Santuokos vadovas (I)

Pradedame spausdinti straipsnių ciklą apie santuoką pagal Nicky ir Sila Lee knygą „Santuokos vadovas“. Tai padės pasiruošti santuokai, ją puoselėti ir netgi, jei reikia „sulopyti“. Kviečiame skaityti visus, trokštančius ilgalaikių santykių šeimoje. 
Perspektyvos matymas

Šalia manęs lovoje miega moteris. Šią pat akimirką galėčiau ištiesti ranką ir paliesti ją - taip pat lengvai, kaip galiu pats save. Juk tai tikras stebuklas - nuostabesnis už bet kokią kerinčią viršukalnę ar Mėnulį. Net jei šalia gulėtų angelas (nors, gerai pagalvojus, gal ji tokia ir yra?), tai nebūtų taip stebuklinga. Prieš šį faktą nublanktų viskas, jei tik tai nebūtų taip kasdieniška. Mistifikuoti šios situacijos man neleidžia du dalykai. Pirmas - tai, kad šalia tos pačios moters esu nubudęs jau šimtus kartų. Antras - šitaip vienas šalia kito kasdien nubunda milijonai vyrų ir moterų visame pasaulyje. Ir tai tęsiasi jau tūkstančius metų(Maiklas Meisonas).

Santuoka - unikali mums suteikta galimybė: su kitu žmogumi turime progą dalytis visu savo gyvenimu. Mes pasižadame būti kartu varge ir džiaugsme ir, pasikliaudami anksčiau duotais įžadais, išdrįstame atsiverti savo antrajai pusei.

Gyvendami kartu suvokiame, kad mūsų sutuoktinis - tik žmogus, turintis savų ypatumų ir trūkumų. Mes jaučiame vienas kito skausmą ir stengiamės kompensuoti vienas kito silpnumą. Mes gėrimės stipriosiomis vienas kito savybėmis ir džiaugiamės vienas kito sėkme. Mums duotas patarėjas, kompanionas, geriausias draugas - žodžiu, partneris visam gyvenimui. Ir jei tik būsime pakankamai kantrūs, maloningi ir nesavanaudiški, pamatysime, kad kiekviename mūsų slypi neišsenkantys turtai.

Per visą žmonijos istoriją santuoka teikia neapsakomą džiaugsmą milijonams žmonių visame pasaulyje. Ji pažymima iškilmingomis ceremonijomis, apie ją rašomos eilės, kuriama proza, giesmės ir dainos.

Kas yra santuoka?

Todėl vyras paliks tėvą bei motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu (Pr 2, 24). Santuoka - tai vyro ir moters sąjunga, kai du asmenys susijungia ir tampa vienu kūnu. Santuokoje patiriami patys artimiausi, intymiausi santykiai. Kai kurie gali užginčyti, sakydami, kad tėvų ir vaikų ryšys yra kur kas glaudesnis. Štai, pavyzdžiui, vaiko gyvybė užsimezga motinos viduje - atrodytų, kas gali būti artimesni? Tačiau mes nenorėtume su tuo sutikti. Sveiki tėvų ir vaikų santykiai turėtų laipsniškai savarankiškėti, kol pagaliau vaikai tampa visiškai nuo tėvų nepriklausomi - palieka gimtuosius namus ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Tuo tarpu santuokoje viskas vyksta priešingai - susitinka du visiškai svetimi žmonės ir po kurio laiko susieja savo gyvenimus santuokos saitais. Sutuoktinių santykiai turėtų pasižymėti laipsniškai augančia tarpusavio priklausomybe.

Džonas Beilis savo „Prisiminimuose apie Airisę Merdok“ pasakoja apie penkiasdešimt metų trukusią savo santuoką. Senatvėje Dž. Beilio žmona susirgo Alzheimerio liga, ir vyras ją slaugė. Štai ką jis rašo: „Žvelgiu į praeitį, ir man labai sunku skirtis. Mudu kartu nuo neatmenamų laikų. [...] Mano prisiminimai apie Airisę - lyg koks drabužis, jaukiai prigludęs prie kūno. Kad ir ką prisiminčiau, kad ir kur pasisukčiau, visur jaučiu ją. Kai rytą spausdinu lovoje, tarškindamas savo senos mašinėlės klavišais, šalia manęs ramiai miega Airisė. Ir, rodos, taip buvo per amžius, taip turi būti ir visuomet bus. Žinau, kad kadaise ji buvo kitokia, tačiau kitokios aš jos nebeprisimenu. [2]

Tokia sutuoktinių vienovė neatsiranda savaime. Daugelis žmonių į santuoką atsineša aibę savų lūkesčių. Jungtuvių dieną jie nė neįsivaizduoja, kaip reikėtų vienam be kito gyventi. Ilgalaikių santykių tikrovė kitokia ir potencialiai kur kas geresnė.

Santuoką kurti turi būti pasirengę abu - ir vyras, ir žmona. Kiekvienas bendro gyvenimo etapas atveria tam tikras galimybes ir meta savus iššūkius. Pirmosiomis vedybinio gyvenimo dienomis mus paprastai šokiruoja tai, ką sužinome apie savo sutuoktinį. Kol draugaujame ir per susižadėjimo laikotarpį daugelis dalykų lieka neatsiskleidę.

Nors prieš susituokdami draugavome ištisus ketverius metus, vedybinis gyvenimas atskleidė daug netikėtumų ir mudviem abiem teko keistis, pasitaisyti. Kalbame apie erzinančius įpročius, neįprastą elgesį, vertybes, kurios skiriasi nuo mūsiškių, ir pan.

Pirmoji pamoka sutuoktiniams: savo žmoną ar vyrą stenkitės priimti tokį, koks jis yra. Nesistenkite sutuoktinio „tempti ant savo kurpalio“, t. y. keisti pagal tai, kaip jį įsivaizduojate. Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra, o laikui bėgant neišvengiamai įvyks ir pasikeitimų. Kaip sako Šekspyras:

Dviejų širdžių ištikima draugystė 
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė - dar ne meilė, jei ją 
Sutriuškina klasta ar išdavystė
Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti, 
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti 
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.
Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo; 
Jai visagalis Laikas nebaisus, 
Kuris naikina lūpų radastus 
Ir iš visų tą duoklę ima. [3]

Žmonės tiesiog negali nesikeisti. Laikui bėgant keičiasi ne tik mūsų išvaizda, bet ir mąstymas - jis bręsta. Kinta ir mūsų charakteris. Keičiasi aplinkybės. Bene stipriausi permainų vėjai papučia atsiradus vaikams, nors lygiai toks pat gilus sukrėtimas gali būti ir negalėjimas jų turėti. Nevaisingumas santuokai - didelis ir sunkus išbandymas, reikalaujantis daug kantrybės, užuojautos, supratimo ir palaikymo.

Kūdikio gimimas atneša begalinį džiaugsmą, kurį paprastai lydi fizinis išsekimas. Vaikai auga, savarankiškėja, o paauglystės metais su jais galime net labai artimai susidraugauti. Nors paauglių tėvai dažniausiai jaučiasi emociškai išsekę, o šis laikotarpis jiems labiau primena šiurpulingą pasivažinėjimą parko atrakcionais. Kai vaikai pagaliau palieka gimtuosius namus, mes, staiga jų netekę, pajuntame liūdesį (tokius žodžius mums yra sakiusi viena moteris, kurios vaikai vienas po kito sulaukę dvidešimties išsikraustė iš tėvų namų ir pradėjo gyventi savarankiškai).

Metai, kai tenka auginti ir auklėti vaikus, tikrai nelengvas laikotarpis. Galva ūžia, o darbe ir namie laukia krūvos darbų. Dažniausiai šiame etape santuokos reikalai užmetami kur nors į kamputį. Žinoma, vaikais reikia rūpintis, tačiau santuokos apleisti taip pat nevalia. Jei sutuoktiniai neapleidžia savo tarpusavio santykių, be paliovos juos puoselėja ir padeda vienas kitam atlaikyti įvairius šeimos gyvenimo išbandymus, paskutiniai dvidešimt penkeri kartu praleisti metai gali būti kupini palaimos.

Viena mūsų bičiulė kartą pasiteiravo savo tėvų apie jų ilgą kartu nugyventą gyvenimą. Jos tėvas grįžtelėjo į motiną ir pasakė: „Nors buvo ir šilto, ir šalto, mudviejų santuoka vis tiek labai puiki.“ Abu vieningai sutiko, kad sunkiausia buvo tuomet, kai jiems abiem buvo per trisdešimt ir teko auginti mažamečius vaikus: amžinas pinigų stygius, reikalavimai darbe ir pan. Tačiau, vaikams augant ir savarankiškėjant, įtampa po truputį lėgo, darėsi lengviau, ir jiedu galėjo iš naujo atrasti ir pažinti vienas kitą.

Savo autobiografijoje Frankas Muiras pasakoja, ką po daugybės kartu nugyventų metų jam reiškia jo žmona Polė: „Kai mudu su broliu Chasu sulaukėme paauglystės, močiutė nusprendė padovanoti mums po žiedą su antspaudėliu. Tačiau, kadangi aš papuošalų negaliu pakęsti, vėliau ji man išrinko ir padovanojo kitokią dovanėlę.

Artėjant mūsų keturiasdešimt septintosioms vedybinio gyvenimo metinėms, mano žmona Polė pasiteiravo, kokios ta proga norėčiau dovanos. Ilgai nesvarstęs pasakiau: „Labai norėčiau vestuvinio žiedo.“

Polė neteko amo. Ji tarė: „Kiek žinau, žiedų ir kitokių papuošalų tu baisiausiai nemėgsti. Jei pasakysi man, kodėl staiga įsigeidei vestuvinio žiedo, aš tau jį būtinai padovanosiu.“

„Tikrai padovanosi?“ - sukrizenau aš, nors tokią akimirką juokas visai nederėjo, tačiau aš bent turėjau laiko apgalvoti atsakymą. [...]

Savo gyvenimo be Polės neįsivaizduoju ir įsivaizduoti nenoriu. Polė man buvo didelis atradimas, „trūkstamas šonkaulis“, „antroji pusė“, kurios žmonės ieško, norėdami pajusti pilnatvę, „siekdami visumos“, kaip sako Platonas. Man labai pavyko, kad sutikau Polę. O žiedo paprašiau todėl, kad norėjau jį mūvėti kaip bendro ir labai laimingo vedybinio gyvenimo simbolį. Krapštinėjantis po namus gera žinoti, kad kažkur netoliese yra Polė. Nors ji dažniausiai nematoma, - galbūt tyliai keiksnodama sode skina serbentus arba palinkusi prie siuvimo mašinos taiso vaikaitės sijoną, - vis tiek gera ją jausti. Smagu tiesiog žinoti, kad Polė yra netoliese.“ [4]

Kodėl kai kurios santuokos atrodo nepavykusios?

Deja, kiek tenka girdėti, dauguma šeimų šiandien nepatiria tokio buvimo kartu džiaugsmo. Kai kurie sutuoktiniai po kelerių bendro gyvenimo metų nutolsta vienas nuo kito ir susvetimėja. Taip labai dažnai atsitinka, kai vaikai dar būna maži ir labai išvargina arba kai būna jau suaugę ir palieka tėvų namus. Pastaruoju atveju sutuoktiniai tiesiog aptinka, kad nebeturi daugiau ko vienas kitam pasakyti ir tyliai išsiskiria, nusprendę, kad susituokdami padarė didelę klaidą.

Mums visą gyvenimą brukamas romantinis mitas: Pelenė sutinka savo Žavųjį Princą, jiedu susituokia ir ilgai, laimingai gyvena. Jei iškyla nesklandumų arba jausmai atšąla, vadinasi, pasak šio mito, mes ištekėjome ne už to ar vedėme ne tą, ką reikėjo, ir esame pasmerkti gyventi ilgai ir nelaimingai arba turime skirtis. Suaugusiųjų pasaulyje šią pasaką labai populiarina meilės dainos, knygos ir filmai. Šio gana įtikinamo, pavojingo mito ašis - įsitikinimas, kad tikra meilė gali apsukti mums protą ir išdarinėti, kas tik jai patinka, kad tai - jausmai, kurių neįmanoma suvaldyti.

Šiandieninėje spaudoje šis klausimas pateikiamas taip, lyg būtų neginčytinas. Štai, pavyzdžiui, „Guardian“ laikraštyje aptikome straipsnį, kuriame skelbiama, kad esama tokių „laimingų“, kurie santuokoje išgyvena net po dvidešimt ketverius metus ir daugiau, tačiau paprastai, tvirtina šis dienraštis, poros kartu ištveria ne ilgiau kaip ketverius metus. „Jei jau meilė praėjo, tai nieko nebepadarysi. Jei ugnis užgeso, jos nebeįpūsi, ir taškas.“ Straipsnio pabaigoje autorius „paguodžiamai“ priduria: „Tačiau nenusiminkite, juk meilės kibirkštį įskelti gali naujas partneris.“ [5]

Tačiau bet kuri ilgiau kartu pagyvenusi pora jums pasakys, kad santykius reikia gludinti, puoselėti, kad meilė - kur kas daugiau nei vien tik romantiški jausmai. Vienam tai - kasdienis apsisprendimas, valios žingsnis, kitam reikia skirti daugiau laiko jautriems klausimams aptarti, trečiam tenka suvaldyti potraukį svetimoms moterims ar vyrams ir t. t. O jei romantika kuriam laikui ir išgaruoja, ją galima atgaivinti. Žiūrėk, po kurio laiko jausmai tik pagilėja, tampa ryškesni, brandesni. Poros, kurios eina prie altoriaus vildamosi, kad žodžiai „džiaugsme ir varge“ iš tiesų adresuoti visai ne joms, o kažkam kitam, santuokoje patiria šoką arba išsiskiria. Santuokos paprastai išyra dėl susvetimėjimo, atitolimo, kuris tarp sutuoktinių įsišaknija ne per vieną dieną. Šitai puikiai atskleidžiama eilėraštyje „Siena“:

Vestuvinė nuotrauka nuo sienos žvelgė pašaipiai
Į tuodu, kurie seniausiai jau susvetimėjo, 
Ir pasistatė tokią milžinišką barikadą, 
Kad jos pramušti nei smarki žodžių ugnis,
Nei švelnaus prisilietimo artilerija nesugebėjo.
Kažkur tarp vyresnėlio pirmojo danties 
Ir jaunėlės mokyklos išleistuvių 
Aplankė juodu netektis:
Jiedu prarado vienas kitą. 
Metams bėgant kiekvienas jų
Stengės atraizgyt tą raizgalynę, vadinamą „ego“ savu,
Tačiau tampydami mazgus kietus
Viens kitam šiukštu neišsiduodavo apie savo jausmus.
Kartais naktimis ji laistydavo pagalvę ašaromis
Ir maldaudavo ją gaubiančios tamsos 
Paaiškinti, kas dedasi, prašydavo padėt atrast save.
O jis kaip koks lokys sau knarkdavo šalia 
Nė nenutuokdamas, kad širdį kausto jos žiema.
Kartą, jiedviem pasimylėjus, jis taip norėjo prasitart
Bijąs mirties,
Tačiau pabūgęs apnuogint savo sielą 
Tiesiog pagyrė ją ir jos dailias krūtis.
Vėliau ji užsirašė į šiuolaikinio meno kursus 
Šitaip mėgindama atrast save
Ir liedama spalvas ant drobės draugėm skundės,
Kokie nejautrūs vyrai tie yra.

Tuo tarpu jis nulindo į kapą, vadinamą biuru,
Ir užsikasė ten krūvomis darbų.
Įsuko savo protą į popierių drobulę 
Ir pasilaidojo kliento reikaluos.
Po truputį tarp jųjų kilo siena, 
Tvirtai sucementuota abejingumu.
Ir neįveiksi jos kada tik panorėjęs, nes ilgą laiką uoliai
Prie jos darbavosi abu kartu.
Kai kartą jie abu panoro 
Nuoširdžiai pabendraut, 
Atsimušė į tokią sieną,
Kad jau nebegalėjo atsigaut.
Nuo akmeninio mūro dvelkė šaltis,
O pertvaros jau nebebuvo galima įveikt, deja.
Ir jiedu baimingai atsitraukė
Nuo nepažįstamojo sienos pusėje kitoje.
Nes meilė miršta ne tada, kai trenkiam durimis įpykę
Ar kai atvėsta kraujas gyslose.
Užgęsta ji tada, kai dūsaudama, išsekusi ir išsikvėpus
Atsitrenkia į sieną, per kurią 
Vilties jau perkopt nebėra. [6]

Dauguma santuokų išyra visai ne dėl nesuderinamumo, o todėl, kad sutuoktiniai taip ir nesuvokia, kaip palaikyti ir puoselėti tarpusavio santykius. Mūsų visuomenėje, deja, pavyzdingų šeimyninių santykių tenka su žiburiu ieškoti. Ne daug kas gali pasigirti turėjęs abu ir dar puikiai sutariančius tėvus. Mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje.

Žmonės šiais laikais nepratę nieko taisyti, adyti ar lopyti. Jei kas sugenda ar suplyšta, kur kas paprasčiau ir pigiau tą daiktą išmesti lauk ir nusipirkti naują. Visagalė reklama be perstojo bruka savo: verčiau jau geisk to, ko dar neturi, nei būk dėkingas už tai, ką jau turi. Ji kursto mūsų aistras ir geidulius. Mes užsinorime visko ir tuojau pat. (Kaip skelbia vienos kreditinės kortelės reklama: „Jei nori, tai nėra kolaukti.“) Mus skatina manyti, kad galime turėti, ką panorėję, visai nedėdami pastangų. Alvinas Toflis, žymus sociologas ir kelių itin perkamų knygų autorius, rašo, kad šių laikų žmogų užvaldė „metimo lauk“ mąstymas. Šiandien lentynose aptiksi aibę produktų „išmetimui“, vienkartinių prekių: nusipirkai, pasinaudojai, išmetei. Vėliau žmonės pradeda naudotis ir lygiai taip pat sėkmingai „išmeta“ draugus ar net sutuoktinius. [7]

Į santuoką šiandien daugelis žiūri kaip į trumpalaikę sutartį, kuri galioja tol, kol „yra meilė“. Mūsų kultūroje labai akcentuojama individo laisvė. Jei santykiai nepatenkina asmeninių lūkesčių, tada, daugelio teigimu, juos geriau nutraukti.

Tačiau matome, kad santykius nutraukti ne taip jau paprasta. Santuokos ryšio neįmanoma taip sau imti ir neskausmingai pertraukti. Juk santuokoje du tampa viena - panašiai kaip du suklijuoti popieriaus lapai tampa vienu. Jei vėliau mėginsime juos atskirti, neišvengiamai padarysime žalos abiem.

Viename savo interviu aktorius Maiklas Keinas pasakojo, kaip iširo jo pirmoji santuoka: tuo metu jiems labai trūko pinigų, ir jo žmona Patricija mėgino įtikinti jį mesti teatrą. Tačiau jis buvo užsispyręs ir, užuot metęs teatrą, metė žmoną. Per interviu jis pasakė: „Jei būčiau žinojęs, kiek tai atneš širdgėlos, nė už ką nebūčiau skyręsis. Jei būčiau buvęs toks pat stiprus kaip Patricija, mūsų santuoka būtųpavykusi.“ [8] Maiklas Keinas visiškai teisus: santuoka gali pavykti, tačiau tam reikia daug pastangų, ryžto ir sąmoningų veiksmų.

Pastaruosius dvejus metus gyvename toje Londono dalyje, kur kuriasi naujas gyvenamasis rajonas. Po mūsų langais nuolat vyksta statybos, kyla naujas kvartalas. Turime puikią galimybę pro savo miegamojo langą stebėti, kaip apačioje verda darbas. Savo akimis matėme, kaip klojami pamatai. Keturios poliakalės darbavosi net kelis mėnesius ir sukalė per du šimtus polių. Tik kai buvo pakloti gilūs ir tvirti pamatai, pradėjo kilti įspūdingi statiniai.

Jei norime tvirtos santuokos, pirmiausia reikia tvirtų, gilių pamatų. Tam reikia laiko ir pastangų. Gali būti nemažai triukšmo ir dulkių. Pažanga kartais gali atrodyti skausmingai lėta. Galimas daiktas, kad jums teks iš naujo mokytis bendrauti, nuodugniai aptarti skausmingus, jautrius klausimus.

O atleidimas apskritai turėtų virsti įpročiu. Ilgametėms santuokoms gali tekti skubiai sutvirtinti pamatus. Neseniai girdėjome, kaip šiaurinėje Londono dalyje buvo restauruojamas vienas karaliaus Eduardo VII laikų statinys. Po dviejų savaičių pastate buvęs vienas darbininkas staiga pajuto, kaip po kojomis susiūbavo žemė. Vos jis spėjo išbėgti laukan, pastatas ėmė ir nugriuvo. Aplink mus pilna tokių „sugriuvusių“ santuokų. Tačiau yra ir tokių, kurios jau stovėjo ant bedugnės krašto, bet paskui patyrė atsinaujinimą - poros atgaivino meilę ir atsidavimą.

Santuokai, kaip ir statiniui, reikia kosmetinio, o kartais ir kapitalinio remonto. Tiek namuose, tiek santuokoje galima duoti laisvę fantazijai ir kūrybai: galima perstatinėti, kurti, savaip interpretuoti ir t. t. Santuoka gali užsistovėti, ir tada pora pasijunta įkalinta arba apimta nuobodulio. Santuokai reikia kūrybinės laisvės, naujų sumanymų ir iniciatyvos. Norėdami suartėti santuokoje turime būti iniciatyvūs. Pernelyg dažnai mes tik neigiamai reaguojame į sutuoktinio elgesį, komentarus, kaltiname vienas kitą, kai mums kas nors nepavyksta, arba keršijame, kai mus įskaudina. Ši knyga - lyg įrankių dėžė. Joje rasite įrankių santuokai sustiprinti. Kiekviename skyriuje pristatomas vis kitas instrumentas, kuriuo galima lipdyti, formuoti, tvirtinti, dailinti santykius. Žinokite, kad teigiamų pokyčių pajusite panaudoję bent vieną iš jų. Esame įsitikinę, kad kai perskaitysite ir aptarsite tolesnius skyrius, jums bus kur kas lengviau kalbėti apie savo santuoką. Kai kurie iš jūsų savo sutuoktinyje aptiks dar niekad iki šiol nepastebėtų lobių, malonių staigmenų. Kiti pamatys, kur santykius reikia taisyti, lopyti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kai kurie patarimai neįtikinami, tačiau galime patikinti, kad reguliariai taikomi praktikoje jie tikrai suveiks.

Štai kaip tetulė Kler Rainer atsiliepė apie savo santuoką su savo vyru Desmondu: „Šiemet sueis keturiasdešimt treji metai, kai esame susituokę. Ir pasakysiu, kad tai - nei laimė, nei nelaimė. Tiesiog kuo daugiau dedi pastangų, tuo tampi laimingesnis. Mudu tapome tikra pora - o ne dviem skirtingomis asmenybėmis. Kartu mudviem daug smagiau negu atskirai. Aš vis dar jį dominu, ir, ačiū Dievui, jis vis dar domina mane. [9]

1  Mike Mason The Mistery of Marriage (Triangle, 1997, p. 6).
2   John Bayley Iris, A Memoir of Iris Murdoch (Duckworth, 1998, p. 57).
3  V. Šekspyras „Sonetai“ (116 sonetas). VertėA. Churginas.
4   Frank Muir A Kentish Lad (Corgi, 1977, p. 404-405)
5   The Guardian, 1998 m. spalio 24 d., p. 3.
6   Cituota garsajuostėje. Sam Thompson „Communion in Marriage“.
7  Cituota iš Selwyn Hughes Marriage As God Intended (Kingsway Publications, 1983, p. 13).
8 The Daily Mail Weekend, 1999 m. sausio 9 d. (interviu su Lynda Lee-Potter).
9   The Times, 2000 m. vasario 15 d. (interviu su Celia Brayfield).

Bus daugiau