Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas. Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui. Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu. Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų. Tada Adomas tarė: „Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta.“ Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu. Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi, tačiau nesigėdijo (Pr 2, 18–25).
Dar nebuvo kartos, kuri santuoką vertintų pakankamai aukštai. Skirtumas tarp biblinės ir žmogiškosios santuokos vizijų išliko milžiniškas. Istoriškai santuokos svarbumas ir nekintamumas vienose kultūrose gerbiamas labiau, kitose – mažiau. Kai kurios kultūros, kaip, pavyzdžiui, mūsų, į santuoką žiūri, kaip į įprastą reiškinį, apie kurį per daug nemąstoma, o biblinis požiūris daugeliui net atrodo absurdiškas.
Jėzaus požiūris į šeimą
Taip buvo ir Jėzaus dienomis, bet mūsų požiūris į santuoką yra kur kas blogesnis. Kai Jėzus pateikė nuostabų pagal Dievo valią šeimos apibūdinimą, mokiniai sakė: Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti (Mt 19, 10). Kitais žodžiais tariant, Kristaus požiūris į santuoką taip stipriai skyrėsi nuo mokinių požiūrio, kad šie net negalėjo įsivaizduoti, jog tai yra geras dalykas. Mintis, kad toks požiūris galėtų būti geroji naujiena, tiesiog netilpo į jų supratimo rėmus.
Jeigu taip buvo žiūrima į santuoką jau tuomet žydų visuomenėje, tai kaip dar labiau Dievo numatyto santuokos didingumo nesupranta pasaulis, kuriame gyvename mes, kur pagrindinis stabas yra savasis ego, o pagrindinė doktrina yra savarankiškumas, kur egzistuoja dvi pagrindinės šventovės – televizija ir kinas, o labiausiai garbinami – nevaržomi lytiniai santykiai. Tokioje kultūroje Jėzaus suvokiamas santuokos didingumas beveik nesuprantamas. Šiandien Jėzus greičiausiai mums pasakytų tą patį, ką sakė tada, kai atskleidė santuokos paslaptį: Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota <...>. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 11–12).
Biblinis požiūris į santuoką
Pradedu galvoti, kad dėl mūsų pačių nuodėmės, savanaudiškumo bei kultūrinės priklausomybės beveik neįmanoma pamatyti to stebuklingo Dievo tikslo, kurį Jis yra numatęs moters ir vyro santuokai. Faktas, kad gyvename visuomenėje, kuri net pateisina dviejų vyrų ar dviejų moterų santykius ir gali vadinti tai santuoka, kalba, jog mūsų kultūra netrukus taps pasileidusi, barbariška bei anarchiška.
Tikiu, kad tai pažadins jus laikyti santuoką aukštesniu, gilesniu, stipresniu ir šlovingesniu dalyku už bet ką kita. Be dieviškojo apreiškimo, be Šventosios Dvasios apšvietimo ir pabudinimo mums sunku suvokti santuokos didingumą bei šlovingumą. Be Dievo apreiškimo pasaulis negali suvokti, kas iš tiesų yra santuoka. Meldžiu, kad Dievas panaudotų šią žinią ir padėtų jums išsivaduoti iš mažo, pasaulietiško, kultūriškai užteršto, į save sutelkto, Kristų ignoruojančio, Dievą atmetančio, nuo romantikos apsvaigusio nebiblinio požiūrio į santuoką.
Santuoka – tai Dievo apraiška
Skaitydami Bibliją matome, kad santuoka yra Dievo darbas. Tai yra svarbiausia. Šeimos institucija yra įsteigta Dievo šlovei. Taigi noriu pabrėžti du dalykus: svarbiausia, kad šeima yra Dievo darbas, ir kad santuoka – tai Dievo apraiška. O dabar leiskime Biblijai užantspauduoti tai mumyse.
1. Santuoka – Dievo darbas
Pirmas ir svarbiausias dalykas yra suvokti, kad šeima yra Dievo darbas. Tiesiogiai ar netiesiogiai mažiausiai keturiais būdais galime tai pamatyti ir mūsų cituotoje ištraukoje.
Santuoka buvo Dievo planas
Santuoka – tai Dievo darbas, nes Jis sukūrė žmogų – vyrą ir moterį. Apie tai rašoma Pradžios knygos 1 skyriaus 27–28 eilutėse: Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją!“
Pradžios knygos 2 skyriuje (Pr 2, 18–25) irgi apie tai aiškiai kalbama. Matome, kad Dievas, o ne žmogus, nusprendžia, jog negerai žmogui būti vienam. Ir pats Viešpats susiruošia užbaigti vieną iš pagrindinių savo kūrinijos akcentų, įsteigdamas moters ir vyro santuoką: Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją. Atkreipkime dėmesį į esminę ir svarbiausią tiesą: Dievas pats sukurs vyrui tobulai tinkančią padėjėją – žmoną.
Dievas išrikiuoja visus gyvūnus, kad žmogus pamatytų, jog nėra jį atitinkančio gyvio. Tas kūrinys turi būti unikaliai sutvertas, panaudojant dalelę vyro, kad savo esybe padėjėja būtų panaši į pagal Dievo atvaizdą sukurtą vyrą, kaip pasakyta Pradžios knygos 1 skyriuje. Taigi 21–22 eilutėse skaitome: Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu. Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį. Taigi, Dievas ją sutvėrė.
Šis aprašymas baigiamas 24–25 eilutėse žodžiais: Juodu taps vienu kūnu. Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi, tačiau nesigėdijo. Kitaip tariant, viskas vedė santuokos link. Taigi, pirmas dalykas, kurį reikia pasakyti apie santuoką, kad tai – Dievo darbas. Šeima yra Jo kūrinys – Jis sutvėrė žmogų, vyrą ir žmoną.
Dievas palydėjo pirmąją nuotaką pas vyrą
Dievas asmeniškai prisiėmė garbę būti pirmuoju Tėvu, palydėjusiu nuotaką pas vyrą: Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų (Pr 2, 22). Jis jos nepaslėpė, kad Adomui reikėtų ieškoti, bet ją sutvėrė ir atvedė jam. Geriau pagalvojus, Jis buvo jos Tėvas, bet, nors ji priklausė Jam, Jis atidavė ją vyrui, kad jiedu turėtų visiškai naujus santykius ir kitokį bendravimą nei šis pasaulis, – Jis įsteigė santuoką, santykius, kurie nepanašūs į jokius kitokius, egzistuojančius pasaulyje.
Dievas pašaukė santuoką būti
Santuoka yra Dievo sukurta, nes Dievas ne tik sukūrė moterį ir atvedė ją pas vyrą, kaip Tėvas atveda dukrą jaunikiui, bet ir dėl to, kad Dievas pašaukė santuoką būti. Apie tai skaitome 24 eilutėje: Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Kas kalba šioje eilutėje? Pradžios knygos autorius. O ką Jėzus sako apie Pradžios knygos autorių? Jis tikėjo, kad šios knygos autorius – Dievo įkvėptas Mozė (Lk 24, 44), tad Mozė kalbėjo tai, ką sakė Dievas. Gerai įsiklausykime į šiuos žodžius: Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’, ir pasakė (atkreipkite dėmesį – Dievas pasakė): ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’“ (Mt 19, 4–5). Taigi, Jėzus sako, kad Pradžios knygos 2 skyriuje 24 eilutėje yra užrašyti Dievo žodžiai. Todėl santuoka yra Dievo darbas, nes Jis ją sumanė: Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu (Pr 2, 24).
Dievas sukuria sąjungą – du taps vienu kūnu
Tai atveda mus prie ketvirtojo įrodymo, kad santuoka yra Dievo darbas. Du taps vienu kūnu – o juk iš tiesų tai ir yra santuokos esmė – tai sąjunga, kurią įtvirtina pats Dievas. Pradžios knygoje užrašyta, kad Dievas, paėmęs kaulą iš vyro kūno, sukūrė moterį (Pr 2, 21). Jis yra ir Tas, kuris atlieka vienijantį vaidmenį kiekvienoje santuokoje – sakydamas „Du taps vienu kūnu“, Jis įsteigia sąjungą, kurios joks žmogus negali sugriauti. Nors Pr 2, 24 apie tai kalbama netiesiogiai, Jėzus aiškiai apie tai kalba Evangelijoje pagal Morkų (Mk 10, 8–9), kur Jis pacituoja Pr 2, 24 ir pakomentuoja – tai lyg žaibo šviesa apšviečia santuokos šlovingumą. „<...> ir du taps vienu kūnu. Taigi jie jau nebėra du, bet vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
Kai pora taria įžadus vienas kitam ir užtvirtina juos intymia sąjunga, pagrindinis veikėjas yra ne vyras ir moteris, ne pastorius ar tėvai, bet Dievas. Dievas sujungia vyrą ir žmoną, ir jie tampa vienu kūnu. Tai daro Dievas! Pasaulis to nežino, ir tai viena iš priežasčių, kodėl dažnai į santuoką žvelgiama taip lengvabūdiškai. Krikščionys taip pat dažnai elgiasi lyg to nežinotų, tad net ir bažnyčioje retai į santuoką žiūrima kaip į stebuklą. Bet santuoka yra Dievo darbas, nes tai Dievo sumanyta sąjunga, kai du tampa vienu kūnu.
Taigi, galime apibendrinti: šeima yra Dievo darbas, nes: Jis buvo tai numatęs pačioje kūrinijos pradžioje; nes Jis asmeniškai atvedė pirmąją nuotaką vyrui; Jis tarė, ir tai įvyko: Jis sakė, kad vyras paliks tėvus, glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu; ir Jis pats sujungia du žmones kiekvienoje santuokoje.
Santuokos šlovingumą pamatome suvokę, kad pats Dievas yra svarbiausias veikėjas. Santuoka yra Jo darbas – iš Jo ir per Jį. Tai yra pats santuokos pamatas.
2. Santuoka skirta Dievo šlovei
Svarbiausia skaitant Bibliją pamatyti, kad santuoka sukurta Dievo šlovei. Santuoka yra Dievo darbas. Ji Dievo sukurta tam, kad apreikštų Jo šlovę taip, kaip niekas kitas apreikšti negali. Palyginkime šias Biblijos eilutes: Pr 2, 24 ir Ef 5, 31–32. Pradžios knygos 2 skyriuje skaitome: Dievas sako: „Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu.“ Apie kokius santykius čia kalbama? Kaip šie du žmonės bus kartu? Ar jie gali nutraukti santykius? Ar jie gali keisti savo sutuoktinį? Ar šie santykiai grįsti romantika? Seksualiniu geismu? Poreikiu turėti draugą? Jie kartu, nes tai kultūriškai patogu? Kas tai? Kas šeimą išlaiko drauge?
Santuokos paslaptis
Frazės „glausis prie savo žmonos“ ir „ du taps vienu kūnu“ nurodo į tai, kad egzistuoja kur kas gilesni nei atsitiktiniai santykiai. Apie santuoką kalbama kaip apie šventą, sandoros įžadais grindžiamą sandorą, kuri atlaiko bet kokią audrą – „kol mirtis išskirs“.
Tačiau dar aiškiau santuokos slėpinį atskleidžia Laiško efeziečiams 5 skyriaus 31–32 eilutės. Čia apaštalas Paulius pacituoja Pr 2, 24 – Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu – ir sako: Tai didelė paslaptis, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią. Kitaip tariant, santuoka palyginama su Kristaus sandora, kuria Jis atsidavęs savo bažnyčiai. Kristus galvojo apie save kaip apie Jaunikį, kuris ateis pasiimti savo Jaunosios – tikrųjų Dievo žmonių (Mt 9, 15; 25, 1; Jn 3, 29). Paulius žinojo, kad jo tarnystė yra atvesti Jam jaunąją – tikruosius Dievo žmones, kurie pasitiki Kristumi. Antrajame laiške korintiečiams jis sako: Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę (2 Kor 11, 2).
Kristus žinojo, kad už savo atpirktą nuotaką turės sumokėti dalį (kraitį) savo paties krauju. Šį santykį Jis pavadino naująja sandora: Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas (Lk 22, 20). Štai į ką nurodo Paulius, sakydamas, jog santuoka yra didelė paslaptis: Aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią. Kristus savo krauju įgijo bažnyčią ir sudarė su ja naują sandorą – nesuardomą „santuoką“.
Svarbiausias dalykas, kurį galime pasakyti apie šeimą, yra tai, kad šeima gyvuoja Dievo šlovei. Ji sukurta tam, kad apreikštų Dievą. Dabar matome, kaip tai įmanoma: santuoka prilyginama Kristaus sandorai su bažnyčia. Todėl didžiausia santuokos prasmė ir svarbiausias tikslas yra atspindėti Kristaus ir bažnyčios sandorą. Štai kodėl santuoka egzistuoja.
Kristus niekada nepaliks savo Nuotakos
Jei gyvenate santuokoje, nebūtinai reiškia, kad visą laiką jausitės įsimylėję. Santuoka – tai sandora. „Kol mirtis mus išskirs“ yra šventas sandoros pažadas, kuriuo Jėzus įsipareigojo savo Nuotakai, mirdamas už ją. Dievui nepatinka skyrybos ne todėl, kad sulaužoma sandora su sutuoktiniu, bet kad taip iškraipoma Kristaus sandora su Jo nuotaka. Kristus niekada nepaliks savo Nuotakos. Niekada. Tai mes galime nuo Jo nutolti ar atsitraukti, tačiau Kristus amžinai laikosi savo sandoros. Ir santuoka yra šios sandoros simbolis.
Melskimės, kad save aukštinančius, santuoką griaunančius, nebiblinius įsipareigojimus, kurie maitina mūsų emocinius geismus, Dievas pakeistų Kristų aukštinančiais, santuoką gerbiančiais bibliniais įsipareigojimais laikytis sandoros.
vertė Jurgita Tirūnienė
_64x64_9de.jpg)
