Laistykime Dievo pasėtas sėklas

Kiekviena mama retsykiais pagalvoja apie savo vaiko likimą. „Gal mano vaikas taps prezidentu, o gal mokytoju, misionieriumi ar mokslininku, kuris išras vaistus nuo vėžio“.
Didžiulė atsakomybė gula ant mūsų, tėvų, pečių, kai mes suvokiame, jog mums patikėtas vienas iš brangių Dievo vaikų.

Mes, kaip krikščionys, turime galimybę daryti įtaką žmonėms, kuri pranoksta natūralaus auklėjimo ribas. Pasaulyje yra daug tikinčiųjų ir beieškančiųjų Dievo, ir Dievas nori, kad mes atpažintume tą didžiulį potencialą, kurį Jis įdėjo į kiekvieną iš mūsų. Nustebtume suvokę, kokių nepaprastų ketinimų Dievas turi tiems paprastiems žmonėms, gyvenantiems šalia mūsų!

Įsivaizduokite Mariją ir Juozapą tuoj po Jėzaus gimimo. Jeigu ne stebuklingas Jėzaus pradėjimas ir angelų paskelbta žinia apie tai, kas bus jų sūnus, Jėzaus gimimas tokiomis žeminančiomis aplinkybėmis jo žemiškiesiems tėvams nebūtų atnešęs nė minties apie būsimą šlovę ir didybę. Iš pirmo žvilgsnio Jėzus atrodė niekuo neišsiskiriantis, normalus kūdikis, gimęs paprastiems tėvams; kūdikis, kuris vėliau tikriausiai seks savo tėvo pėdomis ir taps dailide. Tačiau Šventoji Dvasia paruošė Jėzui kelią, apreikšdama Jėzaus didybę išrinktiems tarnams. Vieni jų buvo įpratę nuolat klausytis Dievo balso, kiti antgamtinių įvykių vidury atsidūrė netikėtai.

Pranašė Ona ir pranašas Simeonas girdėdavo Dievo balsą. Dievo Dvasia ilsėjosi ant šių atsidavusių tarnų, kai jie kasdien garbindavo šventykloje. Kai Jėzų atnešė apipjaustyti, Šventoji Dvasia apreiškė jiems, kad Jėzus ir yra tas ilgai lauktas Mesijas.

Net Marija ir Juozapas, kurie jau žinojo, kas yra jų sūnus, stebėjosi pranašišku palaiminimu, kurį Jėzui išsakė Simeonas: Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę (Lk 2, 30-32).

Kaip Simeonui ir Onai, taip ir mums, Dievas gali suteikti antgamtinio įžvalgumo, gali apreikšti savo tikslus ir įgalinti mus pranašiškai kalbėti kitiems. Galbūt Viešpats, apgyvendindamas mus tarp jų, turėjo planą, - kad mes padėtume jiems pasirinkti teisingą kelią. Nebūtinai turi būti pranašas, kad numatytum likimą. Žiūrėdamas dvasiniu žvilgsniu tu gali pamatyti, kad vienas žmogus turi nepaprastai gailestingą širdį, kitas - puikų gebėjimą vadovauti, o trečias - dar kitokį didžiulį neišnaudotą talentą ar sugebėjimą. Tavo draugas gali nematyti tam tikrų savo savybių ir visada įvertins išmintingą ir laiku pasakytą žodį. Padrąsinantis žodis, jog Dievas sukūrė juos tam, kad įgyvendintų ypatingą jiems numatytą pašaukimą, padeda tokiems žmonėms priartėti prie Viešpaties širdies, kai jie ieško Jo valios savo gyvenimui.

Apie Jėzaus gimimą Dievas pranešė ir tolimos šalies išminčiams, kurie ir padėjo išsaugoti kūdikio gyvybę. Apsimesdamas, kad nori pagarbinti kūdikį, karalius Erodas liepė išminčiams surasti Jėzų ir pranešti, kur Jis yra, nors iš tikrųjų jis ketino kūdikį nužudyti (Mt 2, 7-8). Kas būtų atsitikę, jeigu po ilgos ir varginančios kelionės iš rytų, išminčiai būtų visiškai nusivylę, pamatę, kad karalius, kurio jie taip ieškojo, yra tik ką tik gimęs kūdikis, gulintis šieno krūvoje? Jie galėjo pagalvoti: „Įvyko kažkokia klaida. Kaip kūdikis, gimęs tokiomis aplinkybėmis, gali būti karalius? Kodėl negalime grįžti tuo pačiu keliu ir kodėl turėtume nepaklusti Erodui, dėl kažkokio vargšo žydų vaikelio?“

Tie vyrai galėjo grįžti pas Erodą ir pranešti, kur yra Jėzus, arba pasakyti jam, kad visa tai tik apgaulė. Tačiau kažkodėl išminčiai nekreipė dėmesio į Jėzaus gimimo aplinkybes ir pripažino Jį Karaliumi. Pagarbinę ir apdovanoję Jį puikiomis dovanomis, per sapną jie  buvo įspėti negrįžti pas Erodą, todėl į savo šalį ėjo kitu keliu, taip apsaugodami Jėzų nuo Erodo klastos (Mt 2, 9-12).

Savo gyvenime mes kasdien skelbiame įvairius nuosprendžius - galbūt ne tokiose painiose, bet vis tiek mums svarbiose situacijose. Vertiname vieni kitus pagal socialinę padėtį, odos spalvą ar amžių. Tačiau Viešpats aiškiai parodo, kad išorinis grožis, amžius ir turtas nieko bendra neturi su žmogaus verte. Priešingai, Jis drąsina mus patarnauti tiems, kuriems ne itin sekasi, sakydamas, jog ką padarysime alkanam, vargšui, ligoniui ar net kaliniui, padarysime Jam (Mt 25, 37-40).

Senojo Testamento laikais žmonės vertindavo dalykus taip pat, kaip ir mes. Kai Samueliui buvo patikėta užduotis išrinkti Izraeliui naują karalių, jis pasakė Jesei, kad nori pamatyti jo sūnus. Jesė atvedė Samueliui visus, išskyrus Dovydą, jauniausią sūnų, kuris tuo metu laukuose ganė avis, nes tėvas pagalvojo, kad jaunėlis per jaunas ir per žemas būti karaliumi.

Tačiau Dievas neatsižvelgė į Dovydo amžių, išvaizdą ir ūgį. Jis žinojo, kad Dovydas pasitikėjo Viešpačiu labiau nei savo jėgomis, todėl apreiškė Samueliui, kad Jis išsirinko būtent jaunėlį. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).

Jėzus taip pat buvo diskriminuojamas. Vos Jam gimus, tarp Izraelio žmonių pradėjo sklisti gandai. Dievas atsiuntė savo Išrinktąjį, kad Jis išgelbėtų žmones, bet šie laukė didingo karaliaus ir politinio vadovo, o ne bejėgio, guguojančio kūdikio, kuris gimė tvarte!

Nežiūrint šių prieštaravimų, Jėzus augo metais ir išmintimi, o būdamas 30-ties metų pradėjo tarnauti. Jėzaus išmintis pranoko Rašto žinovų išmintį, Jo stebuklai stebino fariziejus, o Jo gebėjimas patraukti minias žmonių stulbino politinius lyderius. Tačiau visgi daugelis abejojo Jėzaus valdžia. Ypač daug abejojančių buvo Jėzaus gimtinėje Nazarete, kur Jo vaikystės draugai ir kaimynai žiūrėjo į Jėzų, kaip į berniuką iš gretimo kiemo. „Ar čia ne dailidės sūnus? - klausinėjo jie. - Ar ne jis laipiojo medžiais ir nusibrozdindavo kelius kartu su mūsų vaikais?“ Užuot pripažinę Dievo patepimą, jie pykdavo ir įsižeisdavo. Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo (Mt 13, 58).

 Paklauskime savęs, kaip mes, krikščionys, atsakytume į klausimą: „Koks čia vaikas?“, jeigu gyventume Jėzaus dienomis. Ar pasitikėtume Jo dvasine išmintimi ir jėga, ar viską mums užgožtų faktas, kad Jis tik vargingas našlės, kuri gyvena už kampo, sūnus? O kaip kitos Jėzaus savybės? Ar jis turėjo pakankamai lyderio savybių? Ar buvo aukštas ir gražus, koks turėtų būti karalius?

Apie Jėzų Biblija sako: Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas (Iz 53, 2-3). Turiu pripažinti, kad turbūt ir aš būčiau dar vienas skeptikas toje minioje.

Ar žiūrėdami į artimiausius mus supančius žmones nesumenkiname jų potencialo Kristuje dėl to, kad gerai juos pažįstame? Populiarus posakis „Namuose pranašu nebūsi“ parodo, kad artimiausiai mus pažįstantys žmonės, dažnai nepamiršta mūsų padarytų klaidų ir vertina pagal praeitį. Tiems, kurie mus pažino dar prieš atgimimą iš aukšto ir matė mūsų silpnybes ar nesėkmes, dažnai sunkiausia pripažinti Kristaus darbą mūsų gyvenime. Tačiau, jei vertiname kitus kaip „nevykėlius“ dėl jų nesėkmių, esame panašūs į tuos skeptikus, kurie Jėzaus dienomis sakė: Ar iš Nazareto gali būti kas gero? (Jn 1, 46). Kas tuo metu galėjo būti didingesnis už Jėzų ir tuo pačiu metu taip neįvertintas?

Biblijoje daug pavyzdžių, kaip tie, kurie pradžioje buvo niekas, pavyzdžiui, Mozė ir Estera, tapo garsūs Dievo žmonės. Mozę, kurį mama nuplukdė Nilo upe, tikėdamasi išsaugoti berniuko gyvybę, stebuklingai išgelbėjo faraono dukra. Jis išvedė Izraelio tautą iš Egipto į pažadėtąją žemę. Žydaitė našlaitė Estera užaugo ir tapo karaliene, kuri išgelbėjo Izraelio tautą nuo žudynių.

Biblijoje užrašyta ir daug istorijų, pasakojančių apie Dievą nuvylusius žmones, kurie vėliau dėl didelio Dievo gailestingumo ir atleidimo išpildydavo savo pašaukimą. Dovydui, kuris buvo žmogus pagal Dievo širdį, Dievas atleido, nors jis nužudė žmogų ir paleistuvavo. Apaštalui Petrui, kuris sunkiausią valandą išsižadėjo Kristaus, atleido ne tik Jėzus, bet ir kiti apaštalai, tuo metu darbavęsi siekdami įkurti Naujojo Testamento bažnyčią.

Jeigu žiūrime į kitus kaip į menkus žmones dėl to, kad jie yra nežymūs, nepastebimi arba klysta, mes pavagiame iš šio pasaulio palaiminimą, kuriuo tie žmonės galėtų palaiminti. Dievas nori, kad mes nebūtume šališki ir neskirstytume žmonių į elitą ir vargšus.

Dieviškoji didybė - tai gyvenimas tarnaujant, meilė Jam ir Dvasios vaisiai. Didis žmogus gali vadovauti minioms arba nepastebimai daryti įtaką kokiam nors mažam vaikeliui.

Kai žmogus žino, jog Dievas yra numatęs jam likimą, jis turi savyje didelį užtikrintumą, kad Dievas yra paruošęs jo ateičiai daug gerų dalykų: Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, - sako Viešpats.- Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi (Jer 29, 11). Toks žmogus jausis Dievo apsaugotas kaip Mozė, išrinktas kaip Estera, arba suvoks, kiek jam atleista, kaip Petras.

Iš tiesų didis žmogus tai žinodamas bus nuolankus. Jis gali likti nepastebėtas, bet jam tai nesvarbu, nes siekdamas vykdyti Dievo valią, o ne išgarsėti, jis pasieks tai, ką Kūrėjas jam yra numatęs.

Kai gerbiame Viešpaties darbą net ir nežymių Jo vaikų gyvenime, gerbiame ir patį Viešpatį, nes Jėzus pasakė: Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė (Mk 9, 37).

Iš žrn. „SpiritLed Woman“ (1999 m. gruodis/sausis)

vertė Jurgita Tirūnienė