Tarp mūsų, vyrų... (II)

Dabar pakalbėsime apie žmones bažnyčioje. Natūralu, kad žmonės bažnyčioje nevartoja alkoholio, narkotikų, nesielgia atvirai amoraliai, tačiau yra tokie dalykai, kurie išskiria kai kuriuos žmones. Jie disciplinuoti, labai konservatyvūs, žino, kaip „teisingai“ atrodyti, „teisingai“ kalbėti. Tokius juos mato žmonės. Jie sudaro labai dievobaimingų žmonių įvaizdį. Tik išoriškai. Tačiau kokia jų kalba, skaitome Jokūbo laiško 3 skyriuje. Dovydas apie tokius pasakė: Kas slaptai savo artimą šmeižia, tą nutildysiu (Ps 101, 5).

Mes kalbėjome apie širdies svetimavimą, dabar pakalbėkime apie širdies nužudymą. Jėzus fariziejams pasakė: „Nežudyk“. Tačiau nekenčiantis savo brolio jį nužudo savo širdyje. Ką darome, kai ko nors nekenčiame? Mes kritikuojame, blogai kalbame apie tą žmogų. Ir tai – nuodėmė. Patarlėse minimi šeši dalykai, kurių Dievas nekenčia (Pat 6, 16). Vienas iš jų – tai žmogus, sėjantis nesutarimus tarp brolių, kad juos supriešintų. Tačiau mes pjauname tai, ką sėjame. Kas eina iš mūsų, tai mums ir sugrįžta. Jeigu jūs žmones laiminate, palaiminimas jums grįš. Jeigu keikiate, žinokite, kad tai kris ant jūsų galvos. Kitą kartą sustabdykite savo seserį, savo brolį ir palaiminkime šį žmogų, pasakykime apie jį gera, nes visi esame nusidėję.

Kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to neapkęsiu (Ps 101, 5). Kas iš jūsų mėgsta išdidžius žmones? Niekas. Kai jūs kažkame matote išdidumą, jums tai nepatinka. Jeigu girdime kalbas: „Tik  pažiūrėk, ką turiu. Ar žinote, kas aš?“, „Mano namas, mano mašina, viskas mano... O tu patylėk“, tai mums nepatinka. O ką apie mus galvoja žmonės, kai sakome tokius pat žodžius? Išdidumą lengva pamatyti kituose, bet jį sunku pastebėti savyje. Atskleisiu įdomią paslaptį apie tarnavimą. Kiekvienas pamokslininkas, sekmadieninės mokyklos mokytojas ir visi, kurie daro kažką dėl Viešpaties, gali pasididžiuoti. Pažiūrėkite, kas atsitinka. Jeigu esame paklusnūs Dievui, Jis mus laimina. Šlovintojas puikiai, nuostabiai gieda. Tuomet kyla problema: mes galime atiduoti šlovę Dievui, bet galime žmogui. „O, tai buvo pati geriausia giesmė. Tu giedi geriausiai“. Mums tai malonu, ir imame siekti, kad mums vis kartotų pagyrimo žodžius. Pirmiau, negu jūs tai pastebėsite, Dievas pamatys, kad jūs išdidus.. Jis patrauks savo laiminančią ranką. Kitą kartą giedosite kaip užkimęs gaidys.

Kartą taip atsitiko ir man. Tai buvo Sakramente, didžiulėje bažnyčioje. Maniau, kad tiesiog mėgausiuosi šiuo tarnavimu, tačiau negalėjau sugiedoti nė trijų natų. Aš paklausiau: „Dieve, kodėl tai vyksta?“ „Todėl, kad tau manęs nereikia. Tu galvoji, kad pats gali susitvarkyti“, – atsakė man Viešpats. „Jėzau, bet man reikia Tavęs“. Taip, tikrai, Jis visada mums reikalingas. Tada Dievas mus pažemina. Ir kai mes nusižeminame, Dievas gali mus naudoti daugiau. Kai Jis mūsų nelaimina, prasideda problemos. Pirmiau, negu Viešpats palaimins mūsų pamokslą, jeigu visi klausytojai bus patenkinti, išdidumas tars: „Koks geras tu pamokslininkas!“

Kaip mums elgtis su išdidumu? Aš darau taip. Sakau: „Viešpatie, viskas, ką turiu, ką Tu man beduotum, nesiliečiu prie šito – Tu lieskis prie manęs“. Ir kai aš maniau, kad man pavyko gerai, nebuvo jėgos. Kitą kartą nejutau jėgos savyje, jaučiausi silpnas ir nepatenkintas savimi, bet Šventoji Dvasia lietė žmonių širdis. Todėl, kad tai ne jūs, ne aš, tai – Dievas. Aleliuja! Ir dabar aš nenoriu atrodyti nuolankus, aš noriu būti savimi.

Ar žinote, kokie žmonės man patinka? Tie, kurie natūralūs, tikri, esantys savimi. Dievas nori mus laiminti. Išdidumas eina sunaikinimo priekyje (Pat 16, 18). Mes anksčiau kalbėjome apie tai, kad neatsiprašome, neprašome atleidimo. Tai viena iš didžiausių vyrų problemų. Kas tie žmonės, kuriems suteikiate skausmą? Paprastai tai būna jūsų namiškiai: žmona, vaikai. Argi netiesa? Kiek iš mūsų neseniai prašėme atleidimo už tai, kad jiems nusidėjome?

Nesakau, kad jūs visada su viskuo sutiktumėte. Pavyzdžiui, jeigu jūs sakote „Čia reiktų mėlynos spalvos“, o jūsų žmona sako „Ne, reikia žalios“, tai nėra problema. Problema, kai jūs įžeidžiate vienas kitą. Jūs galite pasakyti; „Apie spalvos parinkimą pakalbėkime vėliau, tačiau jeigu tave įžeidžiau, atleisk man“. „Taip, aš taip pat tave įžeidžiau, atleisk“. Aš žinau, kad vyrams tai padaryti labai sunku. Taip buvo ir man. Tačiau mano santykiai su vaikais, su žmona artimi. Ne todėl, kad aš jų niekada neįžeidžiau, bet todėl, kad nuolat eidavau pas juos, prašydavau atleidimo, prieš juos nusižemindavau. Dievas nusižeminusiems teikia malonę, o išdidžiųjų maldų Jis net negirdi. Biblijoje yra tokia eilutė: .. vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu (1 Pt 3, 7). Priešingu atveju Dievas neklausys jūsų maldų...

Mano akys žvelgia į krašto ištikimuosius, kad jie gyventų su manimi (Ps 101,6). Vyrai mėgsta leisti laiką kitų vyrų draugijoje. Tai natūralu ir gerai. Tačiau problemos prasideda tada, kai susirandame blogų draugų.

Noriu kreiptis į vaikinus. Rinkitės draugus išmintingai. Jūsų mokykloje yra vaikinų, kurie jus įtrauks į pačias įvairiausias nuodėmes. Jie parodys jums „Playboy“, pornografiją, narkotikus... Nepakliūkite tokių žmonių įtakon.

Mokykloje, koledže, statybose, banke, fabrikuose – visur reikia bendrauti su žmonėmisKoks jūsų darbas bebūtų, jūs susitiksite ir bendrausite su žmonėmis. Tai nėra blogai. Jeigu esate išmintingas žmogus, galite jiems liudyti, daryti jiems gerą įtaką. Tačiau kiek kartų viskas vyksta priešingai! Užuot liudijus jiems, jų elgesys pradeda daryti įtaką jums. Jūs pradedate kalbėti kaip jie, keiktis, vartoti nederamus žodžius. Ir po to mąstote: kaip tai galėjo nutikti?

Jūs girdite ir matote tai visą dieną, ir tai įsispaudžia jūsų pasąmonėje, o paskui, pasitaikius progai, kartojasi. Draugai jus kviečia lankytis nederamose vietose, ir jūs sutinkate. „Aš nenoriu pasirodyti silpnas“, – galvojate. Mes kaip vyrai nenorime atrodyti silpni. Taigi, jūs su draugais „atsidūrėte“ bare ar net striptizo klube. Ar girdėjote apie vyrus, kurie ten lankosi? Esu įsitikinęs – girdėjote. Galbūt, kai kurie iš jūsų patys ten buvote. Nesvarbu, ar nuėjote tik kartą, ar penkis, dešimt kartų... Vyrai, žinokite, kad tai neteisinga. Žinojote, kad jums ten ne vieta, tačiau ėjote, nes kažkas jus ten nusivedė. Jeigu jus ten nusivedė „krikščionis“, jis nėra tikras jūsų draugas. Neikite ten daugiau ir neleiskite jam eiti. Būkite drąsus, būkite tvirtas. Jums reikia pasakyti: „Aš negaliu ten eiti“. „Kodėl?“„Todėl, kad savo gyvenimą atidaviau Kristui“.

Man panašiai atsitiko, kai dar mokiausi aštuntoje klasėje. Bendraklasiai manęs paklausė: „Džordžai, ar eisi į šokius?“ „Ne, neisiu“ „Kodėl?“ Aš pagalvojau, kad jeigu pasakysiu, kad esu krikščionis, jie mane išjuoks. „Aš pasitempiau koją“, – pamelavau. Tai buvo „stiprus liudijimas“. Aš apgaudinėjau, nes man buvo gėda. Gėdijausi prisipažinti, kad esu krikščionis ir todėl neisiu į šokius. Neišnaudojau galimybės paliudyti jiems apie Viešpatį. Tačiau vėliau, kai dirbau juvelyrinių dirbinių parduotuvėje Niujorke, viskas vyko kiek kitaip. Viena mergina man pasiūlė: „Ar gali ateiti savaitgalį pas mane?“ Ji norėjo, kad su ja permiegočiau. Aš pasakiau: „Ne“. Ji paklausė: „Tu vedęs?“ Atsakiau: „Ne“. „Turi draugę?“ Aš atsakiau: „Ne“. „Tu ką, „žydras“?“ „Ne, aš ne „žydras.“ Tada ji paklausė: „Ar aš negraži?“ „Tai ne dėl to“, – atsakiau. „Tai kodėl tu atsisakai?“ „Todėl, kad atidaviau savo širdį Jėzui Kristui ir noriu būti tyras iki savo vestuvių“. Jos akys išsiplėtė.

Ar pasakysite savo draugui: „Aš neisiu ten. Aš negaliu daryti to, kas bjauru mano Viešpačiui“? Tegul jūs būsite vienas toks. Prisiminkime Danielių, Mešachą, Šedrachą ir Abednegą. Jie buvo vieninteliai, kurie neatsiklaupė prieš statulą ir jos nepagarbino. Visi nusilenkė, tačiau ne jie. Jiems šaukė: „Būkite protingi...“. Tačiau jie pasakė: „Mes tarnaujame gyvajam Dievui“. „Jūs sumokėsite kainą, jus įmes į krosnį arba liūtams“. Tačiau šie jaunuoliai priėmė sprendimą: „Mes darysime tai, kas teisinga. Tegul būsime vieninteliai šioje šalyje“.

Mano tėvas – Dievo vyras, ir kai man buvo keturiolika metų, jis pasišaukė mane ir pasakė: „Sūnau, aš žinau, kad tau dabar sunkus amžius. Tu daug galvoji apie merginas. Leisk man papasakoti, kas man atsitiko.“ Ir jis man papasakojo istoriją, kurią išgirdęs aš išsižiojau. Mano tėvas... Jis buvo gundomas. To negali būti! Aš maniau, kad tik tokie berniukai, kaip aš, gali būti gundomi.

Ši istorija mane lydėjo visą mano jaunystę. Jeigu mano tėvas liko tyras, aš taip pat noriu būti tyras. Aš turiu du sūnus. Kai jiems buvo keturiolika, aš jiems pasakiau: „Turiu jums gerą istoriją.“ Ir aš jiems pasakodavau senelio istoriją. Jų akys išsiplėsdavo. Mano sūnus ketina vesti kitais metais. Jis gražus, atletiškai sudėtas, ketverius metus studijavo koledže. Kai jis eina pro šalį, matau, kaip moterys į jį žiūri. Tačiau jis išliko tyras. Kodėl? Todėl, kad mes kažkokie ypatingi? Ne. Mes apsisprendėme. Tėvas padeda sūnui, senelis – anūkui. Pradėk nuo savęs. Nesakyk: „Tegul mokytojai moko, tegul gatvėje sužino“. Ne, ne ir dar sykį ne! Tai tavo darbas, tėve. Mes vyrai, ar ne? Taip. Susiraskite gerų draugų, susiraskite gerų vyrų, kurie neves jūsų į barus ar striptizo klubus, į nuodėmės vietas.

Anksti išnaikinsiu krašto nedorėlius, kad pašalinčiau piktadarius iš Viešpaties miesto (Pat 101, 8). Nesielkite nesąžiningai versle. Ar žinote, kad Sovietų Sąjungoje beveik visi apgaudinėjo? Ir net šiandien 70 proc. verslininkų elgiasi nesąžiningai. Jie teigia, kad kitaip negalima imtis verslo. O Viešpats sako: „Nepakenčiu melo!“ Vienas iš Dešimties įsakymų skelbia: „Melagingai neliudyk“. Ar žinote, kas brangiausia iš to, ką turite? Tai jūsų geras, nesuterštas vardas. Geras vardas svarbiau už sidabrą ir auksą. Nešiokite jį garbingai, kad jūsų sūnūs galėtų jumis sekti ir imti iš jūsų pavyzdį tarnaudamas Viešpačiui, bendraudamas su savo žmona, su kaimynais ir asmeniniame gyvenime. Juk sūnui nėra garbė jo tėvo negarbė.

Te Viešpats palaimina jus visus, Dievo vyrus, kad jūs bet kur maldoje keltumėte tyras rankas į dangų be pykčio ir abejonių! Tokia malda neliks be atsako.

Autorius: George Davidiuk

http://bogoblog.ru/tag/george-davidiuk/

Bendrinti: