Meilė „sūnui palaidūnui“ (II)

Helmutas Thielicke savo klasika tapusiame komentare apie Sūnaus palaidūno palyginimą pastebi, kad vyresnysis brolis pasipiktino „švaistūnišku“ brolio sutikimu, kurį surengė laukiantis tėvas. Panašiai kaip ir palyginimas apie vieną dieną dirbusius darbininkus (Mt 20, 1-16) kai kam gali būti „karti piliulė“, nes jame kalbama, kad tie, kurie vėlai pradėjo dirbti, gavo tokį pat atlygį kaip ir tie, kurie buvo ištikimi ištisą dieną.Tiesa, kad norime malonės. Tačiau jei būsime sąžiningi, širdies kertelėje aptiksime troškimą, kad malonė derėtų su teisingumu.

Būtent su tokiu nepalankiu pažiūriu Alisa baiminosi susidurti bažnyčioje po to, kai Džeisonas tinklaraštyje parašė apie tai, jog tapo ateistu. Ji spėjo, kai kurie broliai ir seserys rodys pirštu į jos progresyvizmą ir kaltins ją, kad ji nepakankamai stengėsi, ir jos vyras nusigręžė nuo tikėjimo. Prieš sekmadienio pamaldas ji viena atėjo į tuščią salę. Išgirdusi, kad kažkas įėjo, ji įsitempė. Tačiau tas žmogus priėjo prie jos ir tylomis stipriai apkabino. „Tai buvo tokia meilės išraiška, kokios man reikėjo,“ -  sakė Alisa.

Alisa taip pat supranta, jog kai kurie tikintieji mano, kad daugiau maldų, didesnis konservatyvumas arba aštresnė apologetika padėtų sugrąžinti jos vyrą į bendruomenę. Jei ji tai darytų daugiau ir geriau, jis vėl patikėtų - taip mano kai kurie krikščionys. „Jaučiuosi nesaugiai, kai kas nors mėgina pabrėžti šiuos dalykus. Tai skaudina, - sakė Alisa. - Jėzus yra Didysis Gydytojas. Jis gali pakviesti nuklydusius taip, kaip mes to negalime.“

„Viena iš klaidų, kurią gali daryti nuo tikėjimo atsitraukusių asmenų artimieji, yra nuostata, jog atsitraukusio asmens sprendimas „išvykti į tolimą šalį“ susijęs su mumis visais, ir, atitinkamai, mes visi atsakome už tai, kad toks žmogus būtų grąžintas namo,“ - tvirtina Fort Colinso miesto „Timberline“ bažnyčios pastorius-mokytojas Džefas Lukas. „Timberline“ bažnyčia apibūdinama kaip „palaidūnams palanki bažnyčia“, kurios tikslas - pasiekti netikinčius arba krikščionis, nuklydusius nuo tikėjimo.

Įsitikinimas, kad mes, ištikimi krikščionys, galime pakeisti „paklydusiųjų“ sprendimą, užkrauna mums nepakeliamą kaltės naštą - taip buvo Sandrai. Mąstydama apie tai, kaip priešinosi dukters pasirinkimui rengtis Britnės Spears stiliaus drabužiais, Sandra suprato, kad konfliktas buvo kur kas gilesnis, nei mada. „Atrodė, kad aš ketinu palaužti jos asmenybę,“ - atsiminė Sandra. Konsultacijos padėjo Sandrai atsisakyti „vyresniojo brolio“ vaidmens, ji suprato, kad negali prisiimti Tėvo atsakomybės. Buvimas „tobulais“ tėvais dar neužtikrina vaiko tikėjimo. Juk Adomo ir Ievos Tėvas buvo tobulas, tačiau jie sukilo prieš Jį.

„Šis išbandymas atvėrė mano gyvenime labai daug dalykų. Todėl aš neatsisakyčiau nieko, ką tai perėjusi sužinojau apie Dievą, išskyrus tai, kad norėčiau, jog Dženiferė vėl grįžtų pas Dievą ir į mūsų šeimą. Mes supratome, kad Dievas yra arti, kad Jis yra už mus, ir Jis yra geras. Jis mus myli. Jis myli Dženiferę. Aš supratau, kad laukimas gali tapti malda.“

Deja, Kristinos tėvai elgėsi kitaip. Gėdydamiesi jie broliams iš bendruomenės nepapasakojo apie tai, kad Natanas buvo išmestas iš krikščioniško koledžo, išvyko iš namų ir ilgą laiką dirbo naktiniame klube. Carol Barnier, knygos „Bendravimas su šių dienų „palaidūnais“ (Engaging Today's Prodigal) autorė, rašo, jog toks slėpimas, nors ir gali būti suprantamas, neleidžia bažnyčiai veikti kaip kūnui.

Pati Carola yra pastoriaus dukra, kuri į tikėjimą vėl atsigręžė po 13 įėjo ateizmo metų, pasakojo apie susirinkimą, kuriame turėjo kalbėti apie atsitraukusius žmones. Čia susirinkę žmonės buvo tokie paniurę, kad tai buvo visiškai panašu į jokį kitą susirinkimą. Ji suprato, kad šią atmosferą lėmė emocija, kurią jautė visi susirinkusieji, - gėda.

„Žmonės nepasakoja apie nuo tikėjimo atsitraukusius artimuosius, nes jie bijo nepalankios reakcijos. Jie nerimauja (dažnai iš dalies pagrįstai), kad jie patys arba jų „sūnus palaidūnas“ bus pasmerkti, praras savo padėtį ar net brolių draugystę,“ - dalijosi mintimis Carola. Tačiau ji taip pat sako, jog labai svarbu kalbėtis su savo bendruomenės nariais, ne tik tam, kad sulaukti jų paramos, bet ir kad kiti „vyresnieji broliai“ pamatytų, jog  jie ne vieni.

Be to, dalijimasis yra vienas iš nedaugelio aspektų, susijusių su atsitraukusiais asmenimis, kuriuos galime valdyti. „Tai - aktyvus veiksmas, kažkas, ką galite daryti šiandien, ir kažkas, ką galite nuveikti, kad padėtis pagerėtų, - mano Carola. - Jūsų gyvenimuose greta jūsų yra daug kitų žmonių. Leiskite Kristaus kūnui, kuris pasiekia esančius pasaulyje, pasiekti ir jus.“

Gailestingumas ir pyktis

Visgi bažnyčia ne visada žino, kaip tarnauti tiek nuo tikėjimo nusigręžusiems asmenims, tiek jų artimiesiems. Alisa sako, kad vienas didžiausių sunkumų, kurį ji patyrė būdama ištekėjusi už nuo tikėjimo atsitraukusios asmens, yra tai, kaip tai paveikė jos santykius su kitais krikščionimis. „Dažnai jaučiau, kad noriu jį apsaugoti, todėl kartkartėmis stengiausi atsiriboti nuo kitų, kurie, mano galva, žvelgė į jį nepalankiai.“

Tuo tarpu Mišelė kovojo ne su bažnyčia, o su buvusiu vyru. Žinoma, ji galėjo jausti pagrįstą „vyresniojo brolio“ pasipiktinimą. Tačiau labiausiai ją žeidė kartėlis. Jos vaikai siekė, kad ji į savo buvusį vyrą pradėtų žvelgti taip, kaip jie, - kaip į „pražuvusią sielą“. Jų vyriausias sūnus pakvietė tėvą su naująja drauge į šeimos šventę. Po truputį Mišelė pasidavė. „Vaikai man patarnavo. Jie padėjo man suprasti, kad į jį turiu žvelgti būtent taip.“ Nors jis dabar gyvena atskirą gyvenimą, Mišelė sako, kad jei Li grįžtų pas Dievą ir į šeimą, ji būtų tarsi tas palyginime minimas tėvas: „Tūkstantį kartų pasveikinčiau jį grįžus namo.“

„Šis gailestingumo ir pykčio mišinys iš dalies kyla dėl evangelikų ištakų, slypinčių šventumo judėjime, - sako Lukas. - Mes nežinome, kaip suderinti krikščionišką tradiciją su universalia tiesa, kad bažnyčia yra prieglobstis „susitepusiems“. Mūsų teologija skelbia, kad bažnyčia skirta tyriesiems. Tačiau tos pačios Pauliaus laiškų eilutės, kuriomis išstojame prieš nuodėmę, atskleidžia, kad šios nuodėmės buvo bažnyčioje nuo pat jos pradžios.“ Kaip mes galėtume tikėtis, kad moderni bažnyčia skirsis nuo pirmųjų amžių bažnyčios?

Užuot žvelgę į save kaip į tėvą, taigi tuo pat metu - ir toliau būdami vyresniuoju broliu (juk galiausiai vyresnysis brolis kada nors perims savo tėvo valdžią), mes turėtume verčiau tapatinti save su sūnumi palaidūnu, nes mums lygiai taip pat reikia malonės ir lygiai taip, kaip ir jis mes sulaukiame malonės. „Mes vis mąstome, kaip perduoti malonę atsitraukusiems, užuot tiesiog dalinęsi malone, kurią gavome ir toliau gauname. Turėtume nustoti pataikauti krikščionių „manijai“ viską sutvarkyti,“ - primygtinai tvirtina Lukas. Tai nėra didžiadvasiškumas dalytis malone, nes mums visiems jos reikia.

Panašiai kalba ir pastorius bei verslininkas iš Jungtinės Karalystės Robas Parsonas: „Didelė Vakarų pasaulio bažnyčioms kylanti problema yra tai, kad pusė palaidūnų tebesėdi klauptuose.“ Kitaip tariant, „grįžti namo“ nereiškia grįžimo į bažnyčią. Grįžimas - tai neviltis, suvokus savo nuodėmes - tokia, kokią kiaulidėje patyrė sūnus palaidūnas. „Vyresnysis brolis nuodėmiavo niekur neišeidamas, - tvirtina R. Parsonas, knygos „Kviečiant nuklydusiuosius namo“ (Bringing Home the Prodigals). - Jam reikėjo grįžti namo lygiai taip pat, kai ir jaunėliui.“

Būtent taip atsitiko Danieliui. Regėdamas savo kambarioką Steveną draskomą abejonių, jis pasijuto besigręžiąs į Dievą. „Tuo metu, kai Stevenas labiausiai abejojo, aš sparčiausiai augau,“ - pasakojo Danielius. Steveno blaškymasis paskatino Danielių ieškoti atsakymų sau.

Nors jie liko kambariokai, Danielius ir Stevenas vis mažiau kalbėjosi. Baigęs mokslus jie pasuko skirtingais keliais. Danielius dabar tvirtas tikėjime ir tikisi kada nors dėstyti teologiją. Žvelgdamas, kaip jo kambariokas ir geriausias draugas traukiasi, Danielius grįžo namo.

Neįmanoma malda

Nesvarbu, ar esame bažnyčioje, ar pasitraukę iš jos, ar klajojame po kalnus, ar dirbame Tėvo laukuose, mums visiems lygiai reikalinga beribė Tėvo meilė - vyresniajam sūnui jos reikia nė kiek ne mažiau. Helmutas Thielicke pažymi, kad vyresniojo sūnaus požiūrį mes laikome tiesiog „nuobodžiu respektabilumu“. Tačiau gailestingasis Tėvas matė, kad vyresniojo brolio gyvenimas skiriasi nuo to, kas yra jo viduje, jo širdyje, todėl sakė ir jam: „Tu esi mano mylimasis sūnus, tu visuomet esi su manimi, ir kas mano yra ir tavo.“ "

Tėvo priekaištus dėl vyresniojo sūnaus apmaudo pridengia sūnui atsidavusi Tėvo širdis. H. Thielicke neslepia nuostabos: „Kokia plati yra Tėvo meilė! Ji apima visa, kas gali nutikti žmogui.“

Taigi, pačioje sąvokos „palaidūnas“ šerdyje slypi intriguojantis paradoksas. Šiame žodyje slypi dvi reikšmės: neigiama reikšmė -„švaistūniškumas“, kuri taikoma jaunesniajam sūnui, bet taip pat ir „ekstravagancija“, „vulgarumas“, „perdėta prabanga“. Tokiu būdu „išlaidumas“ gali būti lygiai taikomas netgi tėvui, tik priešinga prasme.

Tėvo meilė dar labiau „išlaidi“, nei sūnaus užgaidos. Tėvo meilė atskleidžia, kad sūnus palaidūnas, ir išvykdamas, ir grįždamas, puola į kraštutinumus. Tačiau ši meilė užmerkia akis praeities skriaudas ir būtinybei atsiskaityti. Tokia meilė suteikia mylimajam teisę švaistyti ir nesistengia priversti jo elgtis išmintingai. Tokia meilė tik laukia. Kantriai ir maldoje.

Taip Kristina myli savo brolį.

Tada, per vasaros atostogas, vieną naktį Kristina pabudo nuo tėvų ginčo su Natanu, kuris grįžo namo labai vėlai. Ji paslėpė galvą po pagalve, bet tai nepadėjo. Tokie ginčai jau skambėjo visą šią vasarą ir prieš tai buvusią vasarą. Tačiau tą vakarą Kristina prisiminė studentų susirinkime girdėtą kalbą. Kalbėtojas ragino studentus pagerbti Dievą, meldžiant neįmanomo. Kristina atsisėdo, įsijungė šviesą, atvertė maldos užrašus ir užrašė tris neįmanomas maldas. Viena iš jų buvo tai, kad Natanas grįžtų pas Dievą.

Tai įvyko prieš dešimt metų.

Šiandien Kristina dėsto krikščioniškame universitete. Kiekvieną dieną ruošdamasi paskaitomis ji žvelgia į veidrodį, apklijuotą nuotraukomis. Dažniausiai jos akys krypsta į nuotrauką dešiniajame viršutiniame kampe, kurioje pavaizduotas gražus juodaodis vyras, kreolė moteris ir maža mergaitė bronzine oda, tamsiais garbanotais plaukais ir spindinčiomis akimis. Vyras nuotraukoje - tai jos brolis Natanas, moteris - jo žmona, o mergytė - vienintelė Kristinos dukterėčia. Kiekvieną sykį žvelgiant į šią nuotrauką Kristinos širdis suvirpa - Natano dar laukia sūnaus palaidūno kelionė namo. Tačiau kiekvieną dieną Kristina medžiasi šia neįmanoma, besaike ir ekstravagantiška malda.

Daugelis teologų pabrėžia tai, jog faktas, kad sūnus palaidūnas paprašė tėvo palikimo dalies buvo tolygu tam, tarsi jis būtų linkėjęs tėvui mirties. Kadangi mirtis reikalinga kiekvieno iš mūsų išgelbėjimui, mūsų maldos už atsitraukusius žmones išreiškia tą patį. Mes visi esame nuklydę sūnūs - visi be išimties.

Karen Swallow Prior yra „Liberty“ universiteto anglų kalbos profesorė ir knygų autorė.