Mamos išpažintis

Visada norėjau būti dvasinga moteris - patikti Dievui ir sėdėti kaip Marija prie Jo kojų. Toks pasisėdėjimas kartą įvyko... spintoje. Atnešusi išlygintus drabužius ir atidariusi spintos duris, mama vos „neišvirto". Ji žvelgė į mane nerimo kupinomis akimis, o aš kvailai veblenau, jog norėjau tik ramiai pasimelsti.

Svajonė apie dvasingą moterį vieną dieną išsipildė. Tik ne taip, kaip tikėjausi. Vietoje Marijos tapau tikra Morta, kuri nuolat rūpinasi ir rūpinasi, kol migdydama vaikus „nulūžta" ir pati. Turbūt jau supratote, apie ką kalbu. Taip taip, apie dvasingą motinystę, kuri man labai patinka. Kodėl? O gi todėl, kad ji yra stebuklinga. Stebuklinga tuo, kad, priešingai nei „Red Bull", kuris „suteikia sparnus", motinystė juos gerokai apkarpo. Nebeturi laiko užsidariusi medituoti, medituoti ir medituoti, nes viena pabūti gali ilgiausiai... 2 minutes. Net ir tualete. Jau nekalbu apie maudynes prie žvakių šviesos... Vos tik įkeli koją į vonią, pastebi, jog vanduo jau veržiasi per kraštus, nes joje sėdite penkiese...

Pakalbėkime ir apie vakarinę maldą. Tai be galo individualu, tiesa? O taip! Kiekvieną vakarą mažylis nori melstis už tą patį žmogų - tai yra už žmogų-vorą. Dukrytė, lankanti katalikišką darželį, būtinai visus suklupdo, prašo persižegnoti ir sukalbėti „Tėve mūsų"... Vyresnėliui svarbiausia vakaro dalis yra Biblijos skaitiniai apie Dievo vyrus. Taip ir užmiegame visi saldžiai palaiminti.

Paklausite: „O kada meldžiasi mama?" O taip, ji meldžiasi, tik dažnai ne taip, kaip Jūs įsivaizduojate. Meldžiasi pakeliui į „Maximą" ir patiria begalinį Dievo artumą... Nes užtenka žvelgiant į dangų ištarti: „O Dieve, kaip aš šiandien pavargau", ir širdį užlieja nepaprastas Tėvo artumas, Jo paguoda. Vaikštau po prekybos centrą ir per ašaras nematau mėlynų svogūnų. Taip, Jis yra labai arti kiekvienos mamos. Jis yra šalia, kai mes sūpuojame vaiką, džiaustome skalbinius, gaminame maistą, tvarkome kambarius ar tramdome „ožius"... Jis yra net smėlio dėžėje! Jis - visur drauge. Nepalieka ir neapleidžia. 

Mama dar meldžiasi už savo vyrą, kuris solidus ir kostiumuotas išeina „grobio į namus parnešti". Kiekvieną rytą vyras pakiša po mano rankomis savo intelektualią galvą ir prašo palaiminti...

Tiesa, išduosiu paslaptį: automobilis - puiki vieta mamai paraudoti. Nežinojote? Užverkite namų duris ir važiuokite bet kuria kryptimi (svarbu tik per ašaras matyti kelią!). Dievas žino, kiek kartų blioviau mašinytėje... Verkdavau, jog nebeturiu jėgų auginti mažylius, pavargau ir jaučiuosi silpna...

Iš tokių „pasivažinėjimų su Dievu", grįždavau paguosta ir suprasta. Ir, be abejonės, įvertinta.

Kadaise šlovindavau Viešpatį užsimerkusi, dabar - plačiai atmerktomis akimis. Plačiai atmerktos akys bažnyčioje „gano" ne kaimynės kostiumėlį ar sesės naują rankinę, bet mažąją „bandą", kuri nuolat nori kur nors lipti, eiti ar dingti be žinios. 

Sudėtinga ramiai ir susikaupus laužyti duoną Viešpaties vakarienės metu: trimetis būtinai nori suvalgyti tavo šventos duonos gabalėlį ir lupa iš rankų palaiminimų taurę...

Smagu auginti mažylius, suprantant, jog Tėvas džiaugiasi mažutėliais ir nė kiek nepyksta, žvelgdamas į tavo prakaituotą veidą, kuris turėtų atrodyti dvasingai.

Be Tėvo malonės ir Jo gyvybės esu silpna, pikta, nekantri mama. Todėl ir gera kreiptis į Jį -  begalinį meilės šaltinį.

Ne visada galiu sėdėti prie Jo kojų, bet visada, ir besirūpindama mažyliais, galiu būti arti Jo širdies. Tai mane labai guodžia...