Nuostabios motinystės glėbyje

Aš - tai daugiau mažiau laimingos moters, žmonos, mamos apibrėžimas. Kartais labai suabejoju, ar mano dabartinis gyvenimas yra realybė. Gal tai tik labai saldus sapnas?.. Ir, matyt, aš stipriai įmigus, gal net knarkiu pasigardžiuodama. Ar tai tikrai vyksta? Jeigu tai nesitęstų šešerius metus, tikrai manyčiau, kad tai nerealu.

Kiek pamenu save vaikystėje, visuomet norėjau sukurti savo šeimą. Tarsi savaime suprantama, kad neliksiu viena ir tikrai turėsiu vaikų. Matyt, šiam norui stiprią įtaką darė mano pačios mama, kuri buvo visiškai atsidavusi mums - penkiems savo vaikams. Niekur nedirbo tam, kad galėtų būti šalia, prižiūrėti namus, rūpintis vaikais, vyru. Mano svajonė buvo aiški - susirasti mylintį vyrą, auginti ne vieną ir ne du vaikus, turėti namą su sodu, daržu ir gėlynu. Pradžiai to visiškai užteko. Tapusi paaugle pradėjau tą svajonę šlifuoti, į ją dėti daugiau konkretumo, detalių. Visa tai buvo labai stipru, jaučiau begalinės meilės užtaisą savyje. Tereikėjo atrasti vyrą, į kurį tą užtaisą nukreipčiau. Labai greitai susižavėdavau, greitai užmegzdavau draugystę. Kiekvieną kartą vis mąstydavau, kiek daug aš turiu savyje meilės, kurią reikia kažkur išlieti.

 Ilgai laukti to išrinktojo netruko. Būdama dvyliktoje klasėje sutikau savo būsimą vyrą bažnyčioje. Žinoma, pradžioje galvojau, jog tai eilinis susižavėjimas. Tik šis susižavėjimas nulėmė viso gyvenimo įžadus. Mano būsimas vyras nuo pat pirmų draugystės dienų tvirtai pareiškė savo nuomonę: „Aš tave vesiu, būk tam pasiruošusi.“ Nežinau, ar tuo metu buvau pasiruošusi. Beveik visi - namiškiai, draugai - bandė mane perkalbėti, tačiau manęs nesustabdė mano jaunystė, didelis amžiaus skirtumas tarp manęs ir vyro bei vyro sūnus iš pirmosios santuokos. Mačiau viską rožinėmis spalvomis, idealizavau mūsų santykius ir kėliau iki aukštumų. „Tai mano sielos draugas ir svajonių vyras,“ - mąsčiau sau. Tai tiesa, tačiau tik po kurio laiko pradėjau suprasti, ką visgi tai reiškia. 

Dabar suvokiu, kad amžiaus skirtumas ir vyro sūnus, - abu šie dalykai - yra ne mano santuokos trūkumas, o privalumas. Tarsi mano svajonė būtų gerokai patobulinta, su nuostabiu priedu. O ir vyrą gavau tarsi pagal mano užsakymą nulietą. Būdama šešiolikos metų užrašų knygelėje punktyrais susirašiau svajonių vyro savybes. Dabar skaitydama rašikliu beveik visus punktus galiu pažymėti varnele. Jis krikščionis, rūpestingas, nagingas, kantrus, bent dešimt metų vyresnis, tamsių plaukų, tamsių akių, aukštas, jam be galo patinka futbolas. Kartais stebiuosi, kodėl šios savybės paauglystėje kėlė didelį susižavėjimą. Sutikau jį ir supratau, šis vyras nukaltas man, tarsi žiedas, kurį jis pats man ir užmovė ant rankos.

Santuokos pradžia bei santykių tobulinimo pamokos

Nepraėjus nė metams nuo pirmų pažinties dienų mes susituokėme. Jaučiausi pakylėta, numylėta ir laimingiausia moteris pasaulyje. Nors būdavo visko. Pati pradžia buvo nelengva. Mokiausi pripažinti, kad esu gerokai netobula, priimti realybę: nori nenori - aš egoistė. Pirmieji metai, dabar prisiminus, buvo patys sunkiausi. Užtruko nemažai laiko, kol išmokome sugyventi kartu. Daugelio dalykų reikėjo kantriai mokytis: nugalėti savo principus, pripažinti suklydus, neteisti, nepriekaištauti, atjausti, suprasti, valdyti emocijas. Privalėjau išmokti savo egoizmą suimti į rankas, antraip mūsų santykiai būtų tiesiog sugriauti, skylėti. Privalėjau išmokti išgirsti savo vyrą. Daugel kartų stebėdavausi jo jausmais, nuomone. Pykdavau, verkdavau, jausdavausi nesuprasta. Kartais būdavo sunku priimti patį faktą, kad esame ne dviese, o iš karto visi trise, - juk taip buvo ir mums draugaujant. Gal aš maniau, kad susituokus bus kitaip. Aplinkiniai man vis sakė: „Tu gi jau mama.“ Bet juk aš dar neturiu savų vaikų, kodėl man primetamas toks svarus žodis? Man nesunku pasirūpinti vyro sūnumi - mes visi kartu kaip šeima leidžiame laiką, jis man rūpi, tačiau nesu ir nebūsiu jo mama. Noriu būti jo drauge ir viliuosi, kad taip yra.

Po kurio laiko pradėjau suprasti daugiau, išmokau priimti, pasakyti, kaip jaučiuosi nekaltindama ir kiek įmanoma mažiau priekaištaudama. Įdėję nemažai pastangų, galiausiai atradome tik mums priimtinus ir veiksmingus bendravimo būdus, kurie padeda iki šiolei. Žinoma, gaila, kad tiek daug laiko teko paaukoti, kol tai pasiekėme. Šiandien galvoju, jog buvau tikra neišmanėlė ir norėčiau viską pabandyti iš naujo, tik jau su kitokiu požiūriu. Daug ką pakeitė pirmo sūnaus Nikodemo gimimas.

„Vežančios“ motinystės ypatumai

Prieš gimstant sūnui skaičiau daug knygų, rinkausi sau tinkamą informaciją. Bandžiau suprasti, kokia norėčiau būti mama. Galvojau, tikrai nebūsiu ta lepinanti ir viską leidžianti. Aiškiai žinojau, kad vaikas miegos savo lovytėje, tikrai nenešiosiu jo ant rankų kiaurą dieną.

Nors žinojau, kad reikės labai daug paaukoti, tam buvau tikrai pasiruošusi, tačiau niekad nemaniau, jog gimęs pirmagimis pareikalaus tiek daug ir privers mane dėl jo taip stipriai kraustytis iš proto. Mano susikurtas vaiko auginimo planas visiškai sugriuvo. Nešiojau jį kone visą parą. Miegodavome trise vienoje lovoje, maitindavau tiek, kiek jis norėjo ir prašė. Kaip kokia liūtė niekam neleisdavau jo paimti ant rankų. Tik aš, aš ir dar kartelį aš. Jam prabudus naktį nešiodavau ant rankų porą valandų, kol užmigdavo. Paguldžiusi sūnų šalia vyro, ketvirtą valandą ryto pradėdavau valyti namus. Pogimdyvinė euforija man davė tiek jėgų, kad galėjau „varyti“ nemiegodama porą naktų iš eilės. Mane tiesiog „vežė“ būti mama. Mačiau, kaip manimi žavisi vyras, aplinkiniai. Visi tik ir gyrė, kokia nuostabi mama esu. Tokia ir jaučiausi.

Po tokio euforijos laikotarpio pasirodė pirmieji nuovargio ženklai. Pradėjau nervintis, pykti, jausdavausi visada pavargusi. Naktį, nežinia jau kelintą kartą pakelta verkiančio mažylio, jausdavau, kad tuoj nugriūsiu. Supratau, kad daugiau nebegaliu pakelti tokių krūvių. Turiu ilsėtis. Nesuprasdavau, kodėl mano vaikas tiek daug kartų atsikelia naktį. Apie tokį dalyką kaip pilvo pūtimas sužinojau tik grįžusi su kūdikėliu iš ligoninės. Jis raitydavosi naktį iš skausmo, klykdavo keletą valandų. Nurimęs pamiegodavo valandą ir vėl pradėdavo riestis iš skausmo.

Pirmą mėnesį miegodavau po tris ar keturias valandas per dieną. Mane pasivijo nuovargis ir miego trūkumas. Nors pilvo pūtimas praėjo, vis vien mažylis keldavosi naktį iki dešimties kartų. Būdavo naktų, kai džiaugdavausi, jog pavyko išmiegoti valandą neprabudus. Prašydavau vyro pagalbos, keldavomės pamainomis. Dieną laukdavo namų ruošos darbai, skalbimas, maisto ruošimas. Kadangi nusprendžiau vaikutį auginti su medžiaginėmis sauskelnėmis, skalbti tekdavo nuolatos. Nuovargis buvo vienintelis žodis, kuris apibūdindavo mano kasdienę savijautą.

Po kurio laiko pradėjau suprasti, kad mūsų namuose tvarkos jau nebebus. Ji išėjo visam laikui. Kartais ir dabar sunku su tuo susitaikyti, tačiau mokausi. Norisi švaros, tvarkos, tačiau, žiūrėk, čia pat sutvarkius skaudžiai užmini ant smulkios kaladėles. Matai mažomis rankytėmis „išvitražuotus“ langus, grindis nusėtas maistu. Vasaromis žvyras namuose po kojomis - tarsi masažinis kilimėlis, o kiemo augmenija nudraskyta, iš gėlių likę tik stiebai su lapais. Kur dingo tie gražūs, kvapnūs, išsvajoti žiedai? Ir vis dėlto ne tai svarbu, - svarbiausia, kad nepaliaujamai jaučiuosi nuostabios motinystės glėbyje!

Netobula, tačiau labai laiminga

Taigi, aš jau mama. Visais įmanomais būdais varčiausi tarsi kulverstukas. Ieškojau tik ekologiškų daržovių, produktų. Kiek įmanoma daugiau mokiau vaikutį kalbėti. Įdėmiai stebėdavau kitų auginančių mamų vaikus, ypač to paties amžiaus. Baisiausiai lygindavau savo sūnų su kitais kūdikėliais. Vis galvodavau: jeigu jis dar nemoka pasakyti žodžio „mama“ ar „tete“, aš esu negera mama. Neišmokau jo to, ko reikia. Žiūrėdavau į kitus kūdikėlius ir vis gretindavau svorį, ūgį, valgumą, miegą. Nenurimdavau nė sekundės, kad tik nepadaryčiau kažko ne taip. Jeigu dabar sutinku mamą, panašią į tuometinę save, norisi ją pristabdyti. Palauk, galvoju, tuoj tu pati pamatysi, kaip pavargsi nuo tokios užkeltos kartelės. Galiausiai supratau: nors aš netobula, tačiau labai laiminga. Turiu viską, ko man reikia.

Be to, Nikodemas ypatingai ramus ir labai mielas vaikas. Nors kartais užplaukia mažosios „paauglystės“ ožiukų bangos, pradeda nebevaldomai elgtis, tačiau žinau, kur slypi problema. Tereikia išskirti bent dvidešimt minučių tik jam vienam ir visas nepaklusnumas tarsi ranka nuimamas. Kartais užtenka tiesiog apkabinti. Sakau jam: „Perduodu tau savo ramybę apkabinimu.“. Žinoma, jeigu jau niekas nepadeda, tuomet atskyrimas, nuvedimas į kitą kambarį būna veiksmingiausias tiek man, tiek jam.

Artimųjų pagalba bei antrojo mažylio laukimas

Man pasisekė, nes labai daug padėjo artimieji. Mano mama dažnai atvažiuodavo, paimdavo sūnų pas save kelioms dienoms paviešėti. Vyras išleisdavo, kur man prireikdavo. Jeigu pasitaikydavo sunkesnė diena, visuomet duodavo laiko atsigauti, pailsėti. Padėdavo tėtis, broliai, sesės, draugės. Mano močiutė taip pat atvažiuodavo ir nudirbdavo begales namų ruošos darbų.

Kadangi gavau nemažai laiko pailsėti, pradėjau galvoti apie antrą vaiką. Norėjau, kad tarp vaikų nebūtų didelio amžiaus skirtumo, kad galėtų kartu žaisti. Mes, penki vaikai, augome visi kartu, mūsų niekas nevedė į darželį, nes turėjome vienas kitą. Pamenu, kaip dienomis žaisdavome kartu, o dabar susitikę visuomet smagiai praleidžiame laiką, palaikome, padedame vienas kitam. Žinojau, koks yra gėris turėti brolių ir sesių. Todėl abu su vyru nusprendėme - laikas susilaukti dar vieno vaikelio.

Besilaukdama antrojo vaiko jaučiausi labai mieguista, dažnai būdavo silpna. Vis dažniau pasitaikydavo tokių dienų, kuomet ant pirmagimio pykdavau dėl bet kokio mažmožio, nieko nespėdavau per dieną padaryti ir apimta nevilties norėdavau viską mesti ir eiti miegoti. Aprėkusi neklausantį sūnų jausdavausi ypatingai prasikaltusi. Nuovargis nežmoniškas, o vaikutis to juk nesupranta. Lipa ant didžiausio pilvo, šokinėja. Naktimis dar blogai miegodavo, vis keldavosi dėl įvairių priežasčių. Kartais prabusdavo naktį ir neužmigdavo keletą valandų. Stebėjausi, kiek Dievas suteikė mamoms kantrybės, ir niekaip negalėjau atsižavėti ta besąlygiška meile, kurią jaučiau. Vis dėlto nuovargis mane nugalėjo - atsidūriau ligoninėje. Visos gydytojos aiškino man, kaip privalau prižiūrėti save, antraip teks verkti inkubatorių apsikabinus. Taip ir nutiko.

Gyvenimas keturiese ir broliška meilė

Gimė Benas, buvau baisiai išsigandusi tą momentą, kai vyras visu greičiu vežė mane į ligoninę dėl atšokusios placentos. Verkiau, nes nebežinojau, kas nutiks vaikeliui. Po operacijos kūdikėlį perkėlė į reanimaciją. Lankiau jį kas tris valandas. Kaskart grįžusi į palatą graudindavausi. Pykau ant savęs, kad neklausiau gydytojų perspėjimų, niekaip negalėjau nurimti. Kiekvieną dieną laukdavau, kada man leis jį paimti į rankas, priglausti, pamaitinti. Grįžome namo beveik po trijų savaičių. Buvau labai išsekusi nuo ligoninės ritmo.

Pradėjome mokytis gyventi keturiese. Pradžia buvo ypatingai sunki. Viduje kunkuliavo emocijų jūra. Mačiau, kaip dėmesio trūksta vyresniam dvimečiui, kaip jis manęs pasiilgęs. Plėšiausi į visas puses, kad tik nenuskriausčiau nė vieno. Galvojau, negi visos mamos patiria šitokį siaubą? Niekaip negalėjau nurimti, verkdavau ir verkdavau. Laukiau, kada visa tai pasibaigs ir vėl viskas sugrįš į normalias vėžes. Jaučiausi nebesugebanti iki galo pasirūpinti nei vienu, nei kitu. Viską išgyventi padėjo vyro supratingumas, palaikymas. Mus aplankydavo mano mama, kuri skirdavo daugiau dėmesio Nikodemui. Guosdavo mane, patardavo, ramindavo. Galiausiai po truputį ėmiau rimti.

Nurimusi pradėjau dėliotis laiką taip, kad visiems užtektų dėmesio. Tvarką namuose teko nustumti bene į paskutinę vietą, kas, žinoma, mane labai liūdina. Tačiau, kaip ir kiekvienai mamai, man svarbiausia - vaikai. Matau vis dar liūdintį vyrą, kad negalime užtektinai dėmesio skirti vienas kitam, bet atsiradus galimybei džiaugiamės galėdami pasidalinti tuo, kas vyksta vienas kito viduje ar tiesiog dviese nueiti į pasimatymą. Šiandien jaučiuosi gerai. Pasisamdžiusi auklę, atrandu porą dienų savaitėje laiko sau, vyresnėlis savarankiškėja, padeda namuose, mažylis nors ir mėgsta įvedinėti savo tvarką, tačiau supranta, kai kažko neleidžiu. 

Stengiuosi kiek įmanoma mažiau drausti. Man negaila išpaišytų flomasteriais grindų ar staliuko, nuterlioto guašu. Man svarbiausia tai, ką vaikai patiria piešimo, tyrinėjimo metu. Dažnai kartu kažką gaminame, tuomet namie miltais sninga, o aš tvarkausi po visko ilgiau nei gaminome, tačiau tai mane džiugina. Noriu mokyti juos dirbti kartu, žaisti kartu, vienas kitą mylėti, džiaugtis, branginti bei vertinti tai, kas svarbiausia. Man ir vyrui tai labai svarbu, todėl viliuosi, kad ir jie tai perims. Būna, matau, kaip vyresnėlis pyksta ant brolio už sugriautą bokštą, stebiuosi, kaip mažasis linkęs pakovoti, suspaudžia kumštelius, piktai dirsteli. Visko nutinka, tačiau jaučiu jų brolišką meilę, ir tai mane džiugina.

Ne darželis, o mama

Sunkiausiomis akimirkomis, būdavo, guostis skambindavau draugėms, mamai, močiutei. Daugelis pradėdavo kalbėti apie darželį. Spaudimas dėl darželio kurį laiką sukėlė įtampą mano viduje. Daugelis klausdavo, siūlydavo vesti vyresnėlį į darželį, - bus tau lengviau, jis išmoks bendrauti su kitais vaikais, mokysis daug naudingų dalykų ir t. t. Kiekvienas turėdavo, ką pridurti. Vienu momentu rimtai susimąsčiau - gal tikrai vertėtų dėl jo paties? Būdavo dienų, kai matydavau, kaip Nikodemas nuobodžiauja namuose, kaip sunku pačiai apšokinėti ir plėšytis tarp dviejų mažylių. Bet mintis, kad jis bus tik dar vienas iš dvidešimties vaikų grupėje, bandančių pelnyti auklėtojos dėmesį, nupurtydavo tarsi palietus elektros laidus.

Vėliau mąsčiau, kodėl turėčiau jį vesti į darželį? Man gera su juo namie, aš galiu pagrandukui miegant jį mokyti raidelių, skaičiukų, daryti rankdarbius. Atradome lavinančią mokyklėlę vyresnėliui, todėl džiaugiamės abu, kad galime joje dalyvauti dviese. Nesijaučiu prarandanti kažkokį labai svarbų savęs realizavimo etapą. Priešingai, jaučiu, kad motinystė - tai prasmingiausias mano gyvenimo etapas. Ši tarnystė tokia svarbi tiek man, tiek vaikui. Matau, kokia svarbi kiekviena diena, praleista su mažyliu. Matau mamas, kurios veda savo mažuosius vaikelius į darželį su plyštančia širdimi. Viliuosi, kad mano vaikai negaus paragauti darželio duonos. Kodėl jie turėtų, jeigu gali būti su manimi svarbiausiais savo gyvenimo metais? Tik apsisprendusi, kad tikrai nenorėčiau savo vaikų išleisti į darželį, nurimau. Pajaučiau, kad darosi vis lengviau atlaikyti aplinkinių priekaištus.

Prasmingiausias dalykas pasaulyje bei Dievo dosnumo išraiška

Benui paaugus prasidėjo sunkiausias laikas. Jis buvo visiškai prisirišęs tik prie manęs. Labai sunkiai prisileisdavo net vyrą. Naktimis nuolat keldavosi. Tad tik pasvajodavau, kad galėčiau, kaip kitos mamos, atsikelti per naktį tik vieną kartelį. Todėl vis sunkiau darėsi atlaikyti porą dienų iš eilės be atokvėpio, žinant, kad naktį tikrai negausiu pailsėti. Mažylis visuomet lįsdavo prie brolio žaidimų ir viską griaudavo. Prašydavosi ant rankų, tekdavo ruošti valgyti, siurbti kambarius, tvarkytis nešiojant ant rankų papildomai dešimt kilogramų. Čia, žiūri, vyresnėlis nebevaldomas, nes nespėji jo užimti. Štai tuomet abu su vyru nusprendėme surasti auklę dviem dienoms per savaitę.

Pasisekė iš pirmo karto surasti puikią auklę. Ramia širdimi išeinu prasiblaškyti, žinau, kad vaikais bus pasirūpinta. Pastebėjau, kaip pati atsigaunu. Pradėjau susitikti su draugais, daugiau laiko skirti poilsiui. Kartais išeinu į miestą su vyresniu sūnumi ir skiriu dėmesį tik jam vienam. Matau, kaip jam tai svarbu. Auklės dėka tampu dar geresnė mama, nors pradžioje jausdavau kaltę. Niekaip negalėjau sau paaiškinti, kodėl aš išeinu ir skiriu laiko sau, tai atrodė taip savanaudiška. Po kurio laiko pamačiau, kad visa tai naudinga visiems, nes nieko nėra geriau už pailsėjusią mamą ir atsigavusią žmoną.

 Ilgai galvojau, kad viena galiu pakelti labai daug, tačiau susidūriau su realybe. Pamačiau, kokia galiu būti nemiela, pikta ir nekantri savo vaikams ar vyrui. Labai nelengva priimti tokią realybę, nes norisi būti mama tarsi iš paveikslėlio. Mano paveikslėlis štai toks - vaikiška tvarka namie, paprasta, neideali mama ir žmona, tačiau visi šiuose namuose laimingi, - ir tai daro mano motinystę prasmingiausiu dalyku pasaulyje. Džiaugiuosi, kad manęs niekur už kampo nelaukia darbas-karjera, o namie bėgioja išsišiepę mažyliai bei patenkintas vyras.

Matyt, tas meilės užtaisas buvo dar galingesnis, negu aš pati galėjau įsivaizduoti, ir jausmas, kad tu visa esi ten, kur ir nori būti, sukuria tavo šeimai saugumo, gerovės ir ramybės atmosferą. Dėkoju Dievui už duotą galimybę būti mama ir būti mylima tokia, kokia esu, - už suteiktą vidinę bei išorinę ramybę išjausti motinystę iki pačių pirštų galiukų.

Bendrinti: