Palaiminti nevaisingieji

Pažymėdami Evangelijos pagal Luką pradžią, Elžbieta ir Zacharijas tuo pačiu žymi ir Senosios Sandoros pabaigą. Abu jie yra teisūs, nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

Elžbieta yra Aarono duktė, Zacharijas - levitas iš Abijos skyriaus ir kunigas, pagal eilę tarnaujantis šventykloje. Jie yra dievobaimingi žydai, kurie drauge su kitais prieš juos gyvenusiais dievobaimingais žydais dalijasi tuo pačiu skausmu - jie nevaisingi. Jie buvo nevaisingi visus drauge praleistus metus, o dabar jie jau ir seni. Amžius visiškai užgesino bet kokią dar rusenusią viltį.

Kokia pažįstama jų istorija. Lygiai taip buvo su Sara ir Abraomu, Rachele ir Jokūbu, Manoachu ir jo žmona, su Ona ir Elkana, su šunemiete moterimi ir jos vyru. Kiekviena pora savaip meldė Viešpaties, kelios jų šią problemą bandė išspręsti nesąžiningu būdu. Sara savo vyrui pasiūlė tarnaitę. To rezultatas - Izmaelis, žiaurumas ir nesibaigiantis priešiškumas praėjus ir tūkstančiams metų. Rachelė taip pat savo vyrui už žmoną davė tarnaitę Bilhą, bet tai tik padidino jos širdgėlą ir Lėjos pranašumą.

Gyvenusieji po jų galbūt išmoko pamoką ir liovėsi apgaudinėti, bet jų reakcija išvydus angelą ar pranašą, atnešusį naujieną apie kūdikį, liudija netikėjimą: nenorėdamas patikėti žmonos liudijimu apie pagaliau gimsiantį Samsoną, Manoachas reikalavo, kad angelas pasirodytų dar kartą; šunemietė moteris maldavo Eliziejaus nesityčioti iš jos duodant tokį pažadą; Ona paprasčiausiai meldėsi ir meldė taip stipriai, kad Elis pagalvojo, jog ji girta, o Elkana pamanė, kad ji daugiau jo nebemyli.

Vienaip ar kitaip jų maldos buvo atsakytos. Jiems buvo atleistos nešvarios jų gudrybės ir netikėjimas. Visiems jiems gimė berniukas - visuomet berniukas.

Su Elžbieta ir Zachariju ši stebuklų virtinė Rašte baigiasi. Susidūręs su angelu, Zacharijas elgėsi ne geriau už savo pirmtakus - jis taip pat abejojo. Penki precedentai nepadėjo jam pasiruošti stebuklui jo paties gyvenime. Tad dėl netikėjimo jis tapo nebyliu iki sūnaus, kuris dar įsčiose buvo atskirtas, kurio vardas buvo kitoks nei tėvo ir jis buvo kupinas Šventosios Dvasios, gimimo. Zacharijas turėjo žinoti: kai ateina angelas ir paskelbia apie sūnaus gimimą, - tikėk!

Angelai daugiau neskelbia apie neįmanomus gimimus. Šie stebuklai baigėsi. Jonas Krikštytojas, paskutinysis, gimęs iš nevaisingų moters įsčių, tarsi užbaigia Viešpaties darbą šioje srityje. Kitas Dievo stebuklas yra dar didesnis - toks didis, kad Jis mielai priima motinos nuostabą ir drovią abejonę. Ji yra nekalta mergaitė, ne žmona; ji yra jauna; iki jos tokių atvejų nebuvo. Nors kūdikis gims iš jos kūno, jis nebus jos, nes yra Tėvo pradėtas, Šventosios Dvasios jėga. Jo vardas bus Jėzus.

Jėzaus pusbrolis Jonas, paskutinysis iš gimusiųjų bevaikiams, ruošia kelią. Jis yra Aukščiausiojo pranašas. Bet Jonas, apie kurio šlovę gieda jo tėvas, yra širdį skaudinantis sūnus: jis eina į dykumą, valgo skėrius ir laukinį medų, dėvi kupranugario vilnos apdarą, niekada negrįžta namo, visus piktina, pats mažėja, rodo į Mesiją ir nedoro karaliaus įsakymu netenka galvos. Kai Elžbieta ir Zacharijas išleido ilgai lauktą savo sūnų į pasaulį, apie juos daugiau nieko negirdėti. Jie pradeda evangeliją ir taip užbaigia Senąją, sūnus nevaisingiesiems žadančią, Sandorą.

Kai meilė neneša vaisiaus

Mano vyras ir aš esame nevaisingi. Kai kurie žmonės, išgirdę šią žinią, klausia, kuris iš mūsų dėl to kaltas. Tai nėra keistas klausimas. Raštas visuomet parodo, kieno yra kaltė. Sara buvo per sena, šunemietės moters vyras taip pat per senas, Rachelė, Ona ir Manoacho žmona paprasčiausiai prakeiktos - Viešpats buvo uždaręs jų įsčias. Vienas asmuo iš poros visuomet už tai atsakingas.

Bet mes metame iššūkį Raštui Raštu. Raštas skelbia, kad vyras ir žmona yra vienas kūnas.

Kad gimtų kūdikis, reikalingi du žmonės - vyras ir moteris, tapę vienu kūnu. Klausimas, kuris iš mūsų „atsakingas" dėl nevaisingumo, tarsi užsimena, kad vienas iš mūsų galėtų turėti kūdikį kitam nedalyvaujant. Apie tai kalbėti beprasmiška. Mes negalime turėti kūdikio. Apie kitą santuoką negali būti nė kalbos.

Apie savo nevaisingumą sužinojome iš gydytojų. Gydytojai nežiūri į sutuoktinius kaip į vieną kūną. Jie žiūri į mūsų kūnus kitaip, nei mes žiūrime į vienas kito kūną. Mes matome mylimojo odą, raumenis, akis, matome švelnumą, saugumą, troškimą... Gydytojai žiūri į mūsų kūnus kaip į problemas, kurias reikia išspręsti. Jie ėmėsi bandyti spręsti mūsų problemą, mums dar nespėjus suvokti tos siaubingos tiesos, kad problema yra. Jie suplanavo tyrimų eigą, nedideles operacijas, hormonų analizes, cheminius įvertinimus - visa tai tam, kad išspręstų mūsų problemą. Galiausiai problema turėjo būti išspręsta - turėjau pastoti, nors tuo metu mes būtume toli gražu ne vienas šalia kito. Iš mūsų turėjo būti surinktas derlius. Iš nieko gero nežadančių laukų turėjo būti surinktos vaisingos ląstelės. Nė vienas gydytojas nepaklausė, ar mes norime, kad iš mūsų būtų surinktas derlius. Turėjome skaityti tarp eilučių, iššifruoti simbolių kalbą, aiškiais žodžiais išreikšti tai, ką slėpė mandagus abejingumas. Tuomet mes pasakėme „Ne". Mūsų nesuprato. „Jūs nepritariate dirbtinio apvaisinimo idėjai?" - paklausė vienas gydytojas.

Trumpam pamirškime moralinius prieštaravimus. Atsakykite į klausimą: ar svarbu, kad kūdikis pradedamas lytinio akto metu? Dėl to, kad vengėme mėgintuvėlių, į mus žiūrėjo kaip į davatkas, nusistačiusias prieš naujausius mokslo pasiekimus. O aš manau, kad būtent jie yra davatkos, nes manė, kad seksas nėra toks būtinas. Aš noriu vaiko iš savo pačios kūno ir kraujo. Noriu, kad vaikas gimtų iš mano meilės savo vyrui, ne meilės apskritai.

Vaisingieji negali suvokti, koks gilus skausmas, sužinojus, kad tavo meilė negali nešti vaisiaus. Juk kūdikis yra vienas iš daugelio vaisių, kuriuos neša meilė. Bet mūsiškės meilės paprasčiausiai nepakanka... Mūsų egzistencija beprasmė, nes mes negalime daugintis pagal savo rūšį. Mes esame papiktinimas ir pasibjaurėjimas, anot Pradžios knygos kaltinimo, nes negalime būti vaisingi, daugintis ir užpildyti žemės. Mūsų meilė neneša vaisiaus.

Palaimintos tuščios įsčios

Taigi Jonas jau negyvas, Jėzus - pakeliui į savo mirties vietą. Jis pamaitino penkis tūkstančius, gydė ligonius, nuramino audrą ir, kas stebuklingiausia, mokė su valdžia. Jo žodžiai yra Dievo žodžiai! Fariziejai ir Rašto žinovai niršo dėl tų žodžių, bet minios plūdo prie Jėzaus ir maldavo daugiau. Ir Jis davė jiems daugiau.

Įkvėpta Jo žodžių, moteris minioje sušuko palaiminimą: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai! (Lk 11, 27). Laiminga moteris, kuri yra tavo motina. Gaila, kad tokia tegali būti tik viena. Bet Jėzus nukreipia palaiminimą kitur: Labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi (Lk 11, 28). Jo motina taip pat palaiminta tol, kol klausosi Dievo žodžio. Įsčios ir krūtys nesuteikia garantijų net paties Viešpaties motinai.

Tai ne pirmas kartas, kai Jėzus tarp savęs ir savo motinos išlaikė atstumą. Motina ir broliai kartą jau bandė prisišaukti Jį, negalėdami prasibrauti pro minią. Malonus pasiuntinys perdavė Jėzui žinią, kad jie Jo laukia, bet Jėzus neskubėjo susitikti su savo motina. Jis buvo širdį skaudinantis sūnus, kaip ir Jo pusbrolis Jonas. Mano motina ir mano broliai - tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo, - atsakė Jėzus.

Galbūt Elžbieta, apraudodama savo sūnų, kuriam buvo nukirsta galva, paruošė Mariją jos sūnaus mirčiai. Pasak Luko, Marija nebuvo vienintelė moteris prie kryžiaus. Galbūt peradresuoti palaiminimai ir sielvartas ją nugalėjo. Lukas daugiau nerašo apie ją iki pat prisikėlimo. Sekminių dieną pamini ją esant šventykloje, kur laukiama Dvasios išsiliejimo.

Bet dabar Jėzus eina keliu, vedančiu į nukryžiavimo vietą. Jam draugiją palaiko tik keli Dievo žodžio klausytojai. Jo pėdomis seka raudančios moterys. Jos jau išbaigė palaiminimus, skirtus Jam ir Jo motinos įsčioms bei krūtims. Tad Jėzus pats ima laiminti: Jeruzalė dukros! Verkite ne dėl manęs, bet dėl savo vaikų! Nes štai ateina dienos, kai sakys: ‚Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos įsčios, kurios negimdė ir krūtys, kurios nežindė!‘ Tada sakys kalnams: ‚Griūkite ant mūsų!‘ ir kalvoms: ‚Pridenkite mus!‘ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sauso? (Lk 23, 28-31).

Nevaisingumas yra kūrinijos prakeikimas. Tai pirminio Kūrėjo įsakymo ir troškimo savo kūriniams sulaužymas ir paniekinimas. Jis nutildo Pakartoto Įstatymo knygos autoriaus užtikrinimą: Viešpats, tavo Dievas, laimins tavo darbus, tavo įsčių vaisių, galvijų vaisių ir žemės vaisių. Nevaisingumas meta iššūkį kūrinijai, suvaržo ją ir nugali. Bevaisė meilė yra velnio pasišaipymas iš Kūrėjo dovanos.

Tačiau Jėzus, kurio pusbrolis užbaigė sandorą, kuri žadėjo vaikus jų neturintiems, laimina nevaisinguosius, ir tiesiogiai tai daro pirmą kartą. Jis nuima prakeikimą, bet ne garantuodamas vaiką - šis palaiminimas daugiau nebebus duodamas. Jėzaus palaiminimą sunku priimti; tai dieviškas palaiminimas, nes prieš prikeldamas Jis nužudo. Jis neatsako į giliausią vyro ir žmonos troškimą kartu turėti vaikų. Jis net nesuteikia kilnumo to prakeikimo skausmui ir siaubui. Jis atmeta ir prakeikimą, ir to prakeikimo panaikinimą, ir abu pateikia kaip visiškai naują palaiminimą: palaiminti nevaisingieji, palaimintos tuščios įsčios, palaimintos tuščios krūtys!

Tai nėra kasdieniam gyvenimui ar dabarčiai skirtas palaiminimas. Tai palaiminimas pabaigai. Apokaliptinis palaiminimas, įsibraunantis į dabartį, į dabartinius troškimus turėti šeimą, vaikų, turėti namus. Tai palaiminimas tam laikui, kai griūvantys kalnai ir kalvos bus geriau už ateinantį siaubą, kankintojų šėlsmą, piktžodžiautojus ir krintančias bombas. Kol medis dar žaliuoja, jis dar negalioja. Tai palaiminimas tam laikui, kai medis jau sausas, rusenantis, įsidegantis, įsiliepsnojantis.

Bet palaiminimas ateina dabar, įsiveržia į žalių miškų pilnas žemes, į miestus ir miestelius, pilnus šeimų, lyg žaibas kirsdamas, kur papuola. Kai kurios poros yra kūrinijos prakeikiamos ir atskiriamos apokaliptiniam nevaisingumo palaiminimui. Jos priverstos išgyventi laikų pabaigą jau dabar.

„Štai tavo sūnus"

Anksčiau apie nevaisingumą beveik visai negalvodavau. Nebuvo reikalo. Svajojau apie vaikus. Girdėdama apie žmones, ne savo noru neturinčius vaikų, nusigręždavau. Tai - siaubinga. Dabar pati esu tokioje situacijoje. Draugai ir šeimos nariai negali nuslėpti, kad jų liūdesys sumišęs su kalte, kad įprasti kūrinijos palaiminimai buvo duoti jiems, bet ne mums. Kai kuriems jų buvo sunku prasitarti mums apie būsimą kūdikį, nes jiems atrodė, kad tai būtų lyg smūgis į veidą. Tačiau kas geriau už mus gali suprasti, kokia dovana yra vaikas?

Keletą mėnesių, kai dar nežinojome, kiek tikras yra medikų nuosprendis, išgyvenome netikrumo laikotarpį. Laukiant aiškumo, vaiko troškimas spaudė mus vis labiau. Mes per daug stipriai mylėjome vienas kitą. Žinojome, kad išvestume vienas kitą iš proto, jei niekada neturėtume kito bendro mūsų meilės objekto. Su palengvėjimu ir keista lemties nuojauta prisiminėme, kaip dar prieš santuoką buvome kalbėję, kad vieną dieną norėtume įsivaikinti. Tai nebuvo tik žodžiai, liudijantys, kad palaikome judėjimą už gyvybę ar esame prieš abortus. Priimdamas vaiką, kai mama jo priimti negali, tu patvirtini gyvenimo įsčiose šventumą.

Kaip ir daugybė kitų žmonių, mes galvojome apie atstumtas mergaites Kinijoje. Gal... kai būsime keturiasdešimties, turtingi, turėsime tvirtą pamatą... Bet mums dar toli buvo iki keturiasdešimties, turtų ar stabilumo. Buvome vargšai studentai... Vieną dieną pasikvietėme vakarienei šeimą, auginančią vieną biologinį ir vieną įvaikintą vaiką. Paprašėme jų papasakoti savo istoriją, ir paklausėme agentūros, padėjusios jiems įsivaikinti, pavadinimo. Po savaitės nuvykome į tą agentūrą. Tą vakarą buvo pristatoma dviejų šalių, Kinijos ir Gvatemalos, situacija. Mano vyras buvo keliavęs po Lotynų Ameriką, jis kalba ispaniškai, rašė daktaro disertaciją apie kolonijinę Lotynų Ameriką. Jis galėtų mokyti vaiką ispaniškai, galėtų rasti mokytojo darbą į pietus nuo sienos, tad auginant vaiką iš Gvatemalos būtų lengviau užpildyti kultūrines spragas, nei auginant Kinijoje gimusį vaiką.

Aš apie Lotynų Ameriką galvojau tiek pat mažai, kaip ir apie nevaisingumą. Net nesupratau, ką reiškia terminas Hispanic, neįsivaizdavau, kad pietinėje ir centrinėje Amerikoje gyveno nepalyginamai daugiau žmonių nei šiaurės Amerikoje. Kalbant apie rases, žinojau tik baltuosius, juoduosius ir azijiečius. O dabar svarsčiau, ar tapti vaiko, kurio dar prieš mėnesį net nebuvau mačiusi, motina.

Galvojome apie tai keletą savaičių. Vis dar nežinojome gydytojų atsakymo. Vieną sekmadienį, vykstant iš bažnyčios namo, aš pasakiau, kad nenoriu rinktis: arba-arba. Norėjau išbandyti abi galimybes. Norėjau pradėti įvaikinimo procesą tuoj pat. Nė akimirkos nedvejojęs mano vyras man pritarė.

Džiaugsmas, išgyvenamas auginant įvaikintą vaiką, yra visai kitoks, nei auginant savo vaiką. Aišku, pirmuoju atveju laukia žymiai daugiau popierizmo. Pradžioje gauni neryškias mažo rubuilio nuotraukas, kuris teoriškai, bet vis labiau teisėtu būdu tampa tavo. Tuomet laukia skrydis, viešbučio kambarys ir staiga tau į rankas įduoda vaikutį ir sako: „Štai jūsų sūnus". Aš nežinau, kaip viskas vyksta gimdymo palatoje, bet įtariu, kad matant, kaip kūdikis pasirodo iš tavo pačios kūno, jautiesi visiškai kitaip, nei pasiimdamas vaiką viešbučio vestibiulyje - jokių fanfarų, jokio kraujo, jokių gimdymo kančių, jokio spardymosi, jokių sonogramų - nieko, kas liudytų begalinį suvokimą, jog kūdikis tavo rankose yra savas. Įsivaikinę tėvai netiki atsitiktinumais; jie negali sau to leisti.

Nauja šeima

Evangelistui Lukui rūpėjo, kas yra Jėzaus motina, o apaštalui Pauliui - ne. Jis pamini ją tik kartą ir tai ne vardu, pabrėždamas Tėvą, o ne motiną: Atėjus laiko pilnatvei Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje (Gal 4, 4-5). Jėzaus gimimas Pauliui nėra svarbus, nes Pauliui nerūpi gimimas. Jam nerūpi šeima. Paulius buvo žydas, kuriam reikėjo nugalėti ir įstatymo, ir šeimos reikalavimus. Jis pranoko visus savo amžininkus, jo reputacija buvo nepriekaištinga, jo paties gimimas buvo tinkama pradžia: vaikas iš Benjamino giminės, aštuntą dieną apipjaustytas. Pauliui visi gimimo faktai tėra niekai- ne gimimas, o įsūnystė yra prasminga.

Paulius pamini, kad Jėzus gimė iš moters tik tam, kad atvestų mus į žymiai svarbesnį tašką: Jėzus gimė iš moters, kad mes galėtume tapti Dievo įsūniais. Jei esame įsūnyti, turime Sūnaus Dvasią, ir Sūnus mūsų širdyse šaukia už mus: „Aba, Tėve!" Iki įsūnystės mes, natūraliai gimę žmonės, buvome tik vergai. Dabar įsūnyti esame sūnūs ir paveldėtojai. Daugiau nesidžiaugiama dėl pažadėto sūnaus gimimo, kaip Senosios Sandoros metu, nes dabar, Naujosios Sandoros metu, sūnumis tampame per įsūnystę. Senosios Sandoros metu dukros nebuvo pageidaujamos. Naujojoje Sandoroje nėra ne tik žydo ar graiko, bet taip pat nėra nei vyro, nei moters. „Sūnūs" reiškia ir „dukterys". Jie kartu pranašaus, kaip numatė Joelis ir Sekminių dieną, kai buvo išlieta įsūnystės Dvasia, paskelbė Petras.

Šiai Naujajai Sandorai mes priklausome ne pagal kraują, bet pagal pažadą. Mes gyvename tikėjimu, o ne remdamiesi įstatymo darbais. Kai Paulius pateikia nenuginčijamą įrodymą apie išteisinimą tikėjimu - realybę, iškylančią ne tik Naujajame Testamente, bet apimančią ir Senąjį, jis rodo į Abraomą. Abraomas patikėjo, ir Dievas tai jam įskaitė teisumu. Kuo gi Abraomas patikėjo? Jis išgirdo žodžius: „Aš padarysiu tave daugelio tautų tėvu" ir tuo patikėjo. Išgirdo žodžius: „Tavo palikuonių bus kaip žvaigždžių danguje" ir patikėjo. Nesant jokios vilties, jis patikėjo viltimi. Jis nelaikė savo kūno apmirusiu, nekreipė dėmesio į devyniasdešimt Saros nevaisingumo metų. Dievo suteiktas gebėjimas nugalėti net nevaisingumą, didžiausią iš prakeikimų, įkvėpė išteisinantį Abraomo tikėjimą. Paulius cituoja Izaijo žodžius: Giedok, nevaisingoji, kuri negimdei! Džiūgauk linksmai, kuri nepažinai gimdymo skausmų! Nes apleistoji turi daugiau vaikų negu turinti vyrą.

Galiausiai Abraomas gavo sūnų iš savo kūno, Izaoką, kurį taip stipriai mylėjo, kad Dievas turėjo Abraomą išbandyti - pareikalauti grąžinti berniuko gyvybę. Abraomo tikėjimas nesusvyravo ir antrą kartą.

Žydų kilmės Paulius susiduria su tokiu pat sielvartu, kaip ir bevaikis tėvas. Jo meilė Kristui neneša vaisiaus - žydai netiki. Jie nusigręžia net tada, kai įskiepijami pagonys. Daug vaikų įvaikinama, bet vaikai pagal kūną nusigręžia. Abraomas, Izaoko tėvas, negalėjo nė įsivaizduoti, kaip Dievas išpildys savo pažadą. Galiausiai, Abraomo šeima auga ne iš Izaoko palikuonių, bet iš kitų tautų, neapipjaustytųjų. Ji auga dėl įsūnystės, o ne dėl gimimo.

Jėzus įspėjo tuos, kurie labiau vertino Jo motinos krūtis ir įsčias, o ne tai, kad ji klauso Dievo žodžio ir jį vykdo. Jis perspėjo savo pasekėjus nė vieno žmogaus nevadinti savo tėvu, nes vienintelis tikrasis jų tėvas yra juos įsūnijęs Tėvas danguje. Jis įspėjo, kad nukreips tėvus prieš sūnus ir motinas prieš dukteris, o anytas prieš marčias. Įspėjo fariziejus ir Rašto žinovus, kad gali pažadinti Abraomui vaikų tiesiog iš akmenų. Kūnas ir kraujas neteikia saugumo. Vienintelė viltis, kai jau nebėra jokios vilties, yra įsūnystė Dvasioje.

Visą tą laiką, sūnų nevaisingiesiems žadančios Sandoros šešėlyje, rutuliojosi kita istorija. Istorija apie tris didžius pranašus: Mozę, Samuelį ir Jėzų - visus įsūnytus. Mozė, Egipte vergavusio Izraelio viltis, užaugo ne savųjų bendruomenėje. Jis buvo atskirtas ir augo tarp svetimos tautos žmonių, kaip faraono dukters sūnus. Šis įsūnytas vaikas turėjo parodyti kelią iš vergystės į laisvę. Ir berniukas, kuris buvo atsakymas į nevaisingos Onos maldas, augo ne ant savo motinos rankų - jį užaugino Elis, kurio paties sūnūs augo nedori ir netikintys. Samuelis buvo pranašas, dar vaikystėje pašauktas patepti Izraelio karalius.

Jėzus, naujasis Mozė, yra natūraliai gimęs, viengimis Dievo Sūnus, bet Jis nebuvo tikras Juozapo sūnus. Jis turi būti Juozapo įsūnytas. Dvi evangelijos vardija ilgą Jėzaus genealogiją per Juozapą, nors abi pabrėžia, kad Juozapas neprisidėjo prie Jėzaus gimimo. Matas pradeda nuo Abraomo, išvardija keturiolika kartų iki Dovydo, dar keturiolika kartų iki Jechonijo ir galiausiai keturiolika kartų iki Juozapo, vyro Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi. Lukas juda priešinga kryptimi ir rašo: Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, o po to vardija daugybę sūnų ir tėvų, kol pasiekiame Setą, sūnų Adomo, sūnų Dievo. Per įsūnystę Jėzus yra Dovydo sūnus ir Karalystės paveldėtojas. Visos genealogijos neturėtų prasmės, jei nebūtų įvaikinimo, jei tai nebūtų realu, jei įskiepijimas nevyktų iš tikrųjų.

Ir Paulius tai suvokia. Pakrikštyti pagonys iš tikrųjų priklauso Izraeliui. Jie tikrai priklauso Izraeliui ir negali būti verčiami laikytis įstatymo, negali būti verčiami apsipjaustyti, nes jų giminystės ryšys ir taip yra tikras. Sūnaus Dvasia, kuri šaukiasi tik Tėvo, padaro įsūnystę veiksmingą. Taip ir bažnyčia negali būti šeima, paremta kraujo ryšiais. Šeima jau nebėra šeima. Bažnyčia yra šeima.

Gyvenant paskutinėmis dienomis

Mes turime savo sūnaus motinos fotografiją. Ne, ne mano; motinos, nešiojusios jį savo įsčiose ir jį pagimdžiusios. Jam jau keturi mėnesiai, bet ji nematė jo nuo ketvirtos dienos. Valdžios atstovai pareikalavo, kad ji nusifotografuotų ir atliktų DNR testus, kad įsitikintų, jog vaikas tikrai jos, kad ji neparduoda svetimo vaiko. Jis guguoja ir šypsosi, nežinodamas, kokia drama vyksta aplink jį. Ji spaudžia savo skruostą prie jo galvytės, stipriai jį laiko ir žiūri į fotoaparatą su skausmu, kurio aš niekada nepažinsiu. Vaikas, kurio aš netekau, tėra tik mano vaizduotės vaisius - per daug tobulas, o gal per stiprus mano pačios atvaizdas, kad būtų realus. Jos prarastas kūdikis yra kūnas. Mama jis vadins kitą moterį.

Įvaikinimas visuomet prasideda nuo mažiausiai vienos tragedijos. Tėvai, galintys turėti vaikų, nenori jų turėti arba negali jų išlaikyti. Vaikas juos praranda. Tėvai, norintys vaikų, dažnai negali jų turėti. Vaikas, kurį jie galiausiai užaugina, nėra tik jų. Jų džiaugsmas kyla iš kitų skausmo. Įsivaikinę tėvai atsiduria keistoje padėtyje: jie turi suprasti, kad jų šeima negali būti priklausoma nuo kažkieno kito skurdo. Nes kas galėtų tikėtis taip stipriai mylėti kitų įsčių vaiką? Kas galėtų tikėtis, kad jos vaikas taps mano vaiku taip tikrai ir užtikrintai? Nėra jokios abejonės, kad įvaikinimas blogį paverčia gėriu; bet pavojus slypi tame, kad, užuot nugalėjus blogį, jis gali būti pateisinamas.

Tiesa yra ta, kad šeimos, kurios įsivaikina, gimsta iš skausmo, kaip ir bažnyčios šeima gimė iš ant kryžiaus patirto skausmo. Faraono duktė, Elis ir Juozapas nėra vieninteliai įsivaikinę tėvai Biblijoje. Tokia yra ir labiausiai visų šlovinama „biologinė" motina Marija, skausmų moteris, turėjusi atsisakyti sūnaus iš savo kūno, savo berniuko Jėzaus, leisti Jam mirti ant kryžiaus. Ji prarado savo sūnų, bet įgijo, įsisūnijo kitą - mokinį, kurį Jėzus mylėjo. Taip darydama ji tik atspindi veiksmus dangiškojo Tėvo, kuris pirmiau atidavė savo vienintelį Sūnų Marijai, kad šio pasaulio sūnūs ir dukterys nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą ir taptų Jo įsūnytų vaikų bažnyčia.

Taigi, įsivaikinusi šeima labiau nei biologinė šeima panaši į bažnyčią. Jos narių nesieja kraujo ryšys, jos nariai - kūnu negiminingi asmenys, esantys kartu. Ecclesia domestica, iškeliamą įvairių bažnyčios mokytojų - nuo Jono Chrizostomo iki Liuterio, - geriausiai padeda suprasti įvaikinimo negiminingumas. Mes esame ne tik skirtingų lyčių, bet ir iš skirtingų šeimų, etninių grupių ir rasių.

Kalbant dar aštriau ir skausmingiau, įsivaikinusios šeimos yra konflikto tarp sukūrimo ir atpirkimo simboliai. Šio konflikto neturėtų būti - mūsų Dievas yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas, - bet mūsų nuodėmės tai supriešina. Visa žemė dejuoja gimdymo skausmuose. Pačiai kūrinijai reikalingas išlaisvinimas. Mes esame gundomi galvoti apie tai, kas žema, o ne apie tai, kas aukštybėse. Geri žemės dalykai - maistas, seksas, turtai - per daug dažnai nukreipia mus ne į Dievą, bet nuo Jo. Kraujas, rasė ir šeima varžosi dėl mūsų ištikimybės, jie grasina atsistoti aukščiau už krikštą. Turime išmokti būti pasaulyje, bet nebūti jo, ne susitaikyti su juo, bet pakeisti. Tie kūnai privalo mirti ir būti prikelti jau nežūstantys.

Taigi ir nevaisingieji, ir įvaikintieji, ir įsivaikinusieji patiria apokaliptinį palaiminimą. Taip gyventi dar prieš ateinant pabaigai nėra patogu. Taip gyvenant visuomet yra juntamas tam tikras priekaištas sau patiems ir kitiems. Nuolatos keliamas klausimas, ar mes tikime mirusiųjų prisikėlimu. Senosios Sandoros metu vaikai simbolizavo nemirtingumą. Vaikų neturėjimas kalbėjo ne tik apie liūdesį tuo momentu, bet ir apie amžiną mirtį. Kaip Naujosios Sandoros nevaisingieji, mano vyras ir aš pagal kraujo liniją esame atkirsti nuo nemirtingumo. Mūsų įsivaikinti vaikai greičiausiai turės savo pačių vaikų, kaip kad mūsų tėvai pagimdė mus. Bet aplink mus abu ir mūsų nevaisingą santuoką yra nubrėžtas ratas, atskiriantis mus nuo kartų iškilimo ir išnykimo. Mes turime ryšį tik su kitomis nevaisingomis poromis - mus sieja tarpusavio negiminingumas. Kartu mes žymime galutinę ribą ir laikų pabaigą.

Nevaisingumas baugina. Koks gyvenimas mūsų laukia po mirties? Mes negalime paslėpti savo netikėjimo už savo vaikų ar už tariamų šlovės ir sėkmės vaikų bei prieš šimtmečius išpranašautų vardų. Kitaip nei biologiniai tėvai, mes žinome, kad mūsų vaikai nėra mūsų pačių. Ir vis dėlto, nors tai ir žinome, mūsų netikėjimas apšviečiamas ir mes vėl esame traukiami atgal - prie tikėjimo. Po mirties mes ir toliau gyvensime, nes prisikelsime kaip Kristus, pirmavaisiai ir Pirmtakas.

Dabar mes nematome realybės - ji paslėpta nuo mūsų akių, bet yra pažadas, išsipildysiantis laikų pabaigoje. Daugeliui laikų pabaiga atrodo nepaprastai toli. Bet mes su vyru tai jau išgyvename.

Palaiminti nevaisingieji.

Iš žrn. „Christianity Today" (2007m., gruodis)

vertė Robertas Širvinskas

Ganytojas Nr. 289

Bendrinti: