Pranešimą joje skaitė Sonata Aleksandravičienė, viena iš knygos „Motinystės paslaptys“ sudarytojų, keturių vaikučių mama. Dėkojame Sonatai, sutikusiai pasidalinti įspūdžiais bei pateikti nemažo atgarsio susilaukusį pranešimą raštu.
Tą šeštadienio rytą širdis neramiai daužėsi, nes jaučiau, kad esu pasiruošusi kalbėti kur kas daugiau nei reikalavo reglamentas - nuo 5 iki 10 minučių... Gerai, kad buvau ne viena: mane palaikė Elena Kaminskienė ir Valdas Statulevičius. Susėdę Konstitucijos salėje prie be galo didelio stalo, visi laukėme pradžios. Dalyvius iš įvairių krikščioniškų bendruomenių pradžioje pasveikino renginio organizatorius Andrius Navickas. Po bendros „Tėve mūsų“ maldos jis pirmam žodį suteikė katalikų arkivyskupui S.Tamkevičiui, po kurio kalbėjo reformatų kunigas T. Šernas, kunigas pranciškonas A.Peškaitis, Panevėžio Vynuogyno bažnyčios pastorius Žilvinas Skulevičius, stačiatikių kunigas J. Rudenko, katalikų vyskupas L.Virbalas bei Seimo narys A. Saudargas.
Kai po kelių pasisakiusiųjų man buvo suteiktas žodis, pasakiau, kad kalbėsiu ne globaliai, o lokaliai - žvelgdama į šeimą iš arti, nes ji yra maža visuomenės ląstelė. Bet tai, kas joje vyksta - žmonės vargsta ar džiaugiasi, - atsispindi ir visuomenėje. Pasakojau, kad mūsų šeima augina keturis vaikučius ir tikrai tuo keliu eiti nelengva, nes mažų vaikų auginimą lydi bemiegės naktys, ūgtelėjusių vaikų zirzalai, įvairūs nesusipratimai, ligos ar net mamos depresija. Na, o tėvelius dažniausiai spaudžia finansai. Tad eiti tuo keliu padeda, sustiprina Jėzaus žodžiai: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas“. Suvokdamas tai žmogus sąmoningai aukojasi, renkasi sunkesnį kelią, kuriuo eidamas jaučia Viešpaties palaikymą.
Pati niekada nesvajojau turėti daug vaikų, nors kiekvienas jų labai lauktas. Vis dėlto suvokiu, kad daugiau vaikų šeima gali auginti tik tuomet, jei yra tarpusavio supratimas, palaikymas, pagalba - be vyro pagalbos tiesiog fiziškai nepajėgčiau pakelti daugelio motinystės iššūkių. Todėl labai svarbu puoselėti sutuoktinių santykius, kurie palaipsniui keičiasi, patiria naujus iššūkius: ką tik susituokę du vienas kitą mylintys jaunuoliai yra be galo laimingi ir džiaugiasi tik vienas kitu, bet kai tik atsiranda tarp jų trečias asmuo - mažylis, sutuoktinių santykiai ima kisti. Jei vyras ir žmona to nesuvokia, yra nepasiruošę, gali išgyventi didelę krizę, gal net skyrybas. Jau nekalbant apie antro, trečio ar ketvirto vaiko gimimą... Kuo daugiau vaikų - tuo daugiau iššūkių sutuoktiniams. Tad svarbu laiku pamatyti ir pagelbėti porai, išgyvenančiai natūraliai atsiradusius sunkumus.
Be to, ši vartotojiška visuomenė į vaikų auginimą žiūri pragmatiškai - mamos skatinamos bėgti į darbą, palikusios kūdikėlius (silpniausius visuomenės narius) auginti kitam, dažnai svetimam žmogui. Bet juk mažyliui labiausiai reikia mamos, nes būtent ankstyvame amžiuje formuojasi jo asmenybė, saugumo, priimtinumo jausmas, gebėjimas bendrauti su aplinkiniais. Visa tai supratau ir buvau drąsinama eiti motinystės keliu Mamų klube, kuris įsikūrė mūsų bažnyčioje kaip tik tuo metu, kai auginau pirmąjį vaiką. (Plačiau apie tai www.mamuklubas.lt )
Pasakojau, kaip pačios pamaitintos, pagirdytos Mamų klube ėmėme mąstyti apie kitas mamas, kurios galbūt savo sielos kamputyje rauda ir nesulaukia pagalbos. Iš tokio noro pasiekti jaunas, pasimetusias mamas gimė mintis išleisti knygą „Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį“. Šio projekto iniciatorė buvo tuometinė Mamų klubo vadovė Nida Matiukienė, o aš tiesiog jai padėjau, bet rašė tikinčios moterys, atverdamos savo šeimų duris. Vėliau gimė svetainė www.seimoms.lt . Ir visa tai vyko savanorystės pagrindais, neturint didelių lėšų - tik begalinį norą pasiekti kitas šeimas. Visa tai pasakodama norėjau parodyti, kad nors ir esi mažas, galbūt jautiesi nereikšmingas, bet išties gali daug nuveikti dėl kitų...
Labai norėjosi pabrėžti, kad tiek tikintieji, tiek netikintys sprendžia tas pačias šeimos problemas, ypač kalbant apie naujos gyvybės pradėjimą. Mes, tikintieji, niekuo nesiskiriame nuo kitų: kai pasibeldžia pirmasis vaikas - džiaugiamės, antrasis - taip pat laukiamas, bet dėl trečiojo sunerimstame, o jei ketvirtas ar penktas - pasimetame ir net ryžtamės ... abortui. Šie klausimai sprendžiami slaptoje - žmogaus širdyje, kurios kiti nemato, bet pasekmės labai liūdnos. Tad kaip konkreti šeima išspręs gyvybės klausimą, nuo to priklausys ir visuomenės sveikata. Juk tai apgaulė, kad abortas nežeidžia moters sielos - ji puikiai suvokia, ką daro. Bet neskubėkime teisti, įsiklausykime, ką kalba tikinčios moterys, suvokiančios, kad abortas - tai žudymas ir nuodėmė prieš Kūrėją. Kokią agoniją joms tenka išgyventi... Štai keli skausmingi moterų liudijimai iš knygos „Motinystės paslaptys“.
Pamenu, buvo pirmadienio rytas, kai supratau: aš vėl laukiuosi. Širdyje jau seniai buvau nulėkusi kažkur toli į priekį. Buvau prisisvajojusi, ką norėčiau dirbti ir kaip atrodys mano gyvenimas. Tą rytą, o vėliau ir visą savaitę, saulė „nepatekėjo“. Mano skausmas prilygo netekčiai. Aš laidojau savo svajones, planus, savo norus. Sėdėjau lovoje ir žliumbiau. Skaudėjo taip šlykščiai, kad, rodės, suplėšysiu visas paklodes. „Kam, Dieve? Juk aš taip norėjau pailsėti. Aš tikrai myliu vaikus, labai juos myliu. Visada norėjau turėti tris. Tik dabar aš pavargusi. Kodėl neleidai pailsėti? Juk dabar, rodės, pastoti negalėjau. Dieve, sakei, kad nori man geriausio. Tai kodėl elgiesi su manimi taip žiauriai? Aš pavargusi. Ar nematai? Vaikai turi būti dovana. Ką man dabar daryti?“ Širdis buvo tokia pajuodusi, kai pagavau save svarstančią: juk moterys taip padaro abortus. O, kaip aš supratau jas tomis dienomis! Rodos, raudojau drauge su tūkstančiu panašaus likimo moterų. Supratau jų neviltį ir negebėjimą ryžtis eiti į priekį. (Aušrinė Šečkuvienė. „Dievo sėklos“)
Būtent Aušrinės dėka Lietuvoje gimė ir kaip mažos sėklytės pasklido Mamų klubai. Beverkdama prieš Viešpatį maldoje ji suprato, kad tokia esanti ne viena, kad daug kenčiančių mamų, kurioms reikalinga pagalba. Štai taip jos namuose gimė pirmasis Mamų klubas - štai taip mūsų skausme gimsta reikšmingi dalykai, patarnaujantys kitiems.
Kita moteris rašė: Jaučiausi lyg didvyrė, turėdama tris vaikus. Man tai buvo lyg tuzinas, todėl daugiau vaikų tikrai nenorėjau. Ėmiausi visų įmanomų medicininių priemonių, kad niekada daugiau nepastočiau. Buvau rami, nes galvojau, kad dabar jau tikrai atsiduosiu darbui.
Bet Dievui, kaip parašyta Šventajame Rašte, nėra neįmanomų dalykų. Negalėjau patikėti nei aš, nei gydytojai, kad vėl laukiuosi. Ši žinia paralyžiavo mane galutinai. Nors ir žinojau, jog negaliu atimti gyvybės, nusprendžiau tvirtai - ketvirto vaiko negimdysiu!!! Vyras visaip bandė mane atkalbėti nuo aborto, tačiau aš buvau neperkalbama. Vildamasi, jog niekas to nesužinos, nuėjau į moterų konsultaciją. Žinojau, jog blogai elgiuosi: mane kaltino sąžinė, o vyras ragino dar kartą gerai pergalvoti. Bet užvaldžiusi mintis apie abortą tarsi stūmė sąmoningai nusidėti. Jaučiau, kaip riedu į bedugnę ir nieko negaliu pakeisti. Viena mano pusė mane kaltino, o kita - įsispyrusi laikėsi savo. Nebenorėjau vaikų! Trečią dar šiaip taip galėjau priimti, bet ketvirtas jau perpildė saiką. Juk gyvename dviejų kambarių bute - vietos mažai, pinigų taip pat. Tuomet, nebeturėdama jokios vilties, sakiau Dievui: „Šito vaiko nemylėsiu, bet jeigu Tu gali mane sustabdyti, kad jo nenužudyčiau, tai sustabdyk. Pati to negaliu, tik Tu gali.“
Rytojaus dieną turėjau darytis abortą. Vakare ploviau indus. Staiga išgirdau balsą: „Mama, kodėl tu nori mane nužudyti?“ Iš rankų iškrito lėkštė - ėmiau raudoti balsu... Jei kas būtų mane tada matęs, galvotų, kad išprotėjau. Aborto nepasidariau... Taip Dievas apsaugojo mane nuo beprotystės. Jis galingas ir viską gali pakeisti, jeigu tik Jo prašome. Be galo dėkinga Dievui už sūnų, kurį šiandien turiu tik Jo dėka. Dabar, kai prisimenu šiuos prieš septynerius metus vykusius įvykius, negaliu patikėti, kad tuomet taip egoistiškai mąsčiau ir norėjau taip lengvai prarasti pačią nuostabiausią Dievo man duotą dovaną.
Būtent gimus ketvirtam vaikeliui išgyvenau didelę Dievo malonę ir rūpestį. Kai galutinai sudužau ir apsisprendžiau gimdyti ketvirtąjį vaiką, Dievas suteikė penkių kambarių butą (labai pigiai nusipirkome, pardavę savo dviejų kambarių butuką), pagerėjo šeimos finansinė padėtis, pasikeitė vyro darbas. (Inta Juodvalkienė. „Vaikai - didžiausia dovana“)
Pati susigraudinusi kalbėjau toliau, kad mes, - šeimos, mamos, tėvai, - esame panašūs, tik šiame kelyje tikinčiuosius sustiprina tikėjimas Dievu bei gyvas ryšys su savo Viešpačiu ir gelbėtoju Jėzumi. Pasakojau, kad mūsų bendruomenėje rengiame konferencijas moterims bei vyrams, jau antrą dešimtmetį veikia Mamų klubas bei Krikščioniška mokykla, bet reiktų nuoširdžiai prisipažinti, kad stokojame gerų šeimos konsultantų, specialistų, kurie galėtų profesionaliai patarnauti specifiniais ir labai jautriais šeimos klausimais.
Buvau pasiruošusi kalbėti daugiau, bet spaudė laikas...Tad pabaigusi pasisakymą klausiausi kitų kalbančiųjų. Bet labiausiai nustebino tai, kad pertraukos metu ne vienas žmogus priėjęs dėkojo už nuoširdžią kalbą, spaudė ranką, klausė, kur galėtų nusipirkti knygą. Išties džiaugiausi, kad žmonių širdys buvo sujaudintos, paliestos. Mano nuostabai, viena pagyvenusi moteris, pati aktyviai dalyvavusi Forume, man paliudijo, kad visa tai, ką kalbėjau, labai priminė jos gyvenimą. Mat jų šeima užaugino penkis vaikus. Moteris pasakojo, kad pati turėjo rimtų širdies problemų ir sirgo astma, ir kai vieną ligą gydydavo, paūmėdavo kita. O galiausiai teko daryti rimtą širdies operaciją, bet kaip tik tuo metu sužinojo, kad laukiasi penkto vaikelio...Iškilo gyvybės ir mirties klausimas...Ačiū Dievui, kad gydytojai nusprendė atidėti operaciją. Kai ji pasakojo savo istoriją, prisiminiau, kad panašią istoriją norėjau paskaityti iš minėtos knygos. Bet užvis labiausiai nustebino tai, kas Lietuvoje nebūdinga, o gal tiesiog mes apie tai negirdime: moteris paminėjo, kad kai skaičiau iš knygos apie abortą, jų šeimoje buvo panaši situacija - jie su krūvele vaikučių gyveno dviejų kambarių butelyje. Tačiau vieną dieną susirinko vyro broliai ir nusprendė, kad negerai, jog brolis su tokia gausia šeimyna gyvena bute, tad nusprendė jiems pastatyti namą. Tai bent! Viešpats juos aplankė! Džiaugdamasi pasakiau, kad tokį nuostabų liudijimą išspausdinsime kitoje knygoje, jei tik ji bus...Ar dažnai mes girdime, kad brolis broliui namą pastatė? Gal dažniau išgirstame, kaip broliai turto nepasidalina?...
Na, o baigdama norėčiau trumpai paminėti tai, kas netilpo į reglamentą. Buvau pasiruošusi skaityti dar vieną liudijimą moters, kuri išgyveno mirties dvelksmą ir tuo keliu praėjo tik įsikibusi į Viešpaties ranką - būtent šis liudijimas panašus į minėtos penkių vaikų mamos katalikės liudijimą.
Antro sūnaus prasidėjimas leido suprasti, ką reiškia stovėti mirties šešėlyje. Sūnaus labai laukėme. Tačiau tik jam prasidėjus įščiose, teko sužinoti, kad mano galvoje yra auglys. Koks jis, tada buvo visiška nežinia. Pamatyti buvo galima tik jo dydį. O kad galėtų ištirti, ar jis piktybinis, ar ne, ar liečia smegenis, ar ne, gydytojai siūlė viena - daryti abortą... Visa šeima aštuonis mėnesius išgyvenome mirties dvelksmą. Medikams mūsų elgesys atrodė ne tik kvailas, bet ir neatsakingas. Ir vis primindavo: „Jei auglys liečia arba palies smegenis - jūs bet kada galite mirti.“ Pamenu, kaip tomis dienomis išmokau būti Dievo artume, kaip džiaugiausi kiekviena nugyventa diena, kaip laukiau sūnaus gimimo, nors kartu supratau, kad su kiekviena diena auga ir tas auglys. Jie abu kasdien primindavo apie save - sūnus savo judesiais, o auglys kraujavimu iš nosies ir į priekį gerokai pastumta viena akimi. Tada mirtis ir gyvybė buvo taip susipynusios. Tuomet kažkiek galėjau prisiliesti prie to, ką išgyveno Kristus, atiduodamas gyvybę… Šiandien mes gyvename abu. Sūnus kaip ne vienas kitas vaikas turi dėkingą ir nuolankią širdį. O aš nuo tos dienos suvokiu, kad Dievas ne tik padovanojo sūnų, bet ir suteikė man gyvenimą antrą kartą. (Sandra Juozelėnienė. „Netobulos dienos, virstančios perlais”)
Kai susiduri su tokia problema, išties gali palūžti, jei nėra tvirtos atramos. Panašiai nutiko mano vienai kaimynei, kuri jau turėjo du praaugintus vaikučius ir staiga sužinojo, kad laukiasi trečio. Būdama šešių savaičių nėščia ji pasidarė visus reikiamus tyrimus, kurie atskleidė, kad moteris serga rimta kraujo liga. Gydytojų verdiktas - darytis abortą. Kadangi kaimynės nepalaikė ir jos dvejonių nesuprato vyras, o kitiems apie tai nepasakojo, ji pasirinko gydytojų siūlomą išeitį - darytis abortą, nes nauja užsimezgusi gyvybė pablogins dar labiau jos sveikatą. Jai teko rinktis tarp savo gyvenimo ar mirties ir vaiko gyvybės ar mirties. Juk, anot gydytojų, ji turi gyventi dėl kitų dviejų vaikų. Šie argumentai nulėmė jos apsisprendimą ir ji atsisakė vaikelio... Atrodytų, ji pasirinko logiškai, juk gydytojai patarė, įtikino, bet jos siela apkarto, nerado ramybės, jautė kaltę. Tik, vėliau, kai kartu eidavome pasivaikščioti, sielodavosi, kad jai labai sunku, kad vyras nesupranta, nors jis buvo tikrai puikus žmogus. Bandžiau ją guosti, sakydama, kad Dievas atleidžia ir išgydo širdies žaizdas. Bet kai po kelerių metų jai padovanojau knygą „Motinystės paslaptys“, perskaičiusi ją liūdnai atsakė, kad ji savo išbandymo neišlaikė. Bėgo metai, mes išsikėlėme kitur gyventi. Po kiek laiko išgirdau, kad buvusi kaimynė išsiskyrė su vyru, ištekėjo už kito ir su juo susilaukė vaikelio... Manau, kad abortas atima gyvybę ne tik kūdikėliui, bet griauna pačią šeimą, pasėdamas nepasitikėjimą, neatleidimą, kartėlį ir net išskirdamas sutuoktinius. Dėl to nukenčia ne tik moteris, pasiryžusi eiti šiuo apgaulingu keliu, bet ir vyras bei vaikai, dėl kurių norėta gyventi. Džiugu tik tai, kad vėliau pasiryžo naujai gyvybei - matyt, sulaukė palaikymo...
Juk mes visos atsiduriame ties pasirinkimo slenksčiu, kai taip reikalingas palaikymas, padrąsinimas, sustiprinimas. Bet ką daryti, kai jo nėra? Tik tuo aspektu mes, tikintieji, skiriamės nuo kitų šeimų: kai nežmoniškai sunku, mus stiprina Viešpats. Ir nesvarbu, kieno lūpomis: kataliko, evangeliko, stačiatikio ar kitos krikščioniškos konfesijos tikinčiojo. Svarbu, kad jame būtų gyvybės dvelksmas, kad vyrautų gyvybę puoselėjanti kultūra. Kartais mes net nesuvokiame, kiek daug galime padėti laiku pasakytu žodžiu. Taip nutiko ir vienai mano giminaitei iš vyro pusės.
Vyro pusbrolio šeima, gyvenanti Baltarusijoje, buvo tradiciniai krikščionys, retsykiais nueinantys į bažnyčią. Bet neseniai jo žmona ėmė aktyviai lankyti stačiatikių bažnyčią savo miestelyje. Kadangi po pirmojo vaiko gimdymo prieš dešimt metų ji susirgo cukralige, tai apie antrąjį vaikelį net nebemąstė. Tačiau nuėjusi į bažnyčią papasakojo kunigui savo situaciją ir norą turėti daugiau vaikų. Šis išmintingas žmogus ėmė ją drąsinti, kalbėdamas, kad jie gali susilaukti vaikelio. Be to, supažindino su tikinčiu mediku, kuris ėmėsi ją globoti. Po kiek laiko sužinojome, kad ši šeima laukiasi kūdikio, kad jos nėštumą prižiūri geriausi medikai Minske. Mat Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos politika - neremti diabetu sergančių moterų ir jų neprižiūrėti nėštumo metu, kad jos, neva, negimdytų tautai neįgaliųjų... Ir štai prieš gerus metus Dievo tarnų dėka gyvenimą išvydo naujas žmogutis - Bogdanas („Dievo duotas“).
Ar gyvybė ateitų, jei nebūtų tikėjimo ir tų, kurie jį įkvėpia bei padeda eiti išbandymų keliu? Tad ir mes sėkime tikėjimo sėklas, kurios yra pati tikriausia gyvybę puoselėjanti kultūra.
_64x64_9de.jpg)
