Lipdukų knygelė

Motinystė - lyg tikėjimo kelionė: yra čia ir duobėtų vietų, ir be galo vingiuotų. Kartkartėmis netikėtai atsiveria ir patys nuostabiausi vaizdai, taip atgaivinantys širdį. Paskui, žiūrėk, taip netikėtai sužaibuoja, pakyla vėtra, audra, bet... ir netrukus praeina, pakviesdama taip lauktą saulę ir šiltą, ramų vėjelį. Audrose kartais sulūžta skėčiai, o duobėtuose keliuose nusidėvi batai... Bet širdis ir vėl dainuoja. Nes būti mama - tai didelė duotybė, dovana. Mielos mamos, būkite pasveikintos. Būkite mylimos ir nepaliaukite mylėti. Nes visiems vaikams - ir mažiems, ir dideliems, ir augantiems, ir jau užaugusiems - reikia jūsų meilės, dėmesio, šilumos. Motinos dienos proga taip pat siūlome Rosanos Subačienės jautrų ir tuo pačiu šmaikštų tekstą apie Lipdukų knygelę.

Nuslinkus dienos kaitrai kaimynė laistė gėles. Mūsų trys žvirbliukai sėdėjo ant palangės ir garsiai šaukė: „Mama, ateik - kaimynė lauke!“ Jie žino, kad mums patinka pasišnekučiuoti.

Vienas iš mažylių, stebėjęs Violetos puoselėjamus augalus, nusprendė: „Mama, kai teta užaugs turbūt bus sodininkė“.

Žiūriu į aukštą moterį, kurios sūnums tuoj ūsiukai prasikals, dirbančią atsakingą darbą (ne tik gėles laistančią) ir galvoju: „Kur dar jai augti? Man ji atrodo jau užaugusi.“

O kuo būsiu aš, kai užaugsiu? Kiek pamenu, visada tiksliai žinojau, kuo noriu tapti: šešerių metų norėjau būti darželio auklėtoja, aštuoniolikos metų norėjau slaugyti ligonius. Ilgą laiką dirbau sielai mielą darbą: tvarsčiau žaizdas, naikinau utėles, dalijau tabletes, reanimavau ir gaivinau ligonius.

Šiandien, kai man „ant nosies“ keturiasdešimt metų, esu žmona ir mama. Ir kas dar?

Nebežinau. Mane tai gąsdina. Nesijaučiu saugi. Desperatiškai norisi kažką daryti, veikti...

Kasdiene malda tapo žodžiai: „Dieve, kokį darbą skyrei atlikti per visas mano dienas?“

„Štai ką aš mačiau: gera ir malonu žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia“ (Ekl.5,17).

Noriu žinoti kam esu skirta. Stebiu, kaip rytais kostiumuotos mamytės su aukštakulniais bateliais sėdasi į automobilius ir išvyksta į „svarbius“ darbus. Pavydžiu. Pavydžiu ne aukštakulnių ir ne kostiumėlių. Pavydžiu, kaip jos moka „susitvarkyti“ gyvenimą, pavyzdžiui, išleisti vaiką į darželį. Aš nemoku. Samueliukas į darželį ėjo 2 dienas ir pareiškė, kad nuo šiol lankys NAMUS. Drauge su juo lankau ir aš.

Kieme vaikus augina tos pačios auklės, tik jų prižiūrimi vaikai jau kiti. Mandagiai pasisveikinu ir dar mandagiau atsakau į vis tą patį klausimą: „Tai jūs dar su vaikučiais?“.  „Taip taip - su vaikučiais...“ - numykiu. Jaučiuosi tarsi laikas būtų sustojęs, tarsi būčiau įstrigusi. Įstrigusi tame pačiame kieme, toje pačioje smėlio dėžėje. Kada aš ją išaugsiu? Kada aš jai pamojuosiu ir išdidžiai iškėlusi galvą išvyksiu į „svarbią gyvenimo misiją“?

Ankstyvą rytą visi trys mažyliai atbėga į lovą ir aplimpa mane. Samueliukas sako: „Mama tu kaip lipdukų knygelė“. O taip! Taikliai pasakyta - esu lipdukų knygelė. Taip nelengva ja kartais būti. Norisi solidesnio viršelio, mokslo terminų ir skambaus pavadinimo, bet... esu tik lipdukų knygelė. O kuo tapsiu, kai užaugsiu? Tikriausiai didele lipdukų knygele.

Apglėbiu tris mielus lipdukus, švelniai glostau ir žinau, kad mylėti juos Viešpats paskyrė per visas mano dienas.
Bendrinti: