Šį rudenį Panevėžio bažnyčioje vyko seminaras, kuriame pastorius ir psichologas Ramūnas Jukna pristatė „Efektyvios tėvystės įgūdžių mokymo programą". Tad jį ir kalbiname.
Ramūnai, gal galėtumei pristatyti, kokius pagrindinius klausimus seminare apžvelgėte ir kodėl.
Bažnyčioje įgyvendinome keturių susitikimų mokymų programą, kurią parengė kolegos psichologai. Buvo pristatytos keturios temos: „Vaiko raida ir elgesys", „Geresnio ryšio su vaiku kūrimas", „Jausmų supratimas ir valdymas" bei „Pozityvi disciplina". Mokymų tikslas - kalbėti tėvams aktualiais vaikų auklėjimo klausimais, atkreipiant dėmesį į savo bei vaikų jausmus ir suteikiant konkrečių patarimų, kaip tėvams efektyviau užmegzti ir palaikyti ryšį su savo vaikais.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių. Ką svarbu žinoti tėvams, kai vaikas išgyvena kritinį amžiaus tarpsnį?
Manau, tėvams svarbu žinoti pagrindinius vaiko amžiaus raidos ypatumus: kada vaikui turi pradėti dygti dantys; kuriuo metu jis turėtų pradėti vaikščioti ir kalbėti, savarankiškai naudotis tualetu ir t. t. Svarbu, kad mes neskubintume vaikų vaikščioti, kalbėti ir pan. anksčiau, nei jie tam subręsta. Kita vertus, ne visi vaikai vienodu metu pradeda vaikščioti ir daryti kitus naujus dalykus. Todėl tėvai, ypač auginantys pirmąjį vaiką, neturėtų dėl to jaudintis. Atvirkščiai, bendravimas su patyrusiais tėvais, pokalbiai su specialistais turėtų nuraminti ir padėti tėvams auginti vaikus.
Visi tėvai norėtų, kad šeimoje vyrautų darna ir ramybė, tačiau kartais visgi emocijos ima viršų, ir dažnai jos būna neigiamos... Kas lemia neigiamą vaikų elgesį ir kaip jį keisti?
Emocijos yra svarbi gyvenimo dalis, tačiau mes skiriame joms per mažai dėmesio. Tarkime, mokykloje mes mokomės, kaip atskirti varlę nuo dramblio, skaitome įvairius literatūros kūrinius, mokomės užsienio kalbų, sprendžiame sudėtingiausius matematikos, fizikos ir chemijos uždavinius, tačiau nėra tokios pamokos, kurios metu mokytumės pažinti jausmus. Deja, ir šeimose retai kalbama apie jausmus, jų svarbą, raišką ir kontrolę. O nemokėdami suprasti bei įvardinti savo jausmų, negebėdami jų atpažinti kituose, vargu ar sugebėsime spręsti kasdienes problemas. Dažnai vaikų netinkamo elgesio priežastys yra būtent emocinės. Vaikai patiria pačius įvairiausius išgyvenimus ir su jais susijusius jausmus. Jiems sunku suprasti, kas vyksta, kaip reikėtų reaguoti ir elgtis. Vaikai jaučia poreikį, tačiau nemoka tinkamai jo išreikšti, todėl kartais ir pradeda netinkamai elgtis - taip jie nori patraukti suaugusiųjų dėmesį. Taip vaikai nori perduoti, ką jie išgyvena, kaip suvokia juos supančią aplinką.
Norint keisti netinkamą vaikų elgesį, visų pirma tenka įsiklausyti į vaiką, išgirsti, ką jis nori pasakyti, ir suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Vaiko elgesio korekcija nėra tik vaiko, bet ir suaugusiojo pastangų reikalaujantis procesas.
Kokie pagrindiniai vaiko poreikiai ir kaip juos atpažinti iš vaiko poelgių? Juk dažnai mes net patys nesuvokiame, kodėl vienaip ar kitaip elgiamės...
Vaiko poreikiai priklauso nuo jo amžiaus. Ankstyvoje vaikystėje mažyliui reikalingas saugumas ir suvokimas, kad jis gali pasitikėti savo artimaisiais - tėvais. Dėl to šiame amžiuje vaikui svarbu, kad jis būtų priglaustas, laikomas ant rankų ir pan. Vėliau vaikui yra svarbu įgauti savarankiškumo, šiek tiek autonomijos. Mažylis mokosi sakyti „Ne", „Mano", „Aš". Labai svarbu šiuo metu tėvams nekovoti su vaiku, bet leisti vaikui laikyti gyvenimą „savo rankose" ir kažką padaryti savo paties jėgomis. „Kodėlčiaus" laikotarpiu vaikai gali „kankinti" tėvus užduodami daugybę įvairiausių klausimų. Vaikams svarbus ir „Sokratiškasis" laikotarpis, kai jie mokosi rinkti žinias, išsiaiškinti, kas jiems įdomu. Šiuo laikotarpiu jie įgauna pasitikėjimo savo jėgomis, kad gali įveikti iškilusius sunkumus. Vėlyvesniame amžiuje vaikai mokosi bendrauti su kitais bendraamžiais ir kitais reikšmingais suaugusiaisiais (mokytojais ir kt.), jiems svarbu suvokti savo pačių jausmus, labai svarbus tampa savigarbos klausimas.
Todėl tėvams reikia augti kartu su savo vaikais. Vaikams bręstant turi keistis ir tėvų bendravimas su savo atžalomis. Naudinga įsiklausyti į vaikus, jų poreikius, norus, kad suvoktume, kas jiems svarbu, aktualu. Svarbu užmegzti ir palaikyti su vaiku ryšį. Todėl tėvai kviečiami nuolat pagal išgales skirti kiekvienam vaikui laiko ir nedalomą dėmesį.
Kaip kurti asmeninį ryšį su vaiku? Ką patartumėte tėvams, kurie didesnę laiko dalį praleidžia darbe ir mažai laiko skiria vaikams?
Šiandieninės konkurencinės darbo sąlygos dažnai reikalauja visiško atsidavimo tiek laiko, tiek jėgų prasme. Tad vakarais tėvai būna pavargę, suirzę, emociškai išsekę. Deja, tokia gyvenimo tikrovė. Manau, kad psichologinės žinios ir tikėjimo bendruomenė neturėtų užmesti dar vienos naštos ant vargstančių tėvų pečių, bet veikiau galėtų įgalinti tėvus, mokyti juos tinkamai išnaudoti pasitaikančias progas, siekiant sukurti asmeninį ryšį su vaikais.
Esminis principas kuriant ryšį su vaiku yra nuoširdus domėjimasis pačiu vaiku. Jei tėvas ar mama nuoširdžiai domėsis, kas vaikui įdomu, ką jis skaito, kokius filmukus žiūri, kokius įspūdžius ir patyrimus jis atsineša iš darželio ar mokyklos, tuomet jis jau atliko didžiąją darbo dalį. Kadangi tėvai yra užsiėmę, galima kartu su vaikais daryti paprastus namų ruošos darbus ir kalbėtis, domėtis, klausytis vaikų kalbos. Svarbu, kad tėvo ar mamos dėmesys būtų sutelktas į patį vaiką, jo pasakojimą. Tokiu būdu paprastas bulvių skutimas, indų plovimas ar karvės melžimas vaikams ir tėvams taps šilčiausiais prisiminimais, kuriuos jie prisimins visą gyvenimą.
Kaip kurti asmeninį ryšį, kai šeimoje daugiau vaikų ir kiekvienas reikalauja dėmesio? Juk vaikai skirtingo amžiaus ir turi skirtingų poreikių (pvz., šeimoje auga vienų metų kūdikis, 5-etis darželinukas ir 12-etis paauglys)?
Taip, gausesnės šeimos kelia tėvams didesnius reikalavimus. Todėl jiems labai reikalinga aplinkinių žmonių - artimųjų, senelių, draugų ar tikėjimo bendruomenės narių - pagalba. Galbūt kas nors galėtų kartą ar kelis kartus per mėnesį padėti prižiūrėti vaikus, kad tėvai dviese galėtų praleisti laiką, atsikvėpti ir kiek pailsėję, įgiję naujų jėgų vėl grįžtų prie vaikų auginimo rūpesčių. Tikėjimo bendruomenės turėtų melstis už šeimas ir taip jas palaikyti.
Kita vertus, ačiū Dievui, kad visi vaikai gimsta ne vienu metu. Vaikams augant, lavėja ir tėvų gebėjimai, jie įgyja patirties, subręsta, kad galėtų atlikti jiems patikėtą svarbią tėvų misiją. Šeima, auginanti vienų metų kūdikį, 5-etį darželinuką ir 12-etį paauglį, šioje situacijoje neatsidūrė netikėtai, staiga - praėjo daugiau nei dešimtmetis. Per šį laikotarpį tėvai turėjo pakankamai laiko aptarti bendrą požiūrį į vaikų auklėjimą. Taip pat, jei šeimoje yra abu tėvai, jie išmoko dalintis tėvystės naštomis. Tad ši situacija, kai net trys vaikai reikalauja asmeninio dėmesio, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo beviltiška. Jei šeimoje yra abu tėvai, vienu metu jie gali skirti dėmesį net dviem vaikams, tad reikia tik atrasti laiko ir kūrybiškai pažvelgti į situaciją, kaip dėmesio skirti ir trečiajam vaikui. Tam pasitarnauja šeimos tradicijos, savaitgaliai ir, žinoma, paprasta kasdienybė - bendri pietūs ar vakarienė, kai kiekvienam šeimos nariui skiriama dėmesio ir laiko.
Kalbant apie kertinius Efektyvios tėvystės programos principus, pavyzdžiui, skirti laiko kiekvienam vaikui atskirai, nereikėtų savęs smerkti, jei nepavyksta įgyvendinti visų siūlomų rekomendacijų. Manau, svarbiausia, kad tėvai atkreiptų dėmesį į vaiko poreikius, išmoktų priimti vaiką, jo jausmus ir išgyvenimus kaip reikšmingus ir svarbius. Tai suvokus, ir visa kita sustos į vietas.
STEP kursuose tėvams teko mokytis, kad visi žmogaus jausmai priimtini, tik reikia mokėti juos tinkamai išreikšti. Tačiau dažnai tėvai moko vaikus, kad pykti negalima... Kaip vis dėlto atpažinti ir įvardinti tikrąjį vaiko jausmą, kai šis pyksta, niršta, verkia, bet kartu ir suprasti, ką toje situacijoje jaučia patys tėvai?
Kaip jau ir kalbėjome, jausmų sritis kosmosą užvaldžiusiam žmogui dažnai lieka terra incognito. Mes sutrinkame, kai jaučiame labai stiprius jausmus, ypač tuomet, kai tie jausmai neigiami. Tačiau reikia pasakyti, kad neįmanoma išsivaduoti nuo jausmų ir likti visaverčiu žmogumi. Netekęs jausmų, žmogus prarastų reikšmingą savo asmenybės dalį. Gyvenimas taptų beskonis, vienspalvis, be džiaugsmo, meilės ir viso kito, kas gyvenimą daro žavingą ir vertą gyventi.
Tad mums, suaugusiems, labai svarbu suvokti ir pažinti savo jausmus, mokytis apie juos kalbėti, juos reikšti ir valdyti. Kol mes nesugebame valdyti savo jausmų, tol negalime padėti ir vaikams. Tėvai, kurie priima savo jausmus, leidžia sau būti tiesiog žmonėmis ir geba save kontroliuoti, moka tinkamai išreikšti savo vidinius išgyvenimus, lengviau priims ir vaiko reiškiamus jausmus. Jei nesuteiksime jausmams neigiamų antgamtinių galių (nes būtent neigiami jausmai mus labiausiai gąsdina), į gyvenimą ir vaikų auklėjimą žiūrėsime daug paprasčiau ir pozityviau. Suvoksime, kad pykstantis vaikas nekelia grėsmės, kad vaiko pyktis kilo dėl tam tikrų priežasčių. Brandūs tėvai neišsigąs ir neatstums tokio vaiko, bet priims jį, supras ir padės išspręsti problemą.
Kaip išmokti tinkamai reikšti negatyvius jausmus?
Pirmiausia svarbu suvokti ir pažinti savo jausmus. Turbūt tūkstantį kartų girdėta mintis, kad patys jausmai nėra blogi. Blogi gali būti žmogaus veiksmai ir pasirinkimai. Tad išgyventi jausmus (net ir negatyvius) nėra blogai. Pažinus savuosius jausmus, svarbu juos įvardinti, apie juos kalbėti. Labai svarbu, kad mes, išgyvendami negatyvius jausmus, neskubėtume veikti, ką nors daryti, šaukti ir pan. Daug naudingiau yra tiesiog kalbėtis, išsakyti, kaip aš jaučiuosi. Tai puiki proga trumpam sustoti, „ataušti", permąstyti savo veiksmus ir tik vėliau - veikti.
Tad jei mes įsivardinsime savo jausmus, kalbėsime apie tai, ką jaučiame, gal net išliesime savo mintis ant popieriaus, įveikdami spontanišką norą čia ir dabar veikti (šaukti, bausti, moralizuoti), - tai ir bus tinkamas negatyvių jausmų reiškimas.
Tėvai dažnai nežino, kaip tinkamai bendrauti su vaiku, nors jį ir labai myli. Jie dažnai vaikui nurodinėja, įsakinėja, reikalauja, jį kontroliuoja... Kaip reikėtų bendrauti su vaiku, rodant teigiamą dėmesį? Kaip tą patį norą, pageidavimą, reikalavimą išsakyti kitais žodžiais, nekaltinant, nesmerkiant, nežeminant?
Noras įsakinėti kyla, nes mes, tėvai, jaučiamės pranašesni. Mes jaučiamės esą labiau patyrę, daugiau žinantys ir nusimanantys šiame gyvenime, tad ir kalbame, jaučiamės esą verti vaikams perduoti vienkryptę žinią. Tačiau, kaip jau kalbėjome prieš tai, mums svarbu suvokti, kad mūsų vaikas yra visavertis žmogus, nors ir turi kur kas mažesnę gyvenimo patirtį. Tai, ką jis jaučia, ką suvokia, mato ir patiria, yra tikra. Visa tai, ką poetai ir prozos kūrėjai surašė apie žmogų, jo patirtis, jausmus ir išgyvenimus, telpa mažoje mūsų sūnaus ar dukros širdelėje. Kai suvokiame, kad vaikas yra lygiai toks pats žmogus, lygiavertis žmogus, kyla ir pagarbus noras ne jam įsakinėti, bet veikiau kalbėtis su juo. Tad siūlyčiau su vaikais kalbėtis. Prisiminkime, jog, kuriant asmeninį ryšį su vaiku, svarbu su juo kalbėtis, klausytis jo pasakojamų istorijų, fantazijų, svajonių - įsiklausyti į jo gyvenimą.
Pokalbis su vaiku turėtų būti dialogas, o ne vienkryptis pranešimų ir komandų siuntimas. Kažkas yra taikliai pastebėjęs: mes visi turime po dvi ausis ir vieną burną, kad daugiau klausytume ir mažiau kalbėtume. Nepamirškime to ir bendraudami su vaikais. Jei mes išklausysime savo vaikus, jie norės išklausyti ir mus. Kai mes būsime jautrūs jų poreikiams ir atsakysime į jiems svarbius klausimus, jie bus jautresni ir mūsų pageidavimams, norams ir reikalavimams.
Kas yra aktyvus klausymasis?
Tai - klausymo būdas, kuris padeda įsiklausyti į kitą asmenį (šiuo atveju - vaiką). Tai atidus vaiko pasakojimo minties sekimas (deja, dažnai vaikų klausome rašydami laišką, žiūrėdami TV ar klausydami radijo žinių - ir nervindamiesi laukiame, kada jis ar ji pagaliau nutils). Klausytojas turi stengtis suprasti, kokius jausmus išgyvena kalbantysis (kaip dažnai mes girdime tik informaciją, o ne intonaciją!). Taip pat svarbu, kad klausytojas stengtųsi atspindėti kalbančiojo jausmus, t. y. būtų savotiškas veidrodis. Tai reiškia pasistengti įsijausti į vaiko būseną, įlįsti į jo kailį. Jei vaikas su džiaugsmu pasakoja apie tai, kad kūno kultūros pamokoje jis nušoko toliausiai iš bendraklasių, aktyviai klausantis tėtis ar mama turėtų kartu su vaiku pasidžiaugti, net jei tuo metu jis ar ji ir laikė rankose sąskaitą už šildymą. Ir priešingai, jei vaikas tramdydamas ašaras pasakoja apie mokykloje kilusį konfliktą, tėvai turėtų būti geri „veidrodžiai" ir dalintis vaiko kartėliu, jo skausmu, nors prieš tai galbūt jie ir sužinojo, kad darbe juos paaukštino. Principas: atidedu į šalį savo reikalus ir visiškai pasineriu į kito žmogaus pasakojimą, jo išgyventus jausmus.
Kaip paskatinti vaiką elgtis tinkamai? Ar svarbu vaiką pagirti, apdovanoti?
Be abejo, pagyrimai ir apdovanojimai vaikus įkvepia. Tačiau tinkamai elgtis vaiką labiausiai paskatins tinkamas tėčio ar mamos pavyzdys. Sakoma, kad vaikai girdi akimis. Jie ne tik klauso, ką mes sakome, bet ir mato, kaip mes elgiamės. Tad tinkamo elgesio pavyzdys padės ir vaikui elgtis tinkamai.
Kalbant apie apdovanojimus ir pagyrimus, reikia pastebėti, kad svarbu, jog vaikai būtų skatinami už gerą ir tinkamą elgesį. Kartais tėvai vaikus giria ir tuomet, kai jie nėra verti pagyrimo, kai ką nors padarė nelabai vykusiai ir t. t. Vaiko galvelėje tai kelia sumaištį - geri žodžiai už nevykusius darbus vaiką klaidina. Tai iškreipia vertinimo sistemą ir sumenkina tėvų žodžius - jie tampa nereikšmingi kaip nuvertėję pinigai: gali turėti jų daug, tačiau už juos nieko nenupirksi.
Taip pat vaiko apdovanojimas neturėtų virsti papirkinėjimu, kai vaikas gauna pinigų už menką krustelėjimą. Ilgainiui tai neigiamai paveikia vaikus: jie tampa viską šaltai apskaičiuojantys pragmatikai, nebrandinantys jausmo, kad šeimoje kiekvienas turi pareigų ir atsakomybių.
Kas vienija šeimą ir padeda kurti gerus santykius?
Šeimą vienyti gali bendros šeimos tradicijos, šventės ir visa kita, ką šeima atlieka kartu. Tai - laikas, kai šeima neskubėdama leidžia laiką, kalbasi, dalijasi įspūdžiais ar svajonėmis, kuria planus. Tai gali būti bendri pietūs, bendros išvykos, žaidimų metas, bendras darbas sode, gimtadienių šventimas ir kt. Kiekviena šeima gali kūrybingai susigalvoti, kaip praleis laiką visi drauge. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad toks kartu leidžiamas laikas neturėtų reikalauti ypatingų finansinių išlaidų. Svarbiausia, kad visi šeimos nariai būtų drauge ir užsiimtų visiems malonia veikla, kalbėtųsi ir vieni kitais džiaugtųsi. Ar ne geriausias laikas tam yra ilgi rudens vakarai?
Sunkiausia tėvų dilema - kaip vaikus drausminti? Kaip šiuolaikinė psichologija siūlo tėvams drausminti vaikus?
Šiandien psichologai kategoriškai kritikuoja fizinių bausmių taikymą ugdant vaikus ir skatina juos disciplinuoti labiau humaniškais metodais. Pavyzdžiui, atskleisti elgesio pasekmes. Tam, kad tėvai spontaniškai neišlietų ant vaikų savo pykčio, neigiamų emocijų, siūloma sukurti iš anksto apsvarstytą ir sutartą disciplinavimo sistemą, kuriai nusižengus vaikai negauna paskatinimo, sustabdoma maloni veikla ar ji kuriam laikui uždraudžiama. Svarbu, kad drausminant vaikus išliktų tiek pagarba tėvams, tiek pačiam vaikui. Turime taisyti vaiko netinkamą elgesį, tačiau jis, kaip asmuo, yra gerbiamas ir priimamas. Vaikas turi žinoti, už kokį netinkamą elgesį jis sulaukė poveikio priemonių ir ką ateityje jis turi pakeisti, kad tokios priemonės nebūtų jam taikomos. Tačiau tuo pat metu vaikas turi jaustis kaip visavertis, mylimas ir gerbiamas šeimos narys.
Senojo Testamento Patarlių knygoje tėvams patariama griežtai drausminti savo neklusnius vaikus - negailėti rykštės (Pat 22, 15; 29, 15). Šiandien teigiama, kad toks baudimas neveiksmingas, nes blogiu atlyginama už bloga, tokia bausmė sukelia norą keršyti, kaltės jausmą, pyktį, nuoskaudą. Kaip atrasti balansą?
Tai daug aistrų keliantis klausimas. Žmonės pasidalija į dvi grupes: vieni - už, kiti - prieš fizines bausmes. Manau, verta pasakyti, kad Biblija neįsako, jog vaikus reikia drausminti fizinėmis bausmėmis (apie tai nekalba nei 10 Dievo įsakymų, nei Kristaus Kalno pamokslas, nei apaštalų mokymas). Nepamirškime, kad Senojo Testamento knygose raginimas griežtai drausminti vaikus užrašytas daugiau nei prieš 2 500 metų, o anuomet žmonės vaikų ir netgi moterų nelaikė visaverčiais žmonėmis.
Psichologai sako, kad tėvai fizines bausmes taiko iš bejėgiškumo, tad nesinorėtų, kad siekdami pateisinti savo elgesį mes naudotume vieną ar kitą Biblijos ištrauką ar prastą mūsų liaudies patirtį - įkrėsti beržinės košės. Psichologai stengiasi atkreipti dėmesį į tai, kokius jausmus išgyvena fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai. Tai tikros ir skausmingos patirtys. Kaip jūs ir minėjote, vaikai išgyvena pyktį, kaltę, norą kerštauti ir kitus negatyvius jausmus, jie tampa priešiški ir tokie gali likti visą gyvenimą. Tad ar neverta atrasti geresnių drausminimo priemonių, kurios pakeistų vaiko elgesį, o ne žalotų jo asmenybę?
Kita vertus, psichologai sutinka su tuo, kad vaikui reikalinga drausminimo sistema, juk vaikams reikalingos ribos, kurias peržengę jie susidurs su savo elgesio pasekmėmis. Labai svarbu pačius tėvus šviesti ir juos įgalinti naudoti kitus disciplinavimo metodus.
Kaip vaiką išmokyti suvokti elgesio pasekmes?
Su elgesio pasekmėmis mes, suaugusieji, susiduriame kasdieną - tai vienas pagrindinių gyvenimo principų. Jei nedirbame - neturime pinigų; jei sudaužome lėkštę, mes jos nebeturime ir tenka pirkti naują ir t. t. Maži vaikai yra apsaugoti nuo savo elgesio pasekmių: jie ką nors sulaužo, sudaužo ar išverčia, o viską sutvarko suaugusieji. Jie nėra atsakingi už savo veiksmus ir neragauja savo elgesio pasekmių.
Tačiau bręsdami vaikai turi išmokti atsakyti už savo veiksmus. Taip vaikai mokomi atsakingo elgesio, savikontrolės, ir taip yra įvedami į suaugusiųjų pasaulį.
Elgesio pasekmes vaikai suvoks tik tuo atveju, jei tėvai nuosekliai mokys juos atsakyti už savo poelgius. Pavyzdžiui, šeima valgo desertą, bet vienas iš vaikų nuolat muistosi, žaidžia, nekontroliuoja savęs (nors pagal amžių, jis jau gali save kontroliuoti), ir, nors buvo įspėtas, toliau taip elgiasi, kol galiausiai išlieja savo gaivųjį gėrimą ar sudaužo ledų indelį. Natūrali pasekmė - vaikas lieka be deserto. Kitas pavyzdys: šeima sėda prie pietų stalo, o vaikas triukšmingai pareiškia, kad jis tokio maisto nevalgys. Mama ar tėtis be didelių emocijų paima jo lėkštę, ir vaikas lieka be maisto. Svarbu, kad iki vakarienės vaikas nesukimštų kilogramo zefyrų ar javinukų ir pajustų savo elgesio pasekmes - alkį. Patikėkite, tą vakarą vakarienę vienas iš šeimos narių suvalgys itin godžiai.
Nuoseklus šio principo taikymas šeimoje išmokys vaiką, kad jis yra atsakingas už savo elgesį. Nereikia emocinių kovų, barnių ar fizinių bausmių, tiesiog leiskite vaikui pajusti savo elgesio pasekmes, ir nemažai dalykų vaikas supras pats.
Jūs su žmona auginate tris vaikus. Ar lengva būti geru tėčiu? Šiais metais tavo, Ramūnai, naštos dar pasunkėjo - esi ne tik Panevėžio bažnyčios pastorius, bet ir Bendrijos pastorių tarybos vadovas. Turbūt šeimai lieka vis mažiau laiko... Kaip sprendi iškilusius sunkumus? Ar naujos pareigos neužgožia tėvystės?
Taip, šiais metais atsirado ir naujų naštų. Kadangi nauji darbai ir atsakomybės visada pareikalauja daugiau energijos ir atsidavimo, tenka spręsti šeimai skiriamo laiko klausimą. Tenka ieškoti rezervų ir resursų, mažiau laiko skirti pomėgiams ir pan., kad spėčiau viską padaryti.
Nežinau, kaip atsakyti į klausimą, ar esu geras tėvas. Matau daugybę dalykų, kuriuos reikia savyje keisti, kur reikia subręsti. Nežinau, ar pakankamai keičiuosi, bet viena tikra - aš noriu pasikeitimų, nors ne visada tam užtenka jėgų.
Tačiau norėčiau paguosti ir padrąsinti visus, tarp jų ir tėvus, - bažnyčia nėra tobulų žmonių grupė. Į bažnyčią renkasi ne tobuli, problemų neprisimenantys, klaidų nedarantys žmonės. Tikėjimo bendruomenė yra nusidėjėlių ir silpnų žmonių susirinkimas. Todėl bažnyčia turi išgirsti žmones, atjausti juos, kai jie išgyvena silpnumą, pastiprinti bei padrąsinti kovojant su nuodėme, kovojant su senais įpročiais. Todėl norėtųsi, kad kaip psichologiniai užsiėmimai siekia įgalinti žmones (šiuo atveju - tėvus) spręsti savo psichologines ir socialines problemas, taip ir bažnyčia būtų ne smerkianti moralizuotoja, bet įgalinanti Gyvenimo Žodžio skelbėja.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
