Mumyse sukylantis demonas (III dalis)

Jūsų dėmesiui siūlome paskutinę Džono ir Polės Sandfordų knygos „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ 1 skyriaus dalį. Knygą „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ šiais, 2015 m., pakartotinai  išleido leidykla „Tikėjimo žodis“.


Trečiaisiais mentaliniais metais vaikas mokosi iniciatyvos. Neužmirškite, kad mentaliniai metai nėra kalendoriniai. Tretieji mentaliniai metai paprastai trunka nuo antrųjų iki šeštųjų vaiko gyvenimo metų. Iniciatyva - tai sugebėjimas gyventi sau lygių grupėje. Pirmiausia vaikas žaidžia šalia kitų. Kad pradėtų žaisti su kitais vaikais, jam būtina turėti jau mūsų minėtą „nepriklausomybę“ ir „esminį pasitikėjimą.“ Jis privalo pasakyti grupei „taip“ arba „ne.“ Kartais vaikas atiduoda savo žaislus kitiems ir mes už tai jį giriame, nes manome, kad jis nesavanaudis. Galbūt tai tiesa, bet dažniausiai tai reiškia, kad vaikas neišmoko būti nepriklausomas. Jo tėvai  nuolat užsiėmę, nes nori nusipirkti daugiau naujų daiktų. Jie nieko nežino apie krikščionio pareigą mylėti kūdikį, kalbėtis su savo vaiku ir dalintis meile. Jie retai laikydavo kūdikį ant kelių, nežaisdavo su juo arba retai jį matydavo. Šie tėvai suteikdavo jam tik daiktus. Vaikas tapo prekybininko tipo žmogumi. Pasąmonėje vaikas galvoja: „Mano tėvai nupirko mane, tad ir aš pirksiu žmones.“ Taigi jis dalina daiktus, kad įsigytų draugų. Jis taip ir nesupras, kad tiesiog egzistuodamas jau yra draugas, nes to jam neįskiepijo.

Kita vertus, kartais tokio amžiaus vaikas apskritai nelinkęs kuo nors dalintis. Todėl mes galvojame, kad jis yra savanaudis. Netgi paimame rykštę ir reikalaujame: „Dalinkis!“ Bijome, kad kitaip nukentės mūsų, kaip tėvų, reputacija, todėl mums svarbiausia, jog vaikas būtų nesavanaudis. Bet galbūt vaikas tiktai mokosi būti nepriklausomas. Jis mokosi būti pačiu savimi ir nepasiruošęs rodyti iniciatyvą. Jeigu stovime šalia ir, negąsdindami žodžiais „tu turi“, padedame jam viskuo dalintis su kitais, jis greitai išmoks rodyti iniciatyvą ir ims dalintis. Tėvų užduotis vėl ta pati - savęs atsižadėjimas ir gyvenimas Kristuje. Tik Jėzus duoda jėgų nesigėdinti „savanaudžio vaiko“ ir neliaupsinti to, kuris atrodo nesavanaudis. Biblijos eilutė  -  Jis teis ne kaip akys mato ir pasmerks ne kaip ausys girdi (Iz 11, 3) - skirta ir mums, tėvams.

Kai ką gali prislėgti sunki kaltės našta perskaičius tai, ką šioje knygoje išdėstėme apie pirmuosius šešerius vaiko gyvenimo metus. Mes dažnai išvystame pasekmes, kaip elgėmės su vaikais per pirmuosius šešerius metus, todėl reikalinga atgaila. Jeigu prisimintume, kaip mūsų tėvai elgėsi su mumis, o jų tėvai - su jais, pamatytume, kaip iš kartos į kartą perduodama nuodėmė. Tai paaiškina, kodėl nesusidorojame su savo pareigomis, kodėl mumyse iš tiesų sukyla demonas. Mes tiesiogiai susiduriame su pirmąja nuodėme. Savo vaikui negalime suteikti tobulos prigimties, nes esame netobuli tėvai, o tokie esame todėl, kad ir mūsų tėvai nebuvo tobuli, ir taip toliau -  iki pat Adomo ir Ievos. Tik kryžius nutraukia šią seką, sąmoningai kasdien savęs išsižadant. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 16, 24).

Tarkime, kad esame tobuli tėvai. Bet demonas vis tiek sukils mumyse. Įsivaizduokite, kad kūdikis guli lovytėje. Jis alkanas. Iš pradžių vaikas būna sąžiningas: jis verkia, nes nori valgyti. Mes išgirstame ir atbėgame prie jo. Duodame jam krūtį arba buteliuką, guodžiame ir laikome rankose. O, kaip tai kūdikiui patinka! Kitą kartą jis vėl nori valgyti, vėl verkia, ir mes vėl jį maitiname. Tada jam kyla mintis: „Kai aš verkiu, ateina mama ir mane guodžia.“ Jis nealkanas. Jis nešlapias. Jam nieko nereikia, bet kūdikis išmoko: „Kai aš rėkiu: „A-a-a-a-a-a!“, ateina mama.“ Štai ir turime melagį. Galime juoktis, bet tai tiesa. Iki šešių mėnesių vaikai išmoksta manipuliuoti tėvus ir juos išnaudoti. Mes jau gimstame, turėdami sugedusią prigimtį. Mes tampame nuodėmingi, vien įgydami žmogišką prigimtį. Jėzus buvo vienintelis tobulas žmogus.

Gal jums pasirodė, kad kaltiname tėvus dėl nuodėmingos prigimties. Jeigu taip darytume, turėtume atsisakyti kryžiaus, ir nebeliktų asmeninės atsakomybės. Yra žmonių, tvirtinančių, kad nė vieno negalima laikyti nusidėjėliu, kol šis nesulaukė „atsakomybės amžiaus.“ „Atsakomybės amžiaus“ doktrina neskelbia, jog nuodėmės nedaromos iki tam tikro amžiaus. Ji tik tvirtina, kad neatsakome už savo veiksmus, kol mūsų protas nepakankamai subrendęs. Šventasis Raštas nepagrindžia šios doktrinos. Tikrai neradome patvirtinimo, jog „atsakomybės amžius“ yra vienuolika ar dvylika metų. Galima paminėti Jėzaus apsilankymą Jeruzalės šventykloje, bet tai ne įrodymas. Mes nei prieš, nei už tokią nuomonę, bet Bažnyčia turi suprasti, kad mūsų dvasia nuodėminga jau pirmosiomis mūsų egzistavimo akimirkomis. Šventasis Raštas nuolat kalba apie nuodėmingą prigimtį ir nuodėmės įtaką kiekvieno mūsų dvasiai. Laimingas žmogus, kuriam Viešpats nepriskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra apgaulės! (Ps 32, 2; A.Jurėno vert.). Tyrą širdį sukurk man, Dieve, ir tvirtą dvasią atnaujink mano viduje! (Ps 51, 10; A. Jurėno vert.). Jeigu dvasia nebūtų sugedusi, jos nereikėtų atnaujinti. Kitoje vietoje sakoma: Aš duosiu jums naują širdį ir įvesiu į jūsų vidų naują dvasią <...> (Ez 36, 26; J. Skvirecko vert.). Čia vėl tas pats: nereikėtų naujos dvasios, jeigu senoji būtų gera. Apaštalas Paulius iš aukšto atgimusiems krikščionims rašo: <...> apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių <...> (2 Kor 7, 1). Šventasis Raštas aiškiai pasako, kad mes galime nusidėti ir nusidedame savo dvasia.

Pernelyg ilgai žmogaus apsisprendimą mes nepagrįstai primetėme sąmoningam protui. Svarbu suprasti, kad mūsų sprendimus veikia ir net kontroliuoja gilesnės, paslėptos mūsų esybės sritys. Kitaip Jėzus nebūtų pasakęs: Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimoteriavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 21-23). Atkreipkite dėmesį, kad pirmiausia, kas daro įtaką iš vidaus, yra mintys (sumanymai). Pats Viešpats pareiškė, kad esame atsakingi už tai, kas išeina iš vidaus. Todėl niekada nepamirškime aksiomos: nors mes akcentuojame tėvų nuodėmes auginant vaikus, bet jos nepanaikina individualios kiekvieno žmogaus atsakomybės. Mes nesame, anot Dekarto,  „tabula rasa“ („švari lenta“ - vert. past.), kurioje rašomas gyvenimas. Mes esame individualios, laisvos dvasios Dievo karalystėje, atsakingos už savo veiksmus, kad ir kokios baisios būtų aplinkybės. Niekada nepasiteisinsime Viešpačiui, sakydami: „Jis privertė mane taip pasielgti“, arba: „Aplinkybės mane privertė.“

Klaidingas įsitikinimas, kad esame atsakingi tik už tai, ką darome sąmoningai, tapo mūsų teismo procedūrų dalimi. Jeigu įrodoma, kad žmogus išprotėjęs, visuomenė nebelaiko jo atsakingo. Galbūt taip ir turi būti - kaip žmonių gailestingumo vienas kitam išraiška. Bet kalbėdamas apie mūsų santykius su Viešpačiu, Jėzus sako:  Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas (Lk 12, 47-48). 

Pagal Viešpaties teisingumą, nežinantieji baudžiami ne taip griežtai kaip žinantieji, bet ir nežinantieji gauna kirčių. Jėzus griežtai barė fariziejus:  Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasis fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė! (Mt 23, 25-26). 

Maldaudami šiais žodžiais, kreipiamės į tėvus -  tėvai krikščionys pirmiausia turi išvalyti savo širdies vidų. Didysis mūšio laukas yra vidus, o ne išorė. Tėvai krikščionys turi matyti giliau - ne tik savo vaikų elgesio paviršių, kad laimindami ir drausmindami galėtų juos auklėti ir įspėtų jų širdis. Tam ir pasiųstas Elijas, kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus (Mal 4, 6).

Mano tėvas sakydavo:
 - Ne, Džekai, iš tiesų tu ne taip galvojai. Štai ką iš tikrųjų mąstei. Štai ką tu iš tiesų pasakei, taip elgdamasis...

Beveik visada jis būdavo teisus. Iš pradžių aš įtūždavau, bet vėliau sutikdavau ir būdavau jam dėkingas. Mano tėvas laikė mane atsakingą už tai, kas buvo mano širdyje, ir atitinkamai auklėjo. Taip pat darė ir mano motina. Nemažiau pasisekė ir Polei. Aš ir dabar prisimenu savo mamos žodžius:
 - Atsimink, Džekai, jeigu šį kartą mes neteisingai su-pratome ir baudžiame tave už tai, ko tu nepadarei, tiesiog priimk šią bausmę už visus tuos kartus, kai nusikaltai nepagautas!

Mūsų abiejų tėvai neleisdavo, kad nusikaltusi širdis išvengtų bausmės. Blogis yra vaiko širdyje; rykštė ir pamokymas išvaro jį (Pat 22, 15).

Kita vertus, mes, tėvai krikščionys, turime išmokti savo vaikus ir save vertinti pagal nešališką Viešpaties teisingumą. Krikščionių, suprantančių žmogaus nuodėmingumą, širdyse neturi būti pasmerkimo. Nebijokime savo netobulumo. Dievas myli mus tokius, kokie esame. Jis viešpatauja, kad ištobulintų mus numatytu laiku. Smerktini tik tie, kurie išsilaisvinę vėl pasirenka vergiją ir sąmoningai iš naujo kryžiuoja Dievo Sūnų (Žyd 6, 6). Auklėdami dažnai smerkiame kitus ir patys save, o tai negerai. Mąstymas, kad tėvai mūsų nemyli, jei kritikuoja ir priekaištauja, o myli tik girdami ir rodydami palankumą, yra destruktyvus ir atsineštas iš kūdikystės. Neatsisakykime drausmės: Kas gailisi rykštės, kenkia savo sūnui, bet kas jį myli, palaiko drausmę (Pat 13, 24). Atsikratykime neteisingų auklėjimo būdų. Niekada neauklėkime, sakydami: „Kur dingo mano vaikas? Čia ne mano mažasis Petriukas“, arba „Aš nemyliu tavęs, kai taip elgiesi.“ Vaikai turi žinoti, kad, nors ir netinkamai pasielgė, jie yra mylimi ir priklauso mums. Auklėjimo pamatas turi būti meilė. Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?! Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais (Žyd 12, 9-10).

Net išaugintų toje pačioje aplinkoje dvynukų charakteriai ir individualybės išsivysto skirtingai. Kiekvieno vaiko auklėjimas ypatingas, nes kiekvienas pasirenka veikti savaip. Jeigu mes pasiliekame Viešpatyje Jėzuje Kristuje, Jo meilė natūraliai mus verčia kiekvieną vaiką auklėti „jo paties labui.“

Nuo pat pradžių Dievas puikiai žinojo, kaip, kur ir kada tu ir aš pulsime. Savo dieviška išmintimi Jis žinojo, kad jeigu įsikištų ir neleistų pulti, mes netaptume Dievo sūnumis. Jis žinojo, kaip palaiminsime savo vaikus ir kaip juos sugadinsime, bet vis tiek mums juos davė! Nors kai kuriems tėvams nesiseka auklėti vaikų, nes jie ir nesistengia to daryti, bet pastebime, kad daug dažniau nepasiseka pasišventusiems Kristui tėvams, nes šie persistengia. Tokias Šventojo Rašto vietas, kaip auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 4), suprantame kaip liepimą kontroliuoti vaikų elgesį. Todėl dažnai pykstame dėl niekų, per daug juos saugojame ir šitaip slopiname jų asmeninį gyvenimą. Kaip Dievas sumokėjo kainą už laisvą valią, taip ir mes turime ją sumokėti.

Šventojo Rašto vieta, kalbanti apie vyskupą: Vyskupas turi būti <...> geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?! (1 Tim 3, 4-5), daugelį krikščionių išgąsdino, o ypač tėvus, mat, klaidingai supratę šį tekstą, pradėjome desperatiškai žaboti natūraliai maištingus paauglius, manydami, kad kitaip nebūsime verti savo tarnavimo. Bet Dievo žodis ragina ne despotiškai valdyti, o „sugebėti šeimininkauti.“ Dievas Tėvas prarado visus nusidėjusius sūnus - išsaugojo tik vieną. Ar tai reiškia, kad Jis nesugeba šeimininkauti? Visi Jėzaus mokiniai paliko Jį, o vienas net išdavė. Ar todėl Jėzus nebegali vadovauti Dievo namiškiams? Tėvas valdo mus nuolankiai tarnaudamas. Jis moka kainą, kentėdamas už mus. Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria (1 Kor 13, 7). Jėzus yra Valdovas, bet tapdamas mažiausiu guldo savo gyvybę už mūsų laisvę. Kai tėvas išmoks aukoti savo gyvybę, su meile tarnaudamas savo šeimai, atgailaudamas už savo vaikus prieš Dievą, jis ims vadovauti kaip Jėzus. Jėzus ir šiandien valdo mylėdamas, o ne reikalaudamas. Jei namuose patirs tikrą meilę, vaikai sugrįš iš nuodėmės klystkelio stipresni ir išmintingesni.

Jeigu tėvas išaugintų tobulą vaiką, tai mūsų vaikams nereikėtų Gelbėtojo. Kad ir kaip stengsimės, mūsų vaikai užaugs netobuli. Tokia žmonijos prigimtis. Mes klaidingai supratome Šventojo Rašto žodžius: Jaunikaitis, įpratęs į savo kelią, ir pasenęs nepasitraukia iš jo. Šią Biblijos eilutę mes suprantame kaip įsakymą formuoti savo vaikų gyvenimą taip, kaip jie turėtų gyventi. Tačiau ne tai norėta pasakyti. Žodžiai Jaunikaitis, įpratęs į savo kelią, ir pasenęs nepasitraukia iš jo ragina mus atsisakyti savo svajonių apie vaikų ateitį, kad Dievas Tėvas per mus galėtų juos padaryti tokius, kokius sukūrė. Mūsų užduotis - liautis daryti juos tokius, kokie mes norėjome tapti patys, bet netapome. Kaip Mikelandželas matė akmenyje skulptūrą, tarsi maldaujančią išlaisvinti ją kaltu, tokia ir mūsų paskirtis - atrasti ir išlaisvinti Dievo kūrinį savo vaike. Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10).

Savo vaikus myli musulmonai, budistai, net ateistai. Ir mes niekuo nesiskiriame. Žydų, kaip ir kiniečių, šeimos garsėja geru auklėjimu. Daugelis šeimų geriau už mus auklėja savo vaikus. Bet krikščioniška šeima žino vieną paslaptį, kurios nežino jokia kita organizacija, šeima, grupė, rasė ar tikėjimas. Per Jėzų Kristų mes mirštame sau ant kryžiaus ir prisikeliame. Todėl mūsų užduotis - mirti sau, kad suvoktume, ką Dievas paruošė ir nori atskleisti kiekviename vaike. Mes turime taip mylėti, kad vaikas galėtų augti ir eiti savo keliu.

Kas yra krikščioniška šeima? Ji yra šiltos žmogiškos meilės židinys, kur Dievas augina savo netobulus vaikus. Mes pašaukti mylėti, melstis su savo vaikais, lankyti su jais bažnyčią, auklėti ir būti jiems pavyzdžiu, bet visa kita daro Dievas. Kad ir kaip mums nesisektų, Dievas mums padeda. Krikščioniška šeima išsiskiria tuo, kad sugeba išlaikyti ramybę visuose sunkumuose. Taip pat ji pasižymi džiaugsmu ir linksmybe, nes tiki Kristumi. Ji nebijo suklysti ir tiesiog gyventi. Mums ramu, nes žinome, kad visą sumaištį Dievas laiko savo rankose.

Todėl tėvams krikščionims sakome:
 - Būkite su savo vaikais, dalinkite jiems save. Glostykite juos. Skaitykite jiems knygas. Žaiskite. Melskitės su jais. Bet nebūkite įsitempę, atsipalaiduokite. Nepersistenkite. Ilsėkitės savo sumaištyje. Dievas ją mato. Jis visada viską mato. Garbinkite Dievą už sumaištį. Jis pavers ją šlove.

Jūsų vaikai yra ne jūsų.
Jie yra sūnūs ir dukros Gyvenimo, kuris trokšta pats savęs.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie yra su jumis, tačiau nepriklauso jums.
Jūs galite jiems dovanoti savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savo mintis.
Jūs galite priglobti jų kūnus, bet ne sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net sapnuose neregėjote.
Galite stengtis būti kaip jie, bet nesistenkite
padaryti jų panašių į save.
Gyvenimas negrįžta atgal ir nesilaiko įsikibęs vakar dienos.


Kahlil Gibran. „Pranašas“

Bendrinti: