Laiškas Mamai

Šiandien, Mamos dieną, ilgai galvojau apie Tave, miela Mama. Širdis ilgėjosi, nes neturėjau galimybės būti kartu, tad parašiau Tau laišką.

Ar pameni, Mama, kaip kalbindavai ir dainuodavai man, dar esant tavo įsčiose? Ar žinai, kad iki šiol man skamba Tavo dainuotos lopšinės žodžiai: „ Čiūčia liūlia dukrele, mano maža mergele...“ Tai buvo ne tik daina, tai buvo mūsų draugystės pradžia. O kai paūgėjusią pasodindavai ant kelių, glausdavai ir sūpuodama dainuodavai: „Mylu, mylu glust, prie širdutės spust“, jaučiausi ypatingai mylima ir artima Tau. Niekuomet, nepamiršiu, kai užpuolus ligai budėdavai prie mano lovelės, glostydama plaukus ir meiliai žiūrėdama. Žinai, Mama, man būdavo daug lengviau pakelti ligos naštą. O kai prisnūsdavau, Tu priklupusi ant kelių ir iškėlusi į dangų rankas šaukdavai Viešpaties pagalbos... Ne kartą girdėjau kaip šluostydama savo ašaras sakei, jog pasikeistum su manim vietomis. Kokia didelė mamos meilė: pilna pasiaukojimo, atsidavimo...

Pamenu, kai pirmą kartą atsisėdau į mokyklos suolą - jaučiausi nejaukiai, nedrąsiai. Tik pasibaigus pamokai bėgau už durų, kur manęs laukė Mama. Puoliau jai į glėbį ir stipriai glaudžiausi prie krūtinės. Tai buvo mano saugumo garantas, nes girdėjau puikiai pažįstamą, ramų Mamos širdies plakimą. Koks gilus mamos ir dukros ryšys.

Kaip išdidžiai įžygiavau į namus, kai pajutau pirmosios meilės atgarsius savo širdyje. Pamenu, Mama, pažiūrėjai į mane ir viską supratai, tartum perskaitei mano akyse. Tu nusišypsojai, bet iš tavo akių pabiro krištolinės ašaros. Supratai, užaugo Tavo dukra... Bet man liko mįslė, kodėl Tu tada verkei? Verkiau aš, kai pasidabinusi nuometu, priklupau ant kelių, bučiavau tavo rankas ir laukiau palaiminimo, Mama. Tik tuomet supratau, kodėl tada verkei. Tu žinojai, jog neužilgo ateis tas laikas, kada išleisi dukrą į savarankišką gyvenimo kelią, kuriame pasitaiko ir erškėčių bei pusnių, o ne tik rožės žydi.

Visada žinau, jog lauki mano skambučio, lauki stovėdama ant vieškelio, o vėjas draiko tavo baltus plaukus. Dabar ir aš daug žinau, Mama, nes aš irgi auginu dukrą. Laikas bėga, o gyvenimo ratas sukasi...

Lik, sveika, mano Mama, lauk manęs sugrįžtant...

P. S. Daug padėkos ir gražių žodžių mes galime kiekviena pasakyti savo Mamai, kurios pačios geriausios rankos, nes jos viską moka, pati jautriausia širdis - ji visada pilna meilės, ir niekada nebūna abejinga. Nesvarbu, kiek mums metų - penkeri, trisdešimt penkeri ar penkiasdešimt, - mums reikia Mamos: jos supratimo, jos žvilgsnio ir glamonės, kuri lydėjo mus nuo pradžių pradžios...

Bendrinti: