Šeimyninio gyvenimo krizės: įveikti (,) negalima (,) pasiduoti?

Krizės šeimos gyvenime yra vienas iš sudedamųjų normalaus vystymosi etapų. Jei pažvelgtume iš mokslinių pozicijų, krizė - tai sistemos išsibalansavimo momentas, pusiausvyros tarp asmenybės problemų ir galimybių jas spręsti praradimas.
Įprasta šeimynines krizes skirti į dvi dalis: vystymosi krizės ir situacinės krizės. Pirmosios įvyksta įvairiais gyvenimo momentais skirtingose šeimos augimo stadijose (santuoka, kūdikio gimimas ir pan.). Tačiau dauguma krizių patenka į situacinių krizių kategoriją ir tampa neprognozuojamais streso veiksniais (darbo netekimas, skyrybos, konfliktai ir pan.)

Šeima - gyvas organizmas, turintis savus vaikystės, jaunystės, brandos, ligų, senatvės periodus. Perėjimas iš vieno periodo į kitą dažnai susijęs su santykiuose atsiradusiu prieštaravimu. Paradoksas, bet daug skausmingiau krizes išgyvena tie sutuoktiniai, kurių santuoka gimė iš aistringos meilės, ir atvirkščiai - gerokai ramiau jas įveikia tie, kurių santuoka buvo nulemta daugiau dalykinių ir rimtai apsvarstytų sumetimų.

Pirmas krizinis periodas susijęs su partnerio įvaizdžio, būdo pasikeitimu, o būtent - su jo psichologinio statuso sumenkėjimu Juk santykių pradžioje mylimieji vienas kitam atrodo „patys pačiausi“, kuriuose matome tik teigiamas savybes, o štai krizėje ištinka momentas, kada į pirmą planą iškyla sutuoktinio trūkumai, o ne privalumai. Šeimyninis gyvenimas - kaip spyruoklė, gyvenimo pradžioje ji svyra į teigiamą pusę, o paskui staiga šauna neigiamon.

Sprendimas. Konstruktyviai išgyventi krizes gali tos šeimos, kuriose nustojama kritikuoti vienas kitą ir pereinama prie vidurio kelio, kada ramiai išskiriami tiek vienas kito privalumai, tiek trūkumai. Ir akcentai kreipiami būtent į privalumus.

Antras krizinis periodas - tai psichologinis nuovargis vienam nuo kito, naujovių poreikis ne tik apskritai, bet ir santykiuose. Neretai šį periodą daug aštriau išgyvena vyrai.

Sprendimas. Šį etapą ne taip skausmingai išgyvena tos poros, kurių partneriai pripažįsta vienas kito savarankiškumą bei tam tikrą laisvę ir ieško būdų bei galimybių atnaujinti savo santykius.

Trečias krizinis periodas - kūdikio gimimas. Paprastai tai iššūkis ir vyrui, ir moteriai. Tik pastebėta, kad vyrai daugiau įtampos patiria pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, o moterys - antrais. Pirmaisiais metais vyrai paprastai išgyvena, ar sugebės pasirūpinti šeima, ar užtikrins stabilų finansinį gyvenimą, jaučia baimę ir nerimą dėl šeimos. O moteris tuo metu visą save atiduoda kūdikiui, ir antraisiais jo gyvenimo metais pradeda jausti didesnių sunkumų ir abejonių. Juk visas gyvenimas sukasi apie vaikutį, jo priežiūrą ir maitinimą, todėl natūraliai kyla abejonių dėl savo ne tik kaip mamos kompetencijų.

Sprendimas. Šiuo kriziniu periodu svarbiausia nenustoti kalbėtis vienam su kitu. Vyras ir žmona šiuo metu turi kardinaliai skirtingas užduotis ir gyvena „sulindę“ į savo pasaulius bei skirtingą kasdienybę. Todėl kalbėtis ir girdėti vienam kitą, domėtis sutuoktinio jausmais ir net ir paprastais išgyvenimais yra būtina.

Ketvirtas krizinis periodas. Paprastai jį išskiria visi psichologai ir net ne psichologai. Tai septintieji šeimos gyvenimo metai. Šis etapas susijęs su šeimyninio gyvenimo įprastumu, rutiniškumu, gyvenimu tose pačiose vėžėse. Bet jei rimčiau susimąstytume, tai jaunai šeimai tikrai nėra ko nuobodžiauti. Vyras siekia karjeros, mama arba užsiima su vaikais, arba jau irgi ketina grįžti į darbą, savo pasiekimais ir naujomis patirtimis kasdien stebina vaikai. Psichologai sako, kad dar viena šio periodo krizės priežasčių yra ta, kad paprastai septintais metais sutuoktinių pirmagimis pradeda eiti į mokyklą, ir tėvams pirmą kartą teks parodyti pasauliui, ką jie išaugino. Tai vaiko pirmųjų kontrolinių, egzaminų, patikrinimų laikas, kuris tiesiogiai reiškia ir išbandymus tėvams bei jų auklėjimo rezultatui patvirtinti.

Sprendimas. Tai tinkamiausias metas susimąstyti apie idealizmą bei nuvertėjimą. Mūsų vaikas gal ir nėra geresnis nei kiti, tačiau tikrai ne blogesnis. Tai vaiko žengimo į pasaulį etapas, todėl tėvams nereikėtų sukurti tam papildomų įtampų.

Penktas krizinis periodas - tai metas, kai vaikas tampa paaugliu. Visų pirma pradeda išsiskirti paauglio ir tėvų nuomonės. Paaugliui tėvai nebėra autoritetas, jis autoritetų susiranda už šeimos ribų. Neperdėtai galima teigti, jog dauguma šeimų šį etapą išgyvena kaip visišką šeimos katastrofą, kada svarbiausias tėvams žmogus - sūnus ar dukra - pradeda gyventi kitomis mintimis, požiūriais ir nuomonėmis, nei kad buvo iki šiol.

Sprendimas. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, tačiau šiuo metu šeimoje derėtų šiek tiek praplėsti, išlaisvinti vienas kito ribas. Tai nuostabus etapas, kada galima patirti, jog šeima ir santykiai nesuyra vien dėlto, kad atsiranda kažkas naujo ar išsiskiria nuomonės.

Šeštas krizinis periodas - tai momentas, kai vaikai išeina į savarankišką gyvenimą ir šeimoje lieka vėl du asmenys - vyras ir žmona. Nereikėtų manyti, jog, vaikui išėjus, jis nebepriklauso šeimai. Tėvai vaikui visam gyvenimui lieka prieglobsčiu, į kurį bet kada galima grįžti. Tai gana sunkus metas visiems. Sutuoktiniams gyvenimą tarsi tenka pertvarkyti iš pamatų, pakeisti, ieškoti naujų prasmių. Šiuo metu nereikėtų santykių suprasti kaip išsemtų, kaip įvykdytos misijos. Gyvenimas tęsiasi, ir jame verta atrasti naujų spalvų ir kitos kokybės.

Sprendimas. Mokykitės kai ko naujo, raskite kuo užsiimti. Gyvenkite!

Svarbu suprasti, jog kiekviena krizė nereiškia santykių pabaigos, tai tėra gyvenimo etapų kaitos susikirtimas, kurį teisingai įveikus gyvenimai ne išsiskiria, o tik stipriau susijungia.

Parengė J. Lūžaitė

Bernardinai.lt