Meilė „sūnui palaidūnui“ (I)

Kaip mes žvelgiame į artimuosius ar draugus, kurie paliko tikėjimą? Ar žvelgiame į juos taip, kaip į sūnų palaidūną žvelgė tėvas, ar kaip vyresnysis brolis?




Danielius Smithas 2008 m. įstojo į Cedarville universitetą. Jam buvo 23 metai. Išoriškai jis gyveno kaip krikščionis, tačiau viduje buvo sūnus palaidūnas. Jis abejojo kai kuriomis esminėmis doktrinomis, tačiau bijojo draugų ir dėstytojų klausti apie Dievą, pragarą bei tamsiuosius krikščionybės istorijos puslapius. „Kiti tikriausiai manė, kad aš esu paprastas, geras krikščionis, - pasakojo Danielius. -  Aš labai stengiausi, kad kiti taip manytų. Tačiau tikėjimas manyje buvo miręs.“

Stivenas (vardas pakeistas), Danieliaus kambario draugas ir taip pat pirmakursis, visa galva pasinėrė į krikščioniško koledžo siūlomą gyvenimą. Savo charizmatiškumu, aktyvumu ir tikėjimu jis užkrėsdavo ir kitus, netgi Danielių. „Mes jautėmės išmintingi ir filosofavome, kaip daro tik pirmakursiai. Jūra mums buvo iki kelių, o mes jautėmės kaip broliai,“ - pasakojo D. Smithas. Jie nusprendė drauge gyventi ir antrame kurse.

Tačiau tais metais pašlijo Steveno mamos sveikata. Netrukus jai buvo diagnozuotas IV stadijos vėžys, ir nesibaigus mokslo metams ji mirė. Motinai sergant Stivenas nusivylė nuvalkiotais krikščionių atsakymais, kalbant apie motinos kančias. Jis supyko ant Dievo. Kai motina mirė, Stivenas paguodos ėmė ieškoti meditacijoje ir Rytų mistikoje. Vėliau jis užmezgė homoseksualius ryšius ir visiškai nutolo nuo tikėjimo. Stiveno gyvenimo kelias privertė Danielių susimąstyti.

Mišelės Sterlace-Accorsi vyras Li, su kuriuo ji pragyveno 24 metus, atsitraukė nuo krikščionybės ir nusigręžė nuo savo šeimos. Santuokos metu jie patyrė daug sunkumų, tačiau metai auginant keturis vaikus buvo visai neblogi. Pora pastatė didelį namą šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje medžiais apaugusiame sklype su tvenkiniu. Visa šeima kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, vaikai mokėsi krikščioniškose mokyklose, visi malda pradėdavo ir baigdavo dieną bei melsdavosi prieš valgį.

Mišelė (48 m.) prisiminė, kad viena iš tų maldų ir tapo lūžiu. „Mes visuomet susikibdavome rankomis, sėdėdami aplink stalą. Vieną vakarą, netrukus po to, kai Li prarado muziejaus kuratoriaus darbą, jis atsisakė susikibti su mumis rankomis. Vaikai sutriko ir paragino jį melstis. Galiausiai jis padavė mums rankas, tačiau tik spoksojo prieš save. Buvo akivaizdu, kad jame kažkas pasikeitė.

Netrukus Li žengė ir toliau. Jis pradėjo užsnūsti bažnyčioje, o vėliau išeidavo vos prasidėjus pamokslui. Jis pradėjo šaipytis iš muzikos, kurios klausėsi Mišelė ir vaikai. Barnių šeimoje vis daugėjo, nes Li jautėsi netvirta arba manė esąs atstumtas. „Jis buvo arba piktas ar prislėgtas, tačiau ir toliau atmetė Dievą,“ - pasakojo Mišelė.

Jauniausias sūnus Ezra kartą prisiminė pokalbį su tėvu jiems važinėjantis automobiliu. „Aš nerimavau dėl jo išganymo, todėl prašiau tėčio melstis nusidėjėlio malda su manimi. Galiausiai jis meldėsi tiesiog automobilyje.“ Tačiau nepaisant šios dvasinio sprendimo, Li netrukus visiškai pasitraukė iš bažnyčios ir nebedalyvavo šeimos maldos gyvenime. Po kelerių metų jis paliko šeimą.

Tiesa, kai kurie „palaidūnai“ lieka su šeima. Tačiau gyventi santuokoje su žmogumi, kuris atmetė buvusį bendrą tikėjimą, yra labai skausminga.

2009 m rudenį Alisos Wright vyras Jasonas grįžo iš susitikimo su terapeutu. Papasakojęs apie užsiėmimą Jasonas taip pat pasakė, kad jis nebetiki Dievu.

Alisa sutriko. Nuo pirmojo jų susitikimo Jasonas degė dėl Viešpaties.

„Mano vyras užaugo krikščioniškoje šeimoje, - pasakojo ji. - Kai mes pradėjome susitikinėti, jis mokėsi Biblijos koledže ir padėjo vesti šlovinimą. Man nekyla jokių abejonių, kad jo tikėjimas buvo nuoširdus. Visuomet maniau, kad jis daug tvirtesnis ir karštesnis nei aš.“

Suvienyti meilės šlovinimo muzikai Alisa ir Jasonas susituokė, drauge lankė bažnyčią ir meldėsi. Tikėjime jie augino savo keturis vaikus. Ir praėjus 12 santuokinio gyvenimo metų, Jasonas pareiškė esąs ateistas.

„Aš išsigandau,“ - prisiminė Alisa. Dvi savaites nė vienas apie tai nekalbėjo. Alisa tik verkė. Ji baiminosi, kad Jasonas nebenorės būti vedęs krikščionės, o Jasonas svarstė, ar Alisa norės pasilikti su netikinčiu.

Jie liko drauge.

Po to, kai Jasonas ir Alisa pradėjo kalbėti apie šias permainas savo šeimoje, jie pasidalijo tuo su šeimos nariais, bažnyčioje, ir galiausiai papasakojo vaikams. Dabar, po ketverių metų, jos vyras vis dar yra Alisos artimiausias draugas. Tačiau situacija sudėtinga. Neseniai savo tinklaraštyje Alisa rašė:
„Mane užplūdo emocijos. Pasijutau tokia vieniša sekmadienio rytą, kai viena giedojau giesmę, kurią paprastai giedodavome kartu. Be to, labai liūdna, kad negaliu paprašyti sutuoktinio drauge su manimi melstis dėl nerimą keliančių dalykų. Visgi esu dėkinga, kad šiuo gyvenimo keliu galiu judėti su žmogumi, kuri myliu labiau už viską pasaulyje.“

Sandros „dukros palaidūnės“ istorija dar panašesnė į tą, kurią skaitome Šventajame Rašte. Vaikystėje jos dukra demonstravo tvirtą tikėjimą. „Dženiferė buvo jaunimo grupės žvaigždė, vadovaudavo šlovinimui, kvietė į bažnyčią draugus, skaitė Bibliją ir domėjosi misijų kelionėmis,“ - pasakojo Sandra. Tačiau atėjus paauglystei (tai buvo maždaug prieš dešimt metų), Dženiferė su mama pradėjo „kovoti“ dėl drabužių, reikalavimų laiku grįžti namo ir elgesio namuose taisyklių.

Pradžioje atrodė, kai tai susiję tik su paauglystės baimėmis. Sandra su vyru, kurie konservatyviame Midwest miestelyje pasirinko namų mokymą, atrodė švelnesni tėvai, nei daugelis aplinkinių šeimų. Dabar, žvelgdama atgal, Sandra supranta, kad Dženiferė maištavo prieš legalistinę krikščioniškąją kultūrą. Vieno ginčo metu Dženiferė pareiškė nemananti, kad „pasaulis“ toks blogas, kaip jie įsivaizduoja. Ji pažadėjo jiems tai įrodyti.

„Šis pažadas buvo gilesnis ir tvirtesnis nei bet kuris kitas jos gyvenime duotas pažadas, - pasakojo Sandra. - Tvirtesnis net už jos įsipareigojimą sekti Kristumi, kurį ji padarė būdama šešerių.“

Sulaukusi aštuoniolikos ji metė koledžą, grįžo namo, išmetė iš savo kambario visus daiktus ir išvyko. Sandra niekuomet neištrins iš galvos tos akimirkos, kai ji stovėjo Dženiferės miegamajame prie tuščios lovos, atviros tuščios spintos ir tuščios komodos. „Atrodo, lyg būtų praūžusi niokojanti audra,“ - su skausmu balse prisinimė Sandra. Ji matė, kaip Dženiferė išvažiuoja, neįsivaizduodama, kur ji miegos šią ir kitą naktį ir į kurį pasaulio kraštą ją nuveš jos apdaužyta mašina.

Kristinos patirtis prilygina ją vyresniajam broliui. Kristina įtikėjo būdama ketverių. Ji mokėsi krikščioniškoje mokykloje, vėliau - koledže, o galiausiai - seminarijoje. Jos brolis Natanas Kristų išpažino devynerių. Kristina pasakojo, kad jis visuomet stengėsi sužibėti, būti populiariausias ir šauniausias. Kai jų klasė vyko į krikščionišką vaikų muzikos festivalį, Natanas atliko greitakalbio laumžirgio vaidmenį, išvedusio skruzdėlę iš kolonijos. Visi gyrė Nataną ir jo „įgimtą talentą“.

„Jis yra nepaprastai žavi ir šmaikšti asmenybė, - pasakojo Kristina. - Visi norėjo su juo draugauti. Be atrodė, kad jis visuomet linksta prie tų, kuriuos Raštas vadina „kvailiais“.“ "

Kai Kristina po pirmo kurso grįžo namo vasaros atostogoms, Natano flirtas su „kvailiais“ jau nebebuvo toks nekaltas. Užuot kalbėjęsi su ja, ką ji veikė ir ko išmoko, tėvai buvo užsiėmę Natanu - jo kambaryje rasta pornografija, tuo, ką jis veikia vakarais, ir jo draugais. Kristina liūdėjo kartu su jais. Tačiau jau buvo sunku nesipiktinti broliu, kuris taip nutolo nuo šeimos ir nuo jos.

-------

2011 m. žurnalo „Religija ir visuomenė“ atlikto tyrimo duomenimis, kažkuriuo gyvenimo momentu vienas iš trijų amerikiečių palieka krikščionybę. Vadinami „atkritusiais“, „atsitraukusiais“ arba „buvusiais krikščionimis“ jie kelia nerimą denominacijoms, kurių narių skaičius mažėja. Tinklaraščių autoriai ir apklausų kūrėjai dėsto priežastis, kodėl taip atsitinka, - tai lemia intelektualiniai trukdžiai tikėjimui, amoralus bažnyčių vadovų elgesys ir asmeninės kančios. Tačiau „atkritimo“ reiškinys nėra naujas. Jo šaknys slypi palyginime apie sūnų palaidūną, kurį papasakojo Jėzus ir kuris užrašytas Evangelijoje pagal Luką 15:11-32.

Ką galima pasakyti apie žmones, kuriuos palieka „palaidūnai“? Apie tuos, kurie myli atkritusius? Tuos, kurie lieka, ir stengiasi laikyti šeimų ir bendruomenių stulpus? Tiems dviems trečdaliams krikščionių, kurie „lieka su Tėvu“ skiriama ne tiek daug teologinės ir praktinės literatūros. Ji daugiausia kalba apie „jaunesnįjį brolį.“

Biblijos palyginime kalbama apie tėvo ir dviejų jo sūnų santykius. Tačiau istorijos esmė lieka ta pati kalbant apie vaiką, brolį, seserį, sutuoktinį, tėvą, motiną ar draugą. Štai kodėl P. C. Ennis jaun. Žurnale pamokslininkams teigia, jog gyvybiškai svarbu periodiškai pamokslauti apie sūnų palaidūną, nes panašiai kaip Kalėdų ir Velykų istorijose, sūnaus palaidūno palyginime slypi Evangelijos esmė.

Laikoma, kad tėvas, kuris trokšta susitaikyti su sūnumi, yra Dievas Tėvas arba Kristus, kuris pasakoja šią istoriją. Įsižeidęs vyresnysis sūnus tapatinamas su fariziejais, kurie buvo pirmieji Jėzaus klausytojai. Palyginime aiškiai atskleidžiama, kokio požiūrio mes, išgelbėti malone, turėtume laikytis. Tačiau labai tikėtina, kad realiame gyvenime susidūrę su „palaidūnu“, mes nesielgsime nei kaip tėvas, nei kaip sūnus. Paprastai mumyse yra jie abu.

Mišelės, Alisos, Sandros ir Kristinos skausmas atspindi tėvo meilę. Tačiau daugelis iš mūsų gali lengvai pasiduoti ir vyresniojo sūnaus skaičiavimams. Galiausiai yra sunku mylėti teisingumo ir tiesos Dievą, tačiau ne itin vertinti šias savybes. Visgi tai padeda mums, silpniems žmonėms, nekęsti maišto, švaistymo ir palaidumo, tačiau leidžia mylėti taip besielgiantį žmogų.

Bus daugiau
Vertė Dalia Janušaitienė www.christianitytoday.com