės vaikų pastangomis. Savaime supranta, jog leidus keturmečiui išplauti grindis, nereikia tikėtis, kad jos bus švarios. Tačiau labai svarbu pagirti vaiką ir padėkoti už jo pastangas, nes šiuo atveju ne rezultatas svarbiausias.

Pavyzdžiui, septynmetė Madison nusprendė išvalyti langus ir taip nustebinti savo mamą. Ji buvo mačiusi, kaip tai daro jos vyresnysis brolis, ir jai tai pasirodė labai paprasta. Išvydusi rezultatą, mama net neužsiminė, kad langai vis dar dėmėti, bet pagyrė dukrą ir pasiūlė kitą kartą langus valyti kartu. Mergaitė pasijuto tikra padėjėja ir negalėjo sulaukti, kada mama patikės jai ir kitų namų ruošos darbų.

Pažinkite savo vaikus. Kiekvienas vaikas yra asmenybė ir bręsta skirtingai. Skiriant vaikui naujas užduotis, kurių jis anksčiau nedarė, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą: keldami kartelę įvertinkite jo pastangas. Atsižvelkite į vaiko vystymosi etapus: yra skirtumas tarp penkiamečio vaiko, kuris dar nežino, kad plaunant lėkštes reikia nuplauti ir kitą lėkštės pusę, ir dešimtmečio, kuris sąmoningai nenuplauna kitos lėkštės pusės, norėdamas kuo greičiau bėgti į lauką žaisti. Vienu atveju vaiką reikia pamokyti, kitu atveju - reikia pareikalauti atsakomybės už atliktą darbą.

Tėvai taip pat turi žinoti, kaip motyvuoti, įkvėpti savo vaikus. Dažniausiai vaikai paskatinami žodžiais. Būtinai pasakykite, kad darbas, kurį vaikas atliko, labai svarbus jums ir kitiems žmonėms. Jei jūsų vaikui labai patinka linksmai žaisti, paaiškinkite, kad jei jis padės jums atlikti namų ruošos darbus, turės daugiau laiko žaidimams.

Jei vaikai vyresni, tuomet greičiausiai jie nori tam tikrų daiktų ir nori jų daug, jiems patinka leisti laiką su draugais, eiti į kiną. Šiuo laikotarpiu pagrindinė motyvacija yra laisvė ir pinigai. Daugelis tėvų pinigais atsilygina ir už pagalbą namuose, tačiau vaikai turi suprasti, kad namuose jie turi padėti ir be pinigų - vien todėl, kad jie yra šeimos nariai.

Mokykite, kad atlygis kartais „vėluoja". Mes gyvename visuomenėje, kurioje labai svarbu pirmauti. Todėl labai svarbu mokyti vaiką susikaupti ir susivaldyti - šios dvi savybės padės jam išvengti pagundų paauglystėje.

Pradžioje turime įtvirtinti supratimą: visų pirma dirbame, o po to žaidžiame. Galite savo vaikui pasakyti: „Žinau, kad nori eiti žaisti, bet eime sudėsime drabužius (ar sutvarkysime namus), ir tuomet galėsime kartu eiti žaisti" (arba pasidarysime spragėsių ir žiūrėsime filmą).

Norint išmokyti vaikus, kad atpildas gali vėluoti, kartais reikia sukurti kliūtis, - kad viskas nebūtų pasiekiama per daug lengvai. Prieš Džošo šešioliktąjį gimtadienį, jo senelė nusprendė nusipirkti sau naują automobilį, o jam atiduoti senąjį. Mes paprašėme jos paprašyti už automobilį bent 500 dolerių. Tiek sumokėjęs Džošas daug labiau prižiūrėjo ir saugojo automobilį.

Mokykite vaikus užsidirbti. Daugelį metų įvairiausiais būdais mes su džiaugsmu rėmėme savo vaikus finansiškai. Skatinome juos ieškoti ir būdų, kaip pinigų užsidirbti. Vienais metais keturi mūsų sūnūs - nuo septynerių iki dvylikos metų - nusprendė auginti žiurkėnus ir parduoti juos į naminių gyvūnėlių parduotuvę. Mes mokėme juos verslo kalbos, skaičiuoti pajamas, nuostolius, išlaidas ir pelną. Vėliau, kartą per savaitę jie turėjo patikrinti savo „dokumentų" duomenis.

Berniukai daug sužinojo apie klientų aptarnavimą, žmogiškąją prigimtį, atkaklumą ir kantrybę. Neseniai jie įkūrė naują verslo įmonę ir pavadino ją „Brolių malkos" - jie visą žiemą skaldė malkas ir pristatinėjo jas žmonėms. Visi šie sumanymai reikalavo be galo daug mano ir vyro laiko ir jėgų: po žingsnelį mokėme juos verslo pagrindų, kas kelias savaites veždavome naujus žiurkėnus į gyvūnėlių parduotuvę, mokėme elgtis su klientais, kurie nesumokėdavo pinigų... Mano vyrui teko vairuoti malkų prikrautą sunkvežimį, - žinoma, berniukai važiuodavo kartu.

Padėkite savo vaikams rasti veiklą, kuri jiems patiktų, ir jums nereikės jų raginti ko nors imtis. Žinoma, pradžioje, kad darbas pajudėtų į priekį, reikės ir jūsų pagalbos. Jei jūsų vaikas norės pasiūlyti sugrėbti žmonėms lapus, būkite pasiruošę paremti jį ir kartu su juo pasibelsti į kaimynų duris, siūlant jo paslaugas. Jei vaikas sugalvos vedžioti šunis, padėkite patalpinti skelbimą į laikraštį. Jūs ir patys nustebsite, kokių gyvenimo pamokų vaikai išmoks.

Skatinkite savanorišką veiklą.  Mokyti vaiką dirbti už atlygį yra gerai, bet išmokyti jį patarnauti be jokio užmokesčio, yra geriausia jo paties labui. Vaikams, kurie yra krikščionys, būti savanoriu reiškia sekti Kristaus pavyzdžiu - mylėti ir tarnauti.

Kol vaikai dar maži, leiskite jiems tarnauti kartu su jumis: pavyzdžiui, drauge nuneškite maisto ką tik vaikelio susilaukusiai mamai ar padovanokite gėlių pagyvenusiai moteriai. Mokykite ir pasakokite, kaip Kristus atidavė savo gyvybę už mus, ir kaip mes galime aukoti savo gyvenimą atlikdami mažus darbelius. Surinkite gatvėje numestas šiukšles, aplankykite ligonį ar kaimyno darže išravėkite piktžoles.

Vaikams paaugus, padėkite atrasti būdų patarnauti, pasiūlykite jiems išvažiuoti į kokią misijų kelionę, patarnauti savanoriu valgykloje, kur maitinami benamiai, ar neįgaliųjų sporto žaidynėse.

Būkite pavyzdys.  Vaikai yra mūsų atspindys. Jie atkartoja ne tai, ko mes bandome juos išmokyti, bet tai, kaip mato mus elgiantis. Praėjus kuriam laikui, jie prisimins ne dideles šventes, bet kasdienį mūsų gyvenimą: kaip mes elgėmės, kai buvome supykę, ar nevėluodavome, laikėmės savo pažadų, dirbome šypsodamiesi ar susiraukę...

Kaip norint išmokyti visų gerų dalykų, taip ir formuojant vaiko požiūrį į darbą, reikalingos pastovios pastangos. Bet kai vieną dieną jūsų vaikas ateis ir, kaip mūsų Džošas, pavargęs, bet patenkintas ištars: „Mama, mano bosas sakė, kad aš gerai atlikau darbą. Ačiū tau už viską!", - jūs žinosite - visos pastangos buvo ne veltui.


http://www.christianitytoday.com/
vertė Rima Černiauskaitė Ebenezer

Bendrinti: