Santuokos vadovas (III)

Pokalbio svarba

Prieš kelerius metus, kai mūsų vaikai dar buvo maži, palikome juos prižiūrėti seneliams, o patys susiruošėme atostogų į Škotijos Hailandą. 
Dviese ketinome praleisti ištisas tris dienas. Apsistojome nedideliame viešbutyje. Abu nekantriai laukėme šios trumputės pertraukėlės. Norėjome atsipūsti ir kaip reikiant išsikalbėti. Į viešbutį atvažiavome vėlai vakare. Pasidėję savo mantą nusileidome vakarienės į valgomąjį.

Salėje sėdėjo daugybė kitų porų, daugelis jų atrodė santuokoje nugyvenę ne mažiau kaip dvidešimt penkerius metus. Deja, be peilių ir šakučių žvangėjimo, ten nesigirdėjo jokio kito garso. Mums paskyrė stalelį pačiame viduryje. Mudu susėdome ir bemat susiglaudėme galvomis: kalbėjomės pašnibždomis, kad niekas mūsų nenugirstų.

Gerai pagalvojus, jei visi tie žmonės leistų vakarą su savo draugais ar dalyvautų vakarėlyje net su visiškai nepažįstamais asmenimis, tai tikrai nesėdėtų kaip vandens į burną prisisėmę. Jie stengtųsi užmegzti pokalbį su kitais ir jį palaikyti, salė būtų pilna šurmulio. Daugelio sutuoktinių tragedija ta, kad jie nesuvokia, jog daugiausia pastangų reikia ir verta dėti į tarpusavio bendravimą.

Žinoma, jei iš anksto nesuplanuojame laiko, su sutuoktiniu paprastai susitinkame pačiais netinkamiausiais momentais: rytais, kai dar nė akių nebūname praplėšę, arba labai vėlai vakare, kai jau vos velkame kojas. Nemažai pokalbių laiko suryja televizija ir laikraščiai. Sutuoktiniai dažnai persimeta vienu kitu žodžiu, to nepavadinsi tikru pokalbiu, pvz., prašymų: „Gal galėtum į valyklą nunešti mano švarką?“ arba „Gal galėtum išsiųsti šį laišką?“ - arba sausų teiginių: „Robertą paaukštino pareigomis“ arba „Kaimynams gimė vaikas“ ir pan. 

Dėkite pastangas

Pirmąją pažinties dieną netingėjome kalbinti dabartinio sutuoktinio, priešingai - dėjome labai daug pastangų. Jei nebūtume to darę, nebūtume ir susituokę. Santykiai auga ir bręsta, kai stengiamės juos puoselėti. Viena moteris, kuri vos susilaikė neįsivėlusi į meilės nuotykius su kitu vyru, vėliau papasakojo, kas ją taip prie jo traukė: „Jis manimi išties domėjosi: klausinėjo pačių įvairiausių dalykų, mudu šnekėdavome ištisas valandas.“

Jei visai nesistengsime, tai taip ir nepažinsime vienas kito. Viena sėkmingos santuokos paslapčių - klausimai: klausinėkime sutuoktinį apie jo dieną, veiklą, rūpesčius, pomėgius, nerimą, lūkesčius ir planus. Šitaip sužinosime kito nuomonę ne tik kasdieniais, buitiniais, bet ir bendresniais klausimais.

Sutuoktiniai dienas leidžia labai skirtingai. Visai neseniai kalbinome vieną verslininką iš Australijos. Jis turi pasiutusiai daug darbo ir didžiąją dalį dienos nepaleidžia iš rankos mobiliojo telefono. Rytą, vos jam įsėdus į automobilį, pradeda skambėti telefonas, ir tas skambėjimas nesiliauja iki pat vakaro. Vakare, prieš įvažiuodamas į kiemą, vyriškis telefoną tiesiog išjungia.

Jo žmona, kuri kadaise ėjo tokias pat atsakingas pareigas ir sunkiai dirbo biure, šiandien namuose augina tris vaikučius iki penkerių metų amžiaus. Išgirdusi rakinamas duris, ji puola pasitikti vyro. Tada ji trokšta vieno - ramiai pasikalbėti su suaugusiu žmogumi prie pietų stalo. Įžengęs pro duris vyras tenori vieno - ištiesti kojas ir ramiai padrybsoti niekieno netrikdomas. Tačiau abu supranta vienas kito poreikius, stengiasi būti jautrūs savo sutuoktiniui ir aukojasi.

Puikus pavyzdys kita pora. Šie mūsų pažįstami sutuoktiniai sukūrė ištisą bendravimo strategiją. Taigi važiuodamas namo jis pradeda galvoti apie ją ir tai, ką ji veikia, - šitaip pasiruošia susitikimui su žmona ir vakarui kartu. Ji, laukdama vyro, elgiasi taip pat. Abipusės pastangos padeda lengviau užmegzti prasmingą pokalbį, suartina porą ir sutvirtina sutuoktinių draugystę.

Žinoma, skirtingais atvejais prireikia skirtingų pastangų. Įsivaizduokite medicinos seserį, slaugančią vėžiu sergančius pacientus, kuri išteka už bankininko. Jiems neabejotinai reikia įdėti nemažai pastangų, kad suprastų ir įvertintų vienas kito darbą. Arba, pavyzdžiui, daug kantrybės ir supratimo reikia parodyti mokytoju dirbančiam sutuoktiniui: juk vakarais jam tenka ruoštis pamokoms, taisyti sąsiuvinius, kontrolinius - tai užima daug laiko, kurį būtų galima skirti pokalbiams ar poilsiui. Nelengva gali būti ir per mokinių atostogas - vienas iš sutuoktinių tomis dienomis leidžia sau ilgiau pasnausti, o kitam tenka keltis į darbą kaip visada.

Plėskite pokalbių temų sąrašą

Kai kurie sutuoktiniai skundžiasi, jog pritrūksta žodžių, nebeturi apie ką kalbėtis. Tokiu atveju galėtume patarti praplėsti bendrų interesų ratą. Bendri patyrimai gimdo įdomius, stimuliuojančius pokalbius. Viena mūsų bičiulė pasakojo apie savo tėvų bendrą pomėgį, kurį jiedu kartu puoselėja jau per keturiasdešimt metų.

Kai mama susipažino su tėčiu, žiūronų nebuvo net rankose laikiusi, o jos žinios apie paukščius buvo labai menkos. (Na, žvirblį nuo varnos ji skirdavo, bet ne daugiau.) Tačiau dabar, būdama šešiasdešimt penkerių metų amžiaus, ji tapo tikra ornitologijos žinovė. Paukščiais ji susidomėjo todėl, kad mylėjo tėtį, o ornitologija - jo aistra. Stebėdami paukščius per daugiau nei keturiasdešimt savo vedybinio gyvenimo metų kartu pėsčiomis jiedu yra sukorę tūkstančius kilometrų.

Nepasakyčiau, kad tėtis būtų didelis meno gerbėjas. Būdamas jaunas jis nemėgo vaikščioti nei į operą, nei į teatrą. Tačiau ko tik nepadarysi iš meilės. Juk opera ir teatras - mamos aistra. Visus tuos metus tėtis labai uoliai stengėsi rodyti mamai dėmesį, lydėdavo ją į renginius ir nuoširdžiai stengdavosi jais domėtis. Kartais iš operos ar teatro jis grįžta pakylėtas - gali suprasti, kad jam patiko. O kartais užsnūsta ir sugrįžęs nebeprisimena nei pavadinimo, nei kas dėjosi scenoje, - matyti, kad jo veiksmai grynai mechaniški.

Kartais tenka sąmoningai apsispręsti gilintis į savo sutuoktinio pomėgius. Gali tekti sugrįžti prie to, ką darėme kadaise, kai dar draugavome ir nebuvome susituokę, arba atrasti ir įsitraukti į naują abu dominančią veiklą. Tai gali būti bet kas: sutuoktiniai gali susidomėti nauja sporto šaka, fotografija (ir, pavyzdžiui, vesti šeimos fotometraštį ar pan.), kartu remontuoti namą, sodininkauti, važiuoti į prekybos centrą ar blusų turgų (kaip pardavėjai arba pirkėjai), aplankyti dar nelankytas vietoves (įsimetę kelionės vadovą ir vietos žemėlapį), kiną, teatrą, kartu skaityti poeziją, eiti pasivaikščioti, klausytis muzikos ir t. t.

Vėliau galime pasidalinti įspūdžiais, apsikeisti nuomonėmis. Vienas iš kito turime tiesiog traukte ištraukti kito nuomonę, sužinoti, ką jis ar ji jaučia ir mano: kas patiko, kas nepatiko, ką norėtų nuveikti kitą kartą ir pan.

Išnaudokite valgymų laiką

Pasirodo, kad žodžių kompanija, kompanionas pirminė reikšmė - „kartu valgyti duoną“. Maiklas Peilinas, komikas ir rašytojas, keliavęs aplink pasaulį, savo atsiminimuose rašo: Apkeliavau visą pasaulį ir beveik kiekvienoje šalyje pastebėjau, kad dalijimasis maistu, valgymas kartu - vienas svarbiausių bendravimo ritualų (o taip, tiesą sakant, ir turi būti). Susėdę kartu valgyti žmonės vieni kitiems išpasakoja savo džiaugsmus ir vargus. Taigi bendras stalas - idealiausia pokalbių vieta. 

Bibliniais laikais žmonės sėsdavo prie bendro stalo ne tik pasistiprinti. Valgymas kartu buvo laikomas galimybe sutvirtinti ryšius, draugystę. Tikriausiai kaip tik tai omeny turi ir Jėzus, sakydamas: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apr 3, 20).

Bendras stalas nuo neatmenamų laikų laikomas šeimos susibūrimo ir santykių stiprinimo vieta. Gaila, kad XX a. antroje pusėje Vakaruose šis gražus ritualas buvo paniekintas ir beveik išstumtas iš kasdienio gyvenimo. Atėjus greito maisto ir technikos amžiui, žmonėms nebereikia derintis prie kitų - jie gali greitai ir kada panorėję pasišildyti maisto mikrobangų krosnelėse ir sukimšti jį vienui vieni. Kai kur JAV šioje srityje taip toli „pažengta“, kad naujuose namuose jau net nebeprojektuojami valgomieji ar vieta bendram šeimos stalui (tačiau beveik kiekviename kambaryje atrasite kampelį televizoriui). Kokia didelė netektis. Viena mūsų pažįstama sutuoktinių pora yra mums sakiusi štai ką: „Bendras stalas - ideali vieta pokalbiams. Valgymas kartu vaidina labai svarbų vaidmenį mūsų bendravime. Greitai paruošiamas valgis ar ne - tai visiškai nesvarbu. Mes vis tiek mėgstame padengti stalą kaip pridera, susėsti prie jo visi kartu ir smagiai, niekieno netrukdomi pabendrauti. Tai visuomet išeina tik į naudą.“

Kalbėkite apie savo jausmus

Prieš daugelį metų viena moteris mums parašė liūdną laišką. Nebuvo praėję dar nė metų, kai ji buvo ištekėjusi, o ji rašė: „Visiems aplinkiniams mudu atrodome laiminga jaunavedžių porelė, tačiau taip nėra. Kitų akivaizdoje vyras tik vaidina, užsidėjęs kaukę. Praėjus kelioms savaitėms po vestuvių labai juo nusivyliau. Maniau, kad su juo galėsiu kalbėtis apie viską, tačiau jis man niekada nepasakoja apie savo jausmus.“

Vyrams mūsų kultūroje sunkiau reikšti savo jausmus negu moterims. Ne tik praeityje, bet ir šiandien vyrai dažnai skatinami tvardytis, nerodyti savo jausmų. Moterys tai daryti raginamos kur kas dažniau. Jos nuo mažens skatinamos išlieti savo jausmus draugėms ar šeimos nariams. 

Kai kurie žmonės save priskiria „neemocionaliam tipui“. Tačiau nepamirškime, kad emocijos - mūsų žmogiškos prigimties pagrindas, svarbi mūsų esybės dalis. Norėdami efektyviai bendrauti su sutuoktiniu, turime išmokti kalbėti apie savo jausmus. Kai vienos „Santuokos kursą“ išėjusios moters pasiteiravome, kas jai labiausiai patiko, ji parašė: „Man labai patiko jūsų mokymas, kad vyras bendraudamas turi išreikšti savo jausmus. Vadinasi, mano vyras turėtų pasidalinti su manimi savo jausmais ir mintimis. Jo galvoje tiek daug puikių minčių ir sumanymų, bet jis tyli kaip užsiūtas ir man apie juos nė žodeliu neprasitaria.“ Jei tinkamu momentu paraginsime savo sutuoktinį atsiverti („Ką apie tai manai? Ką jauti?“ ir pan.), padėsime jam laisviau jaustis ir išsikalbėti. Išmokę reikšti teigiamus jausmus (kai viskas eina kaip per sviestą), išmoksime reikšti ir neigiamus (kai įklimpstame į bėdą, jaučiame įtampą ir pan.).

 Gyvenant šeimoje teks patirti įvairiausių išbandymų, tokių kaip sunkios ligos, finansiniai sunkumai, avarijos, nelengvas paauglystės laikotarpis, persileidimas, artimųjų netektis ir pan. Mūsų reakcija į krizes, sugebėjimas spręsti sunkumus santuoką sutvirtins arba išardys. Vaiko mirtis paprastai būna labai stiprus smūgis sutuoktiniams. Statistika byloja, kad labai dažnai po tokios nelaimės poros išsiskiria. Po artimųjų netekties ar kitokio liūdesio apimti žmonės linkę neigti savo jausmus, atsitraukti, izoliuotis nuo kitų arba visa galva pasinerti į darbus. Ištikus nelaimei labai svarbu šlietis prie savo antrosios pusės, garsiai išsakyti savo jausmus (kad ir kaip tai būtų skaudu), leistis kito paguodžiamam. Labai svarbu širdgėlą mėginti įveikti kartu.

Viename straipsnyje, kurio pavadinimas „Ar vyrams svetimas intymumas?“, moteris, vardu Elison, pasakojo: „Visa jausmų sritis - vien mano rankose. Mano vyras Džeimsas patikėjo ją man. […] Jis anglas ir labai užsisklendęs. Kai jam buvo aštuoneri, jis buvo išsiųstas į internatą, o ten veikiai suprato, kad rodyti jausmų nevalia.“

Kai Elison įvyko persileidimas, sutuoktiniai pradėjo sparčiai vienas nuo kito tolti. Moteris pasakojo: „Išsikalbėjimas man labai padėjo, o Džeimsas savo jausmus slėpė giliai širdyje. Po nelaimės jis pasidarė labai kritiškas ir pykdavo dėl kiekvienos smulkmenos. Vieną vakarą man toptelėjo, kad jis irgi sielvartauja - ir jau ne vieną savaitę. „Kodėl man neišsipasakoji? Kodėl neatsiveri?“ - paklausiau jo.“

Jei siekiame, kad mūsų bendravimas būtų gilus, turime nebijoti vienas kitam atsiverti, tapti pažeidžiami. Jei neperteikiame sutuoktiniui savo skausmingų išgyvenimų, sudėtingų jausmų, o stengiamės susidoroti vieni patys, pradedame vienas nuo kito tolti. Kai kuriems iš mūsų sunku savo jausmus ne tik išpasakoti, bet ir juose susivokti. Tačiau nenusiminkite - tokią padėtį galima ir pataisyti. Iš pradžių popieriaus lape galima surašyti tris ar keturis per dieną nutikusius įvykius (labai ar ne itin svarbius), o šalia pažymėti, kaip tuo metu jautėtės ar ką galvojote. Pavyzdžiui:

Rytą įsėdau į traukinį - buvo nuobodu / jaučiausi žvalus / pavargęs.
Skambinau telefonu tam ir tam - buvau piktas / sunerimęs / gerai nusiteikęs.
Užsukau į banką - jaučiausi nejaukiai / buvau suirzęs / ramus.
Susitikau su žmona / vyru - jaučiausi laimingas / džiaugiausi / nerimavau.

Jei nesame pratę garsiai reikšti savo jausmus, iš pradžių mums bus nelengva ir prireiks nemažai drąsos. Prieš apnuogindami savo sielą turime būti tikri, kad sutuoktinis mus priims tokius, kokie esame, kad nepuls mūsų kaltinti ar pykti dėl to, ką pasakysime.

Pasirinkite tinkamą akimirką

Neturėti paslapčių ir mokėti garsiai išreikšti savo jausmus labai svarbu, tačiau tai daryti reikia tinkamu laiku, o ne tuomet, kai tik šauna į galvą. Reikia kruopščiai apgalvoti, kokį poveikį mūsų žodžiai turės kitam žmogui. Biblijoje yra tokia patarlė: Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle (Pat 25, 11). Nelengva laukti tinkamos akimirkos. Šis laukimas įeina į mūsų meilės kainą. Galbūt teks palaukti, kol nebūsime pervargę ar užsiėmę kitais reikalais, kad turėtume pakankamai laiko viskam aptarti.

Viena pora mums pasakojo, kaip jie elgiasi, kai susierzina dėl sutuoktinio elgesio arba iškilus kokiam nors svarbiam, jautriam klausimui. Jiedu nepuola vienas kitam draskyti akių, bet pirmiausia tą reikalą aptaria su Dievu ir paprašo, kad Jis iškeltų vieną ar kitą klausimą bendram svarstymui tinkamiausiu metu. Jiedu su nuostaba dalijosi, kad labai dažnai sutuoktinis, žiūrėk, ima ir pats užveda apie tai kalbą.

Kuo dažniau reikškite teigiamus jausmus

Išmintinga nepulti reikšti neigiamų jausmų, išlaukti reikiamo momento. Teigiamus jausmus, kuriuos jaučiate sutuoktiniui, galima ir netgi būtina reikšti kuo dažniau. Ir kuo dažniau taip elgsitės, tuo geriau -  jūsų santuoka tik stiprės. Štai ką pasakoja Frenkas Muiras: Mudviejų su Pole kadaise patirtas įsimylėjimas peraugo į pastovesnį ir stipresnį jausmą - meilę. O meilė - kupina pasiaukojimo, prieraišumo, švelnumo - ir kur kas gilesnė negu įsimylėjimas. Mudu su Pole meilę vienas kitam prisipažįstame prieš pat eidami miegoti kiekvieną mielą vakarą, kai sukalbame maldas už kiekvieną savo šeimos narį, įskaitant Selės dalmantinę Dotę ir mūsų katiną Cintą. Taigi jei kartais man paskambintų reporterė iš kokio nors moterų žurnalo ir pasiteirautų, kiek kartų esu savo žmonai sakęs, kad ją myliu, nė nemirktelėjęs pasakyčiau kuo tiksliausią skaičių (na, gal prieš tai pasitikslinęs skaičiuotuvu) - 16 822 kartus. Ir kiekvieną mielą kartą prisipažindamas meilę, sakiau gryniausią tiesą.

Bendrinti: