Laiškas sūnui

„Tai labai skausmingas buvo laikas mūsų gyvenime, mano sūnus buvo priklausomas nuo narkotikų, sulaukęs šešiolikos metų jis išėjo iš namų, metė mokyklą. Į užsienį mes išvykome vieni, o po kažkurio laiko jis atvyko pas mus, bet gyveno dar trejus metus su šia problema. Ir praeitos vasaros pabaigoje įvyko stebuklas - Dievas jį išlaisvino nuo narkotikų ir kitų priklausomybių. Parašius šį laišką pirmiausiai išsiunčiau jam, jis skaitydavo ir verkdavo. Tada jis dar rūkydavo, bet šis laiškas jam davė jėgų atsisakytį rūkymo. Jo draugė yra karštai Dievo ieškanti mergina, bet neseniai nuo vėžio mirė jos mama, tai ji, perskaičiusi šį laišką pradėjo sapnuoti, kad aš ateinu ir glostau ją, ir sakė,  patirianti didelę meilę. Viliuosi, jei tai tai padeda šiems vaikams (jie man dar vaikai), gal dar kažkam padės".

Sūnau,

Štai diena, kai tu, Viešpaties siųstas, ateini į mano gyvenimą. Praveriu akis ir išgirstu - berniukas. Tai toks stebuklas! Savo jaunatviškose mintyse įsivaizdavau, kad gims mergytė, kažkodėl prisimąsčiau, jog negaliu turėti berniuko. Visiems kalbėdavau, kad gims mergaitė, bet paslapčiomis norėjau tavęs, sūnau.

Išgirstu verksmą - tu gimei, visas aplietas krauju, nes gimdymas buvo labai sunkus, bet man tai buvo didis stebuklas - juk gimė sūnus! Jau tada, būdama visai jaunutė mama supratau, kaip myliu tave ir pasakiau sau: aš kovosiu už jį...

Tu augai toks mielas ir gražutis.

Bet į tavo mamos ir tėčio gyvenimą atėjusi audra išskyrė juos. Prisimenu, kaip jis pasakė, kad turi kitą moterį ir nori ją vesti, о mus palieka... Tau buvo 5 metai. Protestuodamas tu kritai ant žemės ir pradėjai verkti, kad tau norisi turėti ir tėtį, ir mamą. Bet žiaurus likimas, rodos, nesirenka, jis šluoja visus, kurie vaikšto savo keliais, nekreipdami dėmesio į gyvenimo dėsnius, į Dievą, visą ko Kūrėją.
Tai buvo sunkus išbandymas tau ir man. Jausdama tuštumą, skausmą ir prarają po kojomis šaukiausi pagalbos. Širdy išgirdau: „Jis tavęs pasigailėjo. Jis, Viešpats Jėzus, pakėlė mane, ir tarė: gyvenk, tu reikalinga man, ir savo sūnui."

Kaip nuostabu, kai po žiemos ateina pavasaris, sužydi sodai... Saulė šildo, viskas bunda ir keičiasi. Naujas gyvenimas. Aš keičiuosi, visos vertybes gyvenime keičiasi, aš kvėpuoju ir noriu gyventi, ir pasakot kitiems, koks gražus gyvenimas...

Bet tau skauda, tu eini tolyn nepasitikėdamas, nusivylęs...Žinau, kad savo jėgom negaliu tau padėt, nes tu bręsti, renkiesi pats. Paauglystė pats sunkiausias laikas - ir ji ateina taip greitai: matai, kaip tavo vaikas keičiasi, jis jau nebesutinka su tavo taisyklėm, nurodymais. Tai laikas, kai jaunuoliui norisi, kad jį išgirstų, priimtų, ir tiesiog būtų šalia.

Pati daug ko nemokėjau, negebėjau suprasti tavęs, priimti ir dažnai nebūdavau šalia, kai tau to taip reikėjo. Tik bėgant metams, dažnai geriant kartų savo neteisingų pasirinkimų vandenį ateina išmintis ir supratimas.
Ir štai tau šešiolika ir tu išeini sakydamas, „man nereikia jūsų, aš pats galiu, man per daug skaudu būti su jumis".

Tavęs nėra. Suprantu, kad kažkas negerai ir maldauju: „Viešpatie, atleisk už mano klaidas, atleisk ir padėk..." Matau kokia tamsa apgaubė tave, ji nori tave pagrobti ir užvaldyti. O, Dieve, kaip tai sunku - matyti savo vaiką žengiantį pro mirties ir tamsos vartus ir dingstantį iš tavo gyvenimo.

Motinystė - tai lyg gimdymas vėl ir vėl iš naujo, kad išryškėtų geri dalykai, kuriuos mes nuo pat gimimo dėjome į savo vaikus. Esu girdėjusi sakant, kad turėti vaiką - tai tartum tavo širdis išeitų iš kūno ir vaikštinėtų aplink. Taip skausmingai mama bando apsaugoti savo vaiką. Gimdydama moteris kraujuoja, bet tai tik kraujavimo pradžia. Vėliau ima kraujuoti širdis. Bet širdis tampa platesnė nuo to, ką mama ištveria per vaiko gyvenimą, ir viskas, ko mama meldžia, dėl ko dirba ir  ko viliasi dėl savo vaiko, taip pat turi savo kainą.

Ir aš nešiojau tave savo mintyse, lūpose, širdyje ir prašymuose Dievui, kuris tik vienas gali grąžinti gyvenimą.

Vieną dieną, po ilgo laiko, tu sugrįžai. Įėjai pro duris ir tylėjai, nieko nesakei. O aš laukiau, kada ištarsi bent vieną žodį. Tu vėl išeidavai, ir vėl sugrįždavai. Kokia slegianti ir beviltiška atrodė ta tyla.
Paėmiau siuvinį ir, rodos, siuvinėjau tave, siuvinėjau širdimi visai kitokį, negu buvai tuo metu. Tikėjau, kad vieną dieną pamatysiu ir išgirsiu tave kitokį.
Kai kurios mamos nebeturi vilties ir užveria duris savo vaikams, nes galvoja, kad tai būdas, kuris galbūt sustabdys jų vaikus nuo narkotikų ar alkoholizmo... Dažnai tai padeda. Bet šios taisyklės tinka ne visiems ir ne visada. Visi aplink šaukė... išvaryk, nes tik taip jam padėsi. Bet širdyje bijojau, kad jei aš kaip mama uždarysiu tau duris, tai sunaikins tave. Ir todėl laukiau, kada tu vėl ištarsi: „Mama, pasikalbėkim", - kaip kažkada mažas man sakydavai, bet aš negirdėjau, buvau paskendus savo rūpesčiuose, skausme, savigailoje ir negirdėjau mažo sūnelio prašymų. Sunkiai tėvai supranta, kad ne žaislų, rūbų ar maisto labiausiai reikia vaikams, bet praleisto laiko drauge.
...Šiandien tu man skambini kartais po kelis kartus per dieną, ir išgirstu: „Mama pasikalbėkim".

Ar gali būt kažkas daugiau paguodžiančio man, mamai, tiek metų laukusiai sugrįžtant savo sūnaus?! Aš taip džiaugiuosi tavo pasikeitimais, sūnau, tu grįžai į gyvenimą, palikęs mirties slėnį. Kaip greitai tu keitiesi, tu nori gyventi iš naujo, tu pilnas šviesos, meilės, tikėjimo, ir atleidimo...

Ir visą tą laiką aš brendau kaip mama, nes daug kur klydau, buvau neteisi, bet visada buvau kartu su tavim kai tu kentėjai, man skaudėjo, ir mes kentėjome drauge. Jėzui pagailo mūsų, ir Jis pasigailėjo, dėkoju Jam už tai. Atleisk man už viską sūnau, ir visada žinok - aš labai, labai, labai myliu tave...

Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoji,
Tu mano vaikelis esi
(Robert Munsh, iš knygos „Mylėsiu tave amžinai")