(Ne)išsenkantys kantrybės šaltiniai

Kas turi vaikų, mane puikiai supras - kad ir kokie būtumėte geri tėvai, kad ir kaip stengtumėtės, visada būna tokių akimirkų, įvykių, poelgių, kai kantrybė pasiekia visus įmanomus dugnus ir atrodo, jog daugiau jau nėra iš kur jos semtis...

Neretam tuomet atrodo, kad „tik mūsų vaikai tokie" arba kad tik aš esu visiškai nekantri mama ar tėtis. Ir kartais tai nutinka net ne dėl netinkamo vaikų elgesio, o, tarkim, dėl to, kad skubame ar „geriau žinome, ką galima jausti ar kaip elgtis" vienoje ar kitoje situacijoje, arba dėl to, jog norime, kad vaikui mažiau skaudėtų ar būtų lengviau, greičiau, paprasčiau... Bet tik kantrybė ir meilė padeda vaikui augti...

Posakį „reikia apsišarvuoti kantrybe" girdime nuo vaikystės ir vartojame jį iki pat senatvės. Kantrybės galime netekti, ji gali pasibaigti, kai kurie sako, kad jos išvis neturi, ir vis dėlto, ji būtina auklėjant vaikus. Kantrybė - viena esminių tėvų savybių. Galvodama apie tai, supratau ir kitą dalyką - tik kantrybė ir meilė yra svarbiausios auginant vaikus. Tai du koziriai, be kurių nė iš vietos. Jei mylėsi vaiką, bet nebūsi su juo kantrus, meilė jį išpaikins, jei tik būsi privalomai kantrus, meilės gėlė nuvys. Kita vertus, kantrybės reikia mokytis ir ugdyti visą gyvenimą, nors tai sudėtinga ir atima nemažai laiko. Ypač kai šiais laikais visi nori greitų rezultatų ir greitos pergalės. Kantrybė yra skubėjimo, greito tempo, visa ko išbandymo, plačių interesų priešingybė... Kantrybė mus moko sustoti ir palaukti. O šiais laukais laukti nevalia - pasibaigs „stebuklinga" akcija, kažkas už mus greičiau gaus saldainį, kažkas kitas užims mūsų vietą atsisėsti... Dėl to mums labai lengva priimti netinkamą sprendimą arba neužsiimti tuo, kas neduoda gerų rezultatų. Tai kaip gauti tai, ko norisi šią minutę, bet kartu prarasti galimybę surasti tai, ko mums iš tikrųjų reikia.

Tačiau būna taip, kad labai sunku išlikti ramiam. Kantriam. Tarkim, kai kelias valandas turi raminti kaprizingą kūdikį. Nors protu ir suvoki, jog kažkas jį kamuoja, tačiau išvengti pamažu besikaupiančio nervinimosi bei įtampos darosi vis sunkiau. Arba vėliau - atsakinėjant į nesibaigiančius ir tuos pačius augančio vaiko klausimus, mokant tvarkos, pažindinant su mums įprastais dalykais... Bet šiame sakinyje ir slypi išsigelbėjimas - viskas, kas vyksta vaiko gyvenime, vyksta pirmą kartą, jis nežino, kad taip bus dar daugelį metų ir kartosis, ir kad vėliau jis įpras ir pradės kitaip elgtis, kalbėti, susitvarkyti su savo emocijomis... Jam reikia laiko suvokti šio pasaulio dėsnius, mūsų santykių ypatybes, pajusti ribas. Juk mus labiausiai ir išmuša iš vėžių, kai mūsų vaikai (taip mums atrodo) elgiasi iracionaliai: negalime suprasti jų veiksmų ir elgesio, paaiškinti, kodėl jie ką nors daro būtent taip, o ne kitaip. Iš tiesų tai suprantame, bet stengdamiesi parodyti savo protinį pranašumą ir gyvenimišką patirtį, mes numanome, jog vienoje ar kitoje situacijoje mūsų vaikai turi elgtis ar jausti tai ir tai, o iš tiesų būtent šis įsitikinimas ir yra mūsų nesugebėjimo susitvardyti ir nepykti dėl vaikų elgesio, šaltinis. Pats svarbiausias dalykas, kurį šiuo metu turėtume padaryti, - tai prisiminti save vaikystėje: tai, kaip jautėmės ir elgėmės. Ir prisiminimas šiuo atveju yra ne tai, kas mums ateina iškart į galvą pamačius vieną ar kitą vaiko poelgį, o suvokimas, kurį turime įsiminti visam gyvenimui - vaikystės prisiminimai yra nepaprastai brangūs ir būtini mūsų augimui, brandai bei vystymuisi. Tik pats vaikas išgyvenęs jausmus, patirtis, džiaugsmą bei nusivylimus „įrašo" tai į tolesnį savo gyvenimo kelią. O mes, tėvai, kad neišeitume iš proto (ir iš kantrybės), privalome išmokti interpretuoti vaikų elgesį.

Svarbiausia - suvokti, jog vienoks ar kitoks elgesys yra būdingas tam tikram amžiaus tarpsniui ir sugebėti išlaukti tikint, kad tavo vaikas išmoks pats priimti jo gyvenime vykstančius pokyčius. Bet visų pirma vaikas turi būti mylimas - tik tada galima taip rizikuoti, laukti ir tikėti. Kai pasidaro labai nekantru, vertėtų prisiminti - vaikas tam tikru gyvenimo metu negali suvokti savo elgesio pasekmių, dėl to jam reikia padėti pamatyti savo perspektyvas, o ne tvirtinti, kad viskas prarasta ar koks tu negeras, ir nieko jau pakeisti neįmanoma. Tačiau laukti - tai nereiškia nieko nedaryti ir būti pasyviems. Tiesiog auklėjimas neturėtų sukelti isterijų. Kaip ir minėjau, pačiam vaikui suvokti tam tikrus dalykus taip pat reikia laiko.

Galvodama apie tai, kokia esu kantri, kai dešimtąjį kartą šluoju vaikų trupinius nuo grindų arba penkis kartus iš eilės aiškinu, kodėl mažiems vaikams reikia pamiegoti pietų miego arba šimtąjį kartą suklostau nušokinėtą lovos antklodę, suprantu, kad kartais nutylėti ar padaryti kažką už vaiką yra daug lengviau. Išvengsime tų bereikšmių isterijų, greičiau išeisime į lauką ar pradėsime daryti namų darbus... Tačiau... Kuo dažniau taip pasielgiu, tuo labiau pradedu nebesusikalbėti su mūsų vaikais, jos manęs nebegirdi, o aš pati pradedu „užsidegti" nuo menkiausios smulkmenos. Ir bijau, kad paskubėsiu ir savo nekantrumu neleisiu išsiskleisti tam, ko taip tikiuosi - savarankiškumui, atsakomybei, pagarbai kito darbui ir kitų jausmams... Kita vertus, tikrai nevalia visko kaupti į save ir visada būti kantriam, ramiam. Man atrodo, kad vaikui kartais sveika pamatyti, jog mama ar tėtis pyksta - tačiau jis turi žinoti dėl ko. Jei pats dar nesupranta, jam turi būti paaiškinama. Ir kad pykstama ne ant paties vaiko, o ant netinkamo jo elgesio. Vaikui svarbu žinoti, kad net ir kai netinkamai kažką padaro, jis nėra mažiau mylimas, o tiesiog nemylimas toks jo elgesys. Kai labai daug kaupi savyje ir stengiesi numalšinti net ir mažiausią neigiamą vaiko elgesį ar veiksmą, tai susikaupia. Ir nežinosi, kada gali sprogti.

Teoriškai žiūrint, viskas gana paprasta - jei į vaikų auginimą žvelgsime kaip į sunkią pareigą, laiko netekimą ir nuolatinę kovą, jei vis dažniau ir garsiau ant vaikų šauksime („nes jie kitaip manęs negirdi"), tuomet rūpinimasis vaikais iš tiesų taps neigiama patirtimi, suteikiančia vien tik streso. Taigi - jei negali pakeisti situacijos, gali pakeisti požiūrį į ją. Kai labai sunku susitvardyti, galbūt reikia minutėlės atsitolinti nuo to, kas nemalonu. Kai eilinį kartą nori, kad viskas pavyktų greičiau, galbūt geriau pamokyti, kaip teisingai padaryti vieną ar kitą veiksmą. (Beje, šiais laikais vyresni žmonės neretai stebisi, kad vaikas jau toks didelis, o nemoka elementarių dalykų - užsirišti batų raištelių, susitvarkyti kambarį, pasikloti lovą, paaiškinti užduotį ar atpasakoti tekstą... Jo gi niekas nemoko! Arba skiria tam per mažai laiko bei tos pačios kantrybės. Mes visi labai skubame ir vis tiek norime geriausių rezultatų.) Kai sunku šimtą kartų kalbėti apie tą patį, gal geriau padainuoti tai. Tiesiog pažvelgti į viską, kaip į kažką naujo. Augindamas vaiką matai ne tik, kaip jis keičiasi (ne vien fizine prasme), bet ir pats privalai keistis, peržengti per savo principus, atsikratyti kai kurių baimių ar išdrįsti padaryti kažką netikėto. Niekada nereikia susikoncentruoti ties ta viena nesėkminga akimirka tūkstantyje kitų - gerų akimirkų.

Manau, kad tik kantrybė, meilė ir pakantumas gali man, kaip mamai, padėti kovoti su dėl įvairių priežasčių ir netinkamu laiku bei ne vietoje nutinkančiomis neigiamomis (tiek mano, tiek vaikų) emocijomis. Tik tam reikia šiek tiek entuziazmo. Ir iš savęs paties taip pat. Kuo dažniau išbandyti kuo įvairesnius būdus sutramdyti pyktį bei užgesinti negatyvą. Kantrybės ir dar kartą kantrybės! Net ir kai labai pikta arba kai nėra laiko. Net kai kantrybės šaltinyje beliko vienintelis lašas... Turime duoti vaikui galimybę kentėti, išgyventi ir laimėti. Kad ir kas gyvenime nutiktų blogo ar nemalonaus, būtinai galima rasti ir kažko pozityvaus. Apverkti mirtį - reiškia teigti gyvenimą, pripažinti pralaimėjimą - reiškia išmokti tikėti naujomis pergalėmis. Ir kai visu tuo dalinamės su savo vaikais, mokome juos gyventi.

Bernardinai.lt