Puoselėkime prasmingas tradicijas

Prieš kelias dienas kepiau gražiuosius kalėdinius sausainius – eglutės formos, migdolų skonio sviestinius sausainius su spalvoto cukraus papuošimais. Skandinaviškų ar germaniškų šaknų turintiems žmonėms, tarp kurių esu ir aš, šių saldumynų kepimas – šventinė tradicija, perduodama per kartų kartas. 

Tačiau visi bandžiusieji šiuos sausainius kepti žino, koks sudėtingas šis procesas. Į tešlą dedamas sviestas (kurio reikia labai daug) turi būti nei per šiltas, nei per šaltas. Tešlos negalima laikyti šaldytuve. Senovišką metalo formą sudėtinga naudoti, o naujoviškas plastikinis formuotuvas, pasirodo, gali sulūžti, jei tešla bus per šalta arba jei jo galvutė spaudžiant sausainį yra pasukta netinkama kryptimi. 

Tai kodėl aš kiekvienais metais kepu šiuos sausainius? Šis klausimas sukosi mano galvoje, kai nusipirkau naują plastikinį tešlos formuotuvą. Supratau, kad atsakymas yra apgaulingai paprastas – tai tiesiog šeimos tradicija. Daugybę metų, per kiekvienas Kalėdas, mano mama kepdavo šiuos sudėtingus, bet nuostabiai skanius gardumynus. Kiekvienas metais. Matydavau, kaip mama, kuri paprastai būdavo kantri ir švelni, murmėdavo kažką sau po nosimi apie tą kvailą formuotuvą, nutėkšdavo tvirtą metalinį spaustuvą ant kepimo popieriaus, bandydama prilipinti pernelyg minkštą tešlą prie keptuvės, tada peiliu gramdydavo sausainius nuo formuotuvo.

Mes su broliais pasišalindavome iš virtuvės ir užsiimdavome kuo kitu, nes „mama gamina sviestinius sausainius“. Tačiau dažnai, nenorėdama palikti mamos virtuvėje vienos su formuotuvu, aš sugrįždavau padėti „papuošti“ tuos absurdiškus sausainius.

Nusprendžiau, kad kai kurios tradicijos visgi nusipelno būti apleistos.

Jėzus mokė apie tradicijas

Evangelijos pagal Morkų 7 skyriuje skaitome, jog fariziejai ir Rašto žinovai priekaištavo Jėzui, kad Jo mokiniai nenusiplovė rankų prieš valgydami ir taip sulaužė „prosenių tradiciją“. Rankų plovimas, kaip aiškina Morkus, buvo viena iš daugelio žydų prosenių įtvirtintų tradicijų, skirtų ritualiniam tyrumui išlaikyti, pagal Senojo Testamento įstatymą (Mk 7, 3–4).

Jėzus jiems atkirto: Gerai apie jus, veidmainiai, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‚Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu‘ (Mk 7, 6–7). Jų tradicijos nešlovino Dievo, nes jų širdys buvo toli nuo Jo.

Ko Dievas nori iš mūsų per šias Kalėdas? Mūsų širdžių. Kaip Jėzus toliau paaiškina, mūsų kūnus suteršia ir dvasiškai sutepa ne nešvarumai, kuriais susitepame iš išorės, bet vien tai, kas iš žmogaus išeina. Tradicijos niekada negali paslėpti nešvarios ar nuo Dievo nutolusios širdies.

Abejoju, ar daug iš mūsų pasakytų, kad mūsų Kalėdų šventimo tradicijos dera su Šventuoju Raštu. Tačiau tai, kaip mes žiūrime į savo susikurtas tradicijas, gali padėti mums įvertinti, ar mūsų širdys per šias Kalėdas bus arti ar toli nuo Dievo.

Jei mūsų tradicijos padeda mūsų širdims artėti prie Gyvojo Dievo, galime jas laikyti tinkamai veikiančia priemone. Tačiau kai jos atitraukia mūsų širdis nuo tikrosios Kalėdų paskirties – garbinti Viešpatį, tuomet reikia iš naujo apmąstyti savo pasirinkimus ir galbūt atgailauti.

Įvertinkime savo tradicijas

Taigi, jei pagrindinis mūsų tikslas kalėdiniu laikotarpiu yra garbinti Kristų tyra širdimi, kokios tradicijos nusipelno būti puoselėjamos? Kokių naujų tradicijų galėtume pradėti laikytis? Ir kurios tradicijos nusipelno būti pamirštos?

Kiekviena šeima turėtų atsirinkti, kas jai labiausiai tinka. Galbūt verta laikytis ir kai kurių sudėtingų ar daug laiko reikalaujančių tradicijų, jei tik jos didina mūsų džiaugsmą dėl Kristaus ir padeda mums skleisti tą džiaugsmą kitiems. Galbūt kitos tradicijos, prie kurių mes jau įpratę, tiesiog atitraukia mūsų dėmesį nuo esmės... Štai keletas klausimų, kurie padės įvertinti savo širdies nuostatas ir Kalėdų šventimo tradicijas.

• Pamąstykite, ar viena arba kita tradicija padeda mums suprasti, kad Jėzus yra didžiausia dovana, kurią kada nors gavome? O gal tradicijos verčia mus ieškoti mažesnių dovanų ir taip atitraukia mūsų dėmesį nuo didžiausio dovanų Davėjo garbinimo?

• Ar ši tradicija reikalauja pernelyg daug laiko, energijos ar pinigų, ir taip menkina mūsų džiaugsmą Kristuje?

• Ar ši tradicija didina stresą ir mažina šventumą mūsų šeimoje, ar didina mūsų džiaugsmą Dieve ir padeda džiaugtis santykiais su aplinkiniais?

• Ar ši tradicija padeda mums dėkoti Dievui, kuris mus sukūrė ir per Kristų dovanojo mums visa, ko reikia?

• Ar ši tradicija padeda mums skleisti Evangeliją ir Kristaus meilę bei džiaugsmą tikintiesiems ir kaimynams, kurie dar nepažįsta Kristaus? Jei ne, ar galėtų?

• Ar mano šeimos puoselėjamos tradicijos palieka man laiko tarnauti ir nešti džiaugsmą šiuo metu kenčiantiems, išgyvenusiems netektį ar vienišiems žmonėms bažnyčioje ir už jos ribų?

Šie klausimai padėjo mūsų šeimai prasmingai švęsti Kalėdas dvejus pereinamojo laikotarpio metus. Vienais metais mes nepuošėme eglutės ir nesikeitėme dovanomis, nes gyvenome „ant lagaminų“, ruošdamiesi kelių mėnesių kelionei į užsienį. Kitais metais mes net nespėjome papuošti namų ir nekepėme sausainių, nes persikėlėme gyventi į naują vietą, likus dešimčiai dienų iki Kalėdų.

Per tuos metus išryškėjo, kurios tradicijos mums yra svarbiausios: rinkomės garbinti Viešpatį su mūsų bažnyčios žmonėmis, šventėme Jėzaus gimimą skaitydami Šventąjį Raštą ir giedodami kalėdines giesmes (mūsų mėgstamiausia – „Džiaugsmas pasauliui“), taip pat puošėme mažą Jesės medį – kiekvieną Advento dieną (bet galima tai daryti tik sekmadieniais) pakabindavome po žaisliuką ar kokią dekoraciją, kuri primindavo kokią nors Biblijos istoriją. Praėjusiais metais mes pradėjome dvi naujas tradicijas: surengėme kalėdinių sausainių kepimo vakarėlį kaimynams ir gaminome rankų darbo dovanas, kurias asmeniškai įteikėme draugams.

Taigi, kur nukreiptas tavo širdies žvilgsnis šiuo šventiniu laikotarpiu? Ar tavo širdis sklidina džiaugsmo, švenčiant ir minint Jėzaus gimimą? Galbūt atėjo laikas atsisakyti kai kurių senų tradicijų ar imti kurti naujas tradicijas, kurios padėtų skleisti meilę ir džiaugtis Brangiausia mūsų Dovana.

https://www.desiringgod.org/articles/keeping-the-heart-in-our-christmas-traditions

vertė Marija Valatkaitė

Nuotrauka Gedos Žyvatkauskaitės

Bendrinti: