„Labai brangi šeima“ (interviu su Tuominių šeima)

Kiekviena šeima unikali. Iš kiekvienos šeimos galime pasimokyti vertingų dalykų. Kuo įdomi Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodis“ pastoriaus Romo Tuominio šeima? Visų pirma išsiskiria savo bendra veikla, mat du vyresnėliai sūnūs eina tėvų pėdomis, padėdami jiems įvairiose bažnyčios ir ne tik veiklose. Na, o visa kita jie papasakos patys.

Kaip jums atrodo, kuo skiriasi krikščionių šeima nuo paprastos šeimos?

Romas: Viena vertus niekuo nesiskiria. Tokie patys žmonės kaip ir visi, taip pat atrodantys. Kita vertus, labai skiriasi. Visų pirma – vertybių sistema. Jeigu kalbėtume apie dešimt Dievo įsakymų ar apie kitas krikščioniškas nuostatas. Jeigu vyras ir žmona sutaria dėl esminių vertybių, jiems apskritai lengviau tarpusavyje sutarti. Žiūrėdami į vertybes, kurias atrandame Šventajame rašte, Dievo žodyje, suvokiame, kad nė vienas nesame tobuli, kiekvienas klystame, kiekvienam iš mūsų reikia pasigailėjimo, malonės. Tada ne tokie reiklūs tampame vienas kitam. Mus jungia vertybės. Man atrodo, kad būtų sunku sutarti, jeigu šeimoje vertybės būtų skirtingos.

Jūrate, kas jums yra šeima?  

Jūratė: Pratęsiu Romo mintį apie krikščioniškos ir paprastos šeimų skirtumus, išoriškai jos tokios pačios – su savais skausmais ir džiaugsmais. Pažįstu ir žinau daug puikių bei šaunių šeimų, kurios neįvardina savęs kaip krikščioniškos šeimos. Tačiau, mano nuomone, vienas esminis ir pagrindinis dalykas, kuris minėtas šeimas skiria, yra Kristus – centrinė ir pagrindinė ašis. Nė vienas iš anksto nežinome, kas mūsų šeimų laukia gyvenimo kelionėje, ką teks patirtis ir išgyventi. Daugelyje šeimų kylantys konfliktai, krizės, sunkumai dažniausiai sprendžiami bėgimu vienas nuo kito, skyrybomis. Bet pagarbi Dievo baimė, tikėjimas ir pasitikėjimas Juo palaiko sustiprina bei apsaugo nuo neteisingų sprendimų ir pasirinkimų. Kas man asmeniškai yra šeima? Tai augimo, saugumo ir bendrystės vieta. Čia mes užaugame, subręstame, keičiamės. Čia atrandame saugumą, priėmimą ir poilsį. Be to, manau, kad sveika, krikščioniškas vertybes puoselėjanti šeima yra didžiulė dovana vaikams. Mes, kaip tėvai, turime stengtis padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad vaikams sukurtume pačią palankiausią terpę augti, bręsti, atrasti savo asmeninę ir dvasinę tapatybę.

Sūnus Martas: Man asmeniškai šeima yra ta vieta, kur visuomet galiu sugrįžti ir jaustis saugus.  Be abejo, pasitaiko visko – ir nesutarimų, ir konfliktų, bet kitos vietos, įskaitant ir bažnyčią, kur tave nuoširdžiai vertintų kaip žmogų ir asmenybę, manau, nėra.   

Šeima perdavė gyvą tikėjimą ir vertybes jums, vaikams, ir norėtumėte tai išlaikyti savo gyvenime?

Sūnus Emilis: Taip, to tikrai norėtųsi. Nuo pat mažumės tėvai mus vedė į evangelinę bažnyčią. Tai suformavo gyvenimo būdą. Iš pradžių mes nesuprasdavome, kodėl ir ko turime eiti į bažnyčią, į sekmadieninę mokyklėlę, kurioje mokė apie Dievą iš Biblijos, – mums smagiau buvo su draugais susitikti. Tačiau praėjus keleriems metams, pradėjome suprasti viso to prasmę. Tėvai padėjo atrasti tikėjimo kelią, šiandien bažnyčią lankome ne dėl akių, nesame, kaip dažnai įvardinama, proginiai tikintieji, ateinantys į bažnyčią du kartus per metus, bet tai yra mūsų sąmoningas tikėjimas ir tarnavimas.

Džiugu girdėti, kad jaunoji karta perima tėvų vertybes. O kaip jaunuoliui rasti žmogų, su kuriuo norėtų praleisti visą savo gyvenimą? Papasakokite, kaip susikūrė jūsų šeima.

Romas: Pasikartosiu, galvodamas apie santuoką ir būsimą žmoną, prieidavau prie tos pačois minties – jeigu mūsų vertybės sutaps, būsime laimingi ir galėsime kaip tikintys žmonės padėti, patarnauti kiriems. Teko matyti pažįstamų, draugų nelaimingas santuokas, skyrybas, nes vieni iš jų buvo tikintys, kiti ne, – daug kur nesutardavo, dažnai esminiuose dalykuose. Manau, kad vienos šeimos statymas ant dviejų skirtingų pamatų sunkiai įmanomas. Mano požiūrį į šeimą formavo Šventasis Raštas, kuris atskleidžia, kas yra šeima. Šeimos institucijos architektas yra Dievas, todėl geresnių patarimų, negu užrašyta Jo Žodyje, Biblijoje nerandu. Tad buvau įsitikinęs, kad žmona bus tikinti, iš bendruomenės, kurioje tarnavau.

Prisipažinsiu, kad būdamas maždaug 22 metų retkarčiais pagalvodavau apie santuoką. Tuo metu dauguma mano draugų vedė ir tekėjo. Aš priešingai, buvau labai užimtas – studijavau, daug tarnavau Šiaulių bažnyčioje „Tiesos žodis“. Žinoma, buvo atvejų, kai viena ar kita mergina pasiūlydavo draugauti ar kokį laiškelį atrasdavau pašto dėžutėje, bet tuo metu buvau užsiėmęs kitais dalykais. Kartą viena namų grupelės vadovė užsiminė, kad į jų grupelę atėjo nauja mergina. Apskritai, tai nebuvo naujiena, nes tuo metu ateidavo daug naujų vaikinų ir merginų. Bet tuo atveju buvo kažkoks neįprastas jausmas, keistas išgyvenimas ir klausimas, o kas ji? 

Vėliau, bažnyčios raštinėje, pamačiau Jūratę ir supratau, kad čia ta mergina, apie kurią buvo užsiminusi grupelės vadovė. Nors ji man patiko, pradėjau nuo apmąstymo, nuo maldos ir kažkuriuo momentu supratau, kad tai yra man skirtas žmogus. Žinoma, teko pabendrauti, stengiausi pažinti, išsiaiškinti, kokios jos vertybės, nuostatos. Prisipažinsiu, kad ne viskas man patiko, bet tikėjau, kad būdami netobuli, bet mylėdami vienas kitą, galime keistis, priimti ir pakelti kito silpnybes. Kai apsisprendžiau pasipiršti, ir po jos langais pastovėdavau..., ir su gėle šeštą valandą ryto ateidavau..., ar dar ką nors sugalvodavau... (šypsosi).

Jūratė: Manau, kad Dievas man davė geriausią „variantą“, ką Jis tuo metu turėjo (šypsosi). Paprastai mes visi viliamės ir trokštame sutikti idealią antrąją pusę. Tačiau tokių žmonių nėra. Yra tik mūsų pačių susikurti idealizuoti įvaizdžiai, iškelti pernelyg dideli lūkesčiai ir reikalavimai būsimai antrai pusei. Vestuvės nėra pasiektas finišas. Santuoka – tai kelionės pradžia, kurioje bus visko. Kad sėkmingai įveiktume šią kelionę, reikalinga jungtis. Mūsų šeimos gyvenime jungtis ir centrinė ašis yra Kristus. Per Jį puoselėdami tas pačias vertybes, nuostatas, tikėjimą, požiūrį jau dvidešimt vienerius metus einame kartu.  

Kiekviena šeima yra unikali, turinti savitų bruožų, dovanų. Kaip jūs apibūdintumėte savo šeimą? Kas būdinga jūsų šeimai? Gal sūnūs pasakytų, pasižiūrėję iš šono į save, tėvus, į bendravimą su tėvais?

Martas: Pagrindinis šeimos bruožas – veiklumas. Mums įprasta, kad neturime laisvos minutės. Na, kartais visa šeima subėga pasikalbėti kokias kelias valandas... Bet dažniausiai visi skubam, lekiam. Vienas darbas veja kitą. Visada turime daug planų ir norime viską suspėti padaryti. Tas skubėjimas, nors ir ne geriausias, bet yra vienas iš mūsų šeimą apibūdinančių bruožų.

Emilis: Pritariu Martui, bet dar pridėčiau, kad esame perfekcionistai. Tai mums dažniausiai ir „kiša koją“ – privalome viską padaryti tobulai, nes kitaip negalime, tuomet blogai jaučiamės. Iš kitos pusės, manau, tai nėra blogai, nes bet kurioje srityje didelės pastangos bei gerai atliktas darbas atneša ryškų, regimą rezultatą.  

Jūratė: Iš tiesų stengiamės padaryti tai, ką galime ir kaip galime geriausiai. Su Romu augome šeimose, kuriose tėvai buvo ir yra atsakingi bei darbštūs žmonės. Gerą pavyzdį matėme savo tėvuose, tikiuosi, kad mūsų vaikai mato mumyse.

Kokia ta veikla?

Emilis: Labai įvairi. Kiekvienas turime savo atskiras veiklos sritis, pradedant mokymusi, darbu ir baigiant visų šeimos narių patarnavimu (tarnavimu) tikinčiųjų bendruomenėje. Aš priklausau bažnyčios muzikiniam tarnavimui, groju mušamaisiais instrumentais. Be muzikos mokyklos to nebūčiau galėjęs padaryti, nors pradžioje nelabai patiko mokytis groti pianinu. Muzikos mokyklos baigimas prisidėjo prie mano hobio, kurį Martas pradėjo mano gyvenime, – tai elektroninės muzikos kūrimas. Kuriame muziką, kuri yra orientuota į jaunimą, nes, manau, kad bažnyčia talpina savyje įvairius muzikos stilius, artimus tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Norisi laužyti stereotipą, kad bažnyčia senoviška, o joje nuobodu ir neįdomu.  

Jūratė: Apaštalas Paulius yra pasakęs: „Man gyvenimas – tai Kristus“. Panašiai yra ir mūsų gyvenime. Kadangi esame tikintys žmonės, norintys įvykdyti Dievo pašaukimą savo gyvenimuose, tad natūraliai visas mūsų gyvenimas ir veiklos sukasi apie Kristų ir Jo bažnyčią. Romas yra tikinčiųjų bendruomenės pastorius, aš ir vaikai priklausome bažnyčios muzikiniam tarnavimui. Mano profesinė veikla yra susijusi su socialine pagalba rizikos situacijoje esančiais žmonėmis. Darbuojuosi priklausomybės ligų centre „ETERNA VITA“. Taip pat dalį laiko skiriu darbui Vaikų dienos centre. Visuose darbuose bei veiklose pirmieji ir ištikimiausi pagalbininkai yra mūsų vaikai.

Romai, kaip jūs apibūdintumėte savo šeimą?

Romas: Labai sunku tiksliai įvardinti, galbūt iš šalies geriau matosi? Pirma kylanti mintis – labai brangi šeima. Tiesiog brangi.

Kaip jūs sprendžiate konfliktus? Kiekviena šeima bręsta, einant laikui, auga, keičiasi, ateina įvairūs iššūkiai. Kaip jūs sprendžiate, kai kyla kažkoks skaudulys, skausmas šeimoje?

Jūratė: Kaip ir kiekvienuose šeimyniniuose santykiuose, taip ir mūsų, kyla nesutarimų bei konfliktų. Būna apmaudo, pykčio, kartėlio ir įsiskaudinimų. Kas padeda sumažinti, išgyventi įtampas? Kūrėjo „taisyklės ir pamokymai“, kurie moko suprasti, priimti, atleisti ir neteisti.

Jūrate, jūs baigėte psichologijos studijas. Ar padeda psichologinės žinios kuriant santykius?

Jūratė: Be abejo. Manau, kad įvairūs humanitariniai mokslai, tarp jų ir psichologija, padeda giliau pažinti Dievą, save bei kitą asmenį. Suprasdami ir pažindami kitus žmones, galime juos lengviau priimti tokius, kokie jie yra. Kiekvienas turime tam tikrų psichologinių neigiamų patirčių, vidinių žaizdų bei traumų, apsunkinančių mūsų santykius su savimi, aplinkiniais ir netgi su pačiu Dievu. Svarbu atrasti ir suprasti tas priežastis. Tam padaryti psichologijos mokslas turi daug priemonių ir instrumentų. Bet tuo pačiu svarbu suvokti, kad psichologija jokiu būdu nėra religijos pakaitalas, o ir Šventasis Raštas ragina „Pasitikėti Viešpačiu  visa širdimi ir nesiremti savo supratimu“ (Pat 3, 5), nes „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16).

Romas: Aš dažniausiai stengiuosi konfliktuojančias puses iškviesti į pokalbį. Pokalbio metu galima įvardinti problemas, bandyti aiškintis. Dažniausia konfliktai atsiranda dėl smulkmenų. Jeigu būna kas susikaupę viduje, per ilgesnį laiką neišsikalbėta, tuomet įvyksta tam tikras sprogimas. Tuomet jau reikia aiškintis visas aplinkybes, nes paprastai mes suprantame taip, kaip mes norime suprasti. Tokio pokalbio metu išsiaiškiname, kas turėta galvoje arba kokios aplinkybės nulėmė vieną ar kitą sprendimą. Aš galvoju, kad ne bėgimas nuo vienas kito ir užsidarymas, bet ėjimas artyn padeda įveikti nesusipratimus. Stengiamės kalbėtis ir aiškintis tiek su Jūrate, tiek su vaikais.

Vaikai, ar tėveliai labai pykdavo konfliktinėse situacijose? 

Martas: Kilus didesniam konfliktui ir besitęsiant jam, galiausiai susėsdavome drauge kalbėtis. Kalbėdavomės ir aiškindavomės tol, kol konfliktas išsispręsdavo. Kartais tai trukdavo kelias valandas, bet išsiaiškindavome iki galo. Galiausiai ašaras keisdavo juokas, vienas kito atsiprašymas.   

Emilis: Kaip ir minėjo Martas, mūsų šeimoje laikomasi principo – kalbėtis ir išsiaiškinti iki galo.   Manau, kad tik kalbantis galima išsiaiškinti situaciją, rasti sprendimą bei nekartoti to ateityje.

Kokia buvo vaikų paauglystė – konfliktiška ar rami?

Romas: Kiek aš sugebėjau matyti, vaikai buvo kaip ir visi vaikai su savo išdaigomis, bet pakankamai sąmoningi ir geri. Aišku, būdavo labiau įtemptų dienų, kai jiems tekdavo rinktis draugus ar šeimą, draugų pasiūlymus ar šeimoje puoselėjamas vertybes. Vis dėlto džiaugiuosi tuo tvirtumu, kurį jie turėjo, kad galiausiai pasirinkdavo išmintingai.  

Emilis: Iki šiol nesu paragavęs nei svaigalų, nei cigarečių – tai galiu pasakyti ramia sąžine. Sunkesnis etapas buvo penktoje – šeštoje klasėje. Tai sutapo su mano paauglystės pradžia. Jaunimas būrėsi į draugų ratus, organizuodavo įvairius pasisėdėjimus ir vakarėlius, kurie neapseidavo be svaigalų. Nenorėjau vartoti alkoholio, todėl atsisakydavau tokių susibūrimų. Toks mano pasirinkimas „vertė“ susigalvoti kitokių veiklų bei įtraukti į jas kitus žmones, kurie mąstė panašiai kaip ir aš. Tai buvo savotiškas lūžio metas, kuomet supranti ir atrandi, kad gyventi galima visiškai kitokį gyvenimą.

Martas: Mano paauglystė nebuvo tokia rami ir lengva. Tačiau kad ir kur būčiau, ką daryčiau, mane visada lydėjo mintis ir supratimas, kad nenoriu ir negaliu savo tėvams padaryti gėdos. Gyvename mieste, kur žmonėms mūsų tikėjimas keistas, o jei dar sūnus elgiasi netinkamai, tėvams teks susilaukti priekaištų, kad jų vaikas nesielgia taip, kaip dera krikščioniškas vertybes išpažįstantiems žmonėms.  

Pakalbėkime apie džiaugsmus. Juk gyvenimas yra ir džiaugsmingas. Jis susideda ir iš gražių dalykų. Kas džiaugsminga jūsų šeimoje? Kaip aplanko jus džiaugsmas, šventės? 

Jūratė: Iš tiesų jau pats gyvenimas yra Dievo dovana ir laimė, kuria turime džiaugtis kiekvieną dieną. Kas džiugina? Bet kas, kad ir pats mažiausias dalykas: vaiko gimimas, švytinčios akys, džiaugsmo ašaros, laimingi veidai, gėlių puokštė, sūnaus išlaikytas egzaminas, teisingas pasirinkimas, sveiki artimieji ar kartu praleistas laikas. Vyresnieji vaikai jau užaugo, netrukus paliks tėvų namus, todėl branginame laiką, kai galime pabūti visi kartu. Tačiau patį didžiausią džiaugsmą, o kartu ir savo širdies troškimą, galėčiau išsakyti pasiremdama Dovydo maldos žodžiais: „Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu – kad mano artimieji gyventų Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėtų Viešpaties grožį ir lankytų Jo šventyklą“ (Ps 27, 4) ir kad pasibaigus šiai žemiškai kelionei visi susitiktume Viešpaties amžinuosiuose namuose. 

Romas: Pritarsiu Jūratės mintims. Gal prieš kelerius metus, žvelgdamas į vyresnius sūnus, suvokiau, kad jie jau vyrai. Kad juos reikia priimti ir gerbti kaip asmenybes. Nebegaliu jiems kažko liepti ar nukreipti jų gyvenimo, galiu tik patarti, jeigu jie patys to norės. Džiaugiuosi, kad jie mąsto, renkasi ir eina tuo gyvenimo keliu, kuris man atrodo prasmingas. Kitas džiuginantis dalykas yra tarnystė, įvairios su ja susijusios veiklos, darbas, draugai, bendražygiai, gera komanda tiek bendruomenėje, tiek socialiniame darbe ir tarnystėje. Taip pat džiugina laisvos akimirkos ir minutės, kurios būna tikrai retai. Pasvajojame apie atostogas. Bet svarbiausia, kad kiekviena diena yra nauja, nuo pat ryto aš turiu pasirinkimą: džiaugtis ar būti nepatenkintam. Seniai esu nusprendęs, kad ir kokia diena būtų, ji yra kitokia, nauja, Dievo duota, tiesiog aš ja turiu džiaugtis, aš ją turiu priimti.

Kaip jaunuoliai mato savo ateitį?

Martas: Vienuolika metu mokiausi muzikos mokykloje ir planavau ateitį sieti su muzika. Bet taip susiklostė, kad jau antrus metus studijuoju Tarptautinį verslo administravimą Klaipėdoje LCC Tarptautiniame Universitete. Toliau planuoju dirbti pagal išmoktą specialybę.  

Emilis: Šiuo metu taip pat studijuoju Klaipėdoje LCC Tarptautiniame Universitete. Baigęs studijas planuoju grįžti į Kuršėnus. Turiu daug planų. Didmiestyje gyventi nenoriu.

Man jūsų šeima kaip vienas kumštis, kaip komanda, nešanti dideles naštas vardan Dievo. Net kai reikia daryti svarbius finansinius sprendimus bažnyčios labui, šeima aukojasi – užstato namus bankui. Romai, papasakokite, kaip jūs nusipirkote dar vieną pastatą bažnyčiai miesto centre?

Romas: Patys pirmieji susirinkimai Kuršėnuose prasidėjo Kultūros namuose. Nuomavome tokią nedidelę auditoriją. Ten buvo pradžia. Vėliau Kuršėnų centre, kino teatre „Venta“, pradėjome nuomuoti patalpas bažnyčios susirinkimams. Pamenu, kaip apie 1993 m. ne kartą susirinkę tikintieji bendruomenėje melsdavomės: „Viešpatie, jeigu Tu nori, kad tikinčiųjų bendruomenė rinktųsi šitame pastate, padaryk stebuklą, kad mums jis priklausytų“. Tuo metu tai buvo absoliučiai neįgyvendinamas ir nerealus dalykas, neturėjome nei lėšų šitokiam pastatui nupirkti, be to, jis ir nebuvo parduodamas.  

Po kurio laiko dėl labai nepalankių nuomos sąlygų turėjome išsikelti iš kino teatro. Buvo sudėtinga rasti patalpas bažnyčiai Kuršėnuose. Tačiau po beveik dvidešimties metų staiga atsirado galimybė įsigyti šį pastatą – sužinojau, kad jis nebrangiai parduodamas. Reikėjo greitai nuspręsti, ar žengti šitą žingsnį, ar ne. Man šis žingsnis buvo labai sudėtingas, pilnas vidinių įtampų. Viena vertus, įsigijus tokį pastatą gali turėti didelių nuostolių ir gėdą, nes tai yra vienas iš centrinių pastatų mieste. Kita vertus, jis gali būti tikras palaiminimas bendruomenei, suteikiantis galimybes augti ir plėstis. Sužinojęs apie planuojamą aukcioną nemiegojau kelias naktis... Tomis dienomis visai atsitiktinai gatvėje susitikau vieną tikintįjį, kuris manęs užklausė, kodėl aš toks susimąstęs. Pasidalinus su juo šituo rūpesčiu, jis pasiūlė užeiti į banką ir pasikalbėti. Sužinojau, kad įmanoma gauti kreditą pastato įsigijimui, tik reikėjo sutvarkyti visus dokumentus ir užsatyti namą, kuriame mes šiandien gyvename. Juokaujant galima pasakyti, kad kino teatrą įsigijome, bet mūsų namas yra banko.

Vėliau pasielgiau kaip Gedeonas, kuris dvejojo dėl savo sprendimų. Meldžiausi: „Viešpatie, jeigu nepadariau kvailystės, tegul atsiranda kažkas, kam šis pastatas bus įdomus, ir ką nors už jį pasiūlo“. Tuomet atėjo pasiūlymai tiek nupirkti pastatą, tiek ir išnuomoti. Supratau, kad šis statinys vertingas ir reikalingas. Net uždirbti iš jo galima. Tačiau suvokiau, kad jeigu Dievas numatė čia maldos namus ir padėjo jį įsigyti, tuomet negalime jo naudoti tik verslo reikalams. Vėliau, kaip tam tikras Dievo pritarimo įrodymas, pradėjo ateiti pagalba. Šiuo metu ruošiama pastato renovacija bažnyčios veikloms, vaikų dienos centrui. Sulaukėme vieno artimo žmogaus pasiūlymo – jis padovanojo bažnyčios atnaujinimo projektą. Tad laukia daug darbų. Svajojame, kad šis pastatas laimintų tiek tikinčiųjų bendruomenę, tiek ir miesto žmones – rengtume koncertus, konferencijas, vaikų dienos centrą. Kino teatro prikėlimą naujam gyvenimui pradėjome nuo bendro projekto su Šiaulių rajono savivaldybe – jame atidarėme bendruomeninius šeimos namus.

Dėkoju už pokalbį. Dievo malonė telydi jūsų šeimą, bažnyčią bei visus darbus Jo šlovei. Linkiu, kad jūsų paprastas gyvenimas ir tikėjimas nepaprastu Dievu įkvėptų, sustiprintų kitas šeimas gyventi dėl Viešpaties.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Interviu vaizdo įrašas

 

   

 

 

 

Bendrinti: